|
Paskutinė Maskvos viltis
Kuo didesnė valstybė, ypač jei ji kurta imperiniu
būdu, tuo labiau jai gresia vidiniai ir išoriniai pavojai. Dėl šios
priežasties tokia valstybė išlaiko didelę kariuomenę, įsigyja modernią
ginkluotę, dėl jaučiamos nuolatinės baimės rūpinasi ne tik ypatinga
sienų apsauga, bet greta tų sienų siekia turėti buferines zonas
sau palankias, kokiais nors būdais nuo jos priklausomas valstybes.
Rusijos Federacijos priešinimasis kaimyninių valstybių
jungimuisi į NATO ir ES ir yra akivaizdus siekis turėti Baltijos
valstybes kaip buferinę zoną. Su Suomija SSRS buvo sudariusi ypatingą,
saugumo atžvilgiu sau palankią sutartį (ji tebegalioja), kitas jos
paribio valstybes stengiasi pajungti energetinei ar kitokiai priklausomybei.
Reikalavimai išskirtinių sąlygų tranzitui į Karaliaučiaus kraštą,
besitęsianti to krašto okupacija, pririšimas prie Rusijos energetinių
išteklių, o labiausiai trukdymas jungtis į euroatlantines struktūras
yra Rusijos strateginiai siekiai. Žinant, kad nei NATO, nei ES į
savo organizacijas nestabilių, trapios demokratijos šalių įsileisti
nenori, šia kryptimi Rusijos specialiųjų tarnybų veikla yra itin
aktyvi. Lietuvoje demokratija, valstybingumo įtvirtinimas dėl neišugdytos,
nesusiformavusios pilietinės visuomenės, dėl išlikusio komunistinio
paveldo žengia pirmuosius, dar labai netvirtus žingsnius. Tokiomis
sąlygomis, ilgus dešimtmečius veikusios, įmantriausius poveikio
būdus įsisavinusios, nei Rusijoje, nei iš jos išsivadavusiose šalyse
be pėdsako neišnykusios, specialiosios tarnybos gali ir iš tikrųjų
daro poveikį šių valstybių vidiniam stabilumui.
Lietuva 1990 metais patyrė išsivadavimo, laisvės,
nepriklausomybės gūsį, blogio imperija SSRS griūties šoką. Tačiau
tokia padėtis tęsėsi neilgai: minėto gūsio vertybės virto jų grimasomis,
blogio imperija pradėjo atsigauti. Tik ką sukurtas demokratijos
mechanizmas pradėjo veikti ne valstybingumo įtvirtinimo, bet buvusios
partinės nomenklatūros įsitvirtinimo naudai. Į valdžią Lietuvoje
grįžo vakarykščiai prievartautojai, imperija ieškojo ir nesunkiai
surado bei atstatė laikinai sutrikusius ryšius. Skverbimuisi į valdžią
buvo panaudotos pilkosios bei juodosios technologijos ir net juodoji
magija. Labai panašu, kad modernios juodosios magijos poveikis buvo
panaudotas dabartinio Prezidento (gal ir kitų valdžios vyrų) atžvilgiu:
neturint politinės veiklos patirties, tapti du kartus sostinės meru,
du kartus valstybės Premjeru ir, nepasižymėjus tuose postuose bent
kokiais teigiamais pasiekimais, tapti Prezidentu sveiku protu
nesuvokiamas ir racionaliai nepaaiškinamas dalykas. Ir kas galėtų
paneigti, kad burtininkė iš Gruzijos neužhipnotizavo Prezidento
ir kad pastarosios panašiu būdu burtininke nepadarė Rusijos specialiosios
tarnybos ir nepakišo mūsų aukštiems valstybės vyrams su atitinkama
misija. Juk ne tik atskiriems asmenims, bet ir visuomenės psichiniam
poveikiui jau yra sukurtos efektyvios priemonės (vieną tokių nekaltų
sovietiniais laikais demonstravo Kašpirovskis).
Žavintys pažadai, balaganiniai renginiai, fejerverkai,
spalvotų dūmų uodegos paskui lėktuvus, oro balionai, milijoninės
išlaidos ar ne masinės hipnozės seansai, privertę įtikėti, kad
kandidatas į Prezidentus yra ne tik gelbėtojas, bet pranašas ir
išganytojas. Įtikėjusi liaudis išsirinko, o išrinktasis įtikėjo,
kad yra visagalis, pradėjo veikti pagal savo planą. Tačiau magai
netruko priminti, kas yra tikrasis šeimininkas, kas pinigus mokėjo
ir muziką užsakė, pagal kokį ir kieno planą turi Prezidentas veikti.
Deja, planas Strekoza, turėjęs tikslą destabilizuoti valstybėje
padėtį, buvo surastas ir išviešintas, demaskuoti kiti kėslai, kas
ir sutrukdė Prezidento globėjams planus įgyvendinti. Beliko paskutinė
Maskvos viltis padėčiai valstybėje destabilizuoti pasinaudoti
prezidentine krize, sutrukdyti Lietuvai įstoti į NATO ir ES.
Dalis visuomenės, įtikėjusi Prezidentu kaip gelbėtoju,
nesusipažinusi su jo konstitucinėmis galiomis, kurstoma pasišiaušėlių
nestabilios orientacijos vedlių, priešinasi Prezidento atsistatydinimui,
skatina visuomenės susiskaldymą, kelia sumaištį. Ir nedera tos visuomenės
dalies smerkti, nes ne iš gero gyvenimo ji taip elgiasi; aukščiausių
valdžių dėmesio stoka skurstantiesiems, iš Prezidento lūpų sklindančios
užuojautos liaudžiai sukėlė liaudies užuojautą skriaudžiamam Prezidentui,
prezidentinę krizę.
Prezidentinė krizė netinkamai laikyto demokratijos
egzamino pasekmė. Panašu, kad egzaminą teks perlaikyti. Visuomenė,
įpainiota į neįvykdomų pažadų, nerealių įsipareigojimų pinkles,
pareiškė ne savo, o manipuliatorių valią. Tebūna skaudi patirtis
pamoka ateičiai, kad nevirstų realybe paskutinė Maskvos viltis.
O Advento metu reikėtų susilaikyti nuo šurmulio, kiršinimo, ypač
iš į nepavydėtiną padėtį pakliuvusio valstybės vadovo pusės.
Algimantas ZOLUBAS
© 2003 "XXI amžius"
|