| RUBRIKOS |
| ARCHYVAI |
|
Rasti arkivyskupo laiškų autografai Danutė LABANAUSKIENĖ
Dar šią vasarą arkiv. M.Reinys buvo prisimintas Utenos apskrities Daugailių bažnyčioje, kurioje 1907 metais jis buvo įšventintas kunigu ir kurios šventoriuje yra supiltas jo simbolinis kapas. Rudenį Užpaliuose vyko jam skirta konferencija. Apie tuos įvykius galime plačiau pasiskaityti šių renginių dalyvės bei pranešėjos istorikės dr. Aldonos Vasiliauskienės straipsnyje Jo gyvenimas buvo kupinas pasiaukojimo (XXI amžius, 2003 11 07, Nr.85). Netrukus, 2004-ųjų vasario 5 d., minėsime 120-ąsias M.Reinio gimimo sukaktuves. Ne visos žinios apie garsųjį arkivyskupą yra surinktos. Todėl kiekviena nauja jų kruopelytė padės geriau pažinti jo darbus, suvokti jo asmenybę. Neseniai Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos Rankraščių skyriuje, baigus aprašinėti Vilniaus arkivyskupijos kolekciją, rasti 1942-1943 metų arkiv. M.Reinio ganytojiško laiško bei jo administracinių aplinkraščių autografai, parašyti jo aiškiu, lengvai įskaitomu braižu. Jie suteikia mums naujų įžvalgų apie arkivyskupo pastoracinę veiklą karo metu, jo požiūrį į tuometinius pasaulio įvykius, Lietuvos dvasininkų pareigas. 1942 m. rugpiūčio 30 d. ganytojiškame laiške (F318, sign. 38944) arkivyskupas atkreipia dėmesį į pasikeitusias gyvenimo sąlygas. Karo veiksmai, pasak arkiv. M.Reinio, išlaisvino arkivyskupiją nuo oficialaus komunistinio ateizmo, tačiau dar šio karo išvakarėse daugelis tikinčių bendrapiliečių buvo nublokšti į Rytus, į Sovietų Sąjungos gilumą, kur ateistinė veikla dar labiau stiprėjo ir tvirtėjo. Šiuo pavojingu laiku, toliau tęsė arkiv. M.Reinys, dvasininkai turi išsiskirti iš kasdieninės aplinkos savo blaivaus žodžio ir kilnaus veiksmo galia. Turi bręsti jų tėviškas geranoriškumas, dalijamas visiems, o patarnavimai, tokie kaip vestuvės, krikštynos, laidotuvės, turi remtis mokesčių saiku. Arkivyskupas ragino dvasininkus pasiaukojamai dirbti, siekti šventumo, sakyti pamokslus santūriais žodžiais ir pavyzdžiais. Jis priminė, kad nesenu Apaštališkojo sosto išsitarimu, dabartiniu metu visas jėgas derėtų nukreipti į sielovadą, dvasios gėrį. Praėjus pusmečiui, 1943 m. balandžio 12 d. rašte (F318, sign. 38945) arkiv. M.Reinys jau konkrečiau ir griežčiau nurodo dvasininkams, kad šie neatsisakytų patarnauti be atlygio. Arkivyskupas kalba, kad šiais sumaišties laikais, kai žmonės dėl ekonominių sunkumų patiria daug materialinių nuostolių ir nepritekliaus, dvasininkai turi nuolatos prisiimti vargingųjų dalią. Jie privalo nemokamai patarnauti ir atsisakyti atlyginimo natūra, kaip kad civiliniu kodeksu jau yra uždrausta. Kunigai turi sekti, kad nė vienas iš laiške paminėtų dalykų nebūtų apeitas ir netrukdytų atlikti ganytojiškų pareigų. 1943 m. lapkričio 16 d. aplinkraštyje (F318, sign. 38943) arkiv. M.Reinys remiasi popiežiumi Pijumi XII, kuris iš Vatikano kalvos aukštybių stebėdamas pasaulio įvykius, svariu balsu pakvietė visus į teisingą tvarką ir ramybę. Vilniaus arkivyskupas pageidauja, kad klebonai, gavę šį aplinkraštį, pasirinktų pagal aplinkybes vieną kurią dieną ir paskelbtų ją parapijose Atgailos diena. Nurodoma tos dienos pamaldų, giesmių giedojimo, litanijos skaitymo eiga, primenama ir apie blaivybės platinimą. Pirmaisiais pokario metais, kai visa arkiv. M.Reinio veikla sovietų valdžios akimis buvo akylai stebima ir sekama, šie ir kiti ganytojiški arkivyskupo laiškai bei aplinkraščiai tapo dar viena dingstimi jį suimti. Nors pagrindinis įkaltis buvo pati arkiv. M.Reinio asmenybė. Pasak K. P. Aleksos (Aidai, 1954, Nr.10), arkiv. M.Reinys dėl savo tvirto nusistatymo buvo tuo metu atsisakęs pasirašyti bolševikų suformuluotą ganytojišką laišką dėl tariamos tikybos laisvės Lietuvoje. Kai toks atsišaukimas su suklastotu arkivyskupo parašu vis dėlto buvo paskelbtas, arkiv. M.Reinys specialiu laišku tą falsifikatą atšaukė ir pasmerkė. 1947 metais arkivyskupas buvo suimtas ir išvežtas į Vladimiro kalėjimą. Laikėsi ten stoiškai. Drausmingas pats sau ir savo pareigoms, jis nepripažino jokių kompromisų principiniais katalikų pasaulėjautos klausimais. Drauge su juo kalėjęs karo kapelionas italas Alagianis, anglas F.Kelis, vokietis G.Starkė prisiminė, kad kažkokiu būdu M.Reinys net kameroje buvo pasirūpinęs reikmenimis šv. Mišioms laikyti. Tačiau vieną dieną netikėtai sargybinis jį užklupo, viską atėmė, o jį patį sumušė. Sunkiausiomis valandomis jis nepalūžo. Kalėdamas naudojosi turtinga kalėjimo biblioteka, nes puikiai mokėjo senąsias kalbas, kalbėjo vokiškai, angliškai, rusiškai ir šiek tiek prancūziškai, itališkai ir ispaniškai. Kaip didelis eruditas visada veikė aplinką. Atrastieji arkiv. M.Reinio laiškai bei aplinkraščiai liudija jo karo metų ganytojišką veiklą, jo rūpinimąsi Lietuva, vargingaisiais jos gyventojais ir kiekvieno žmogaus būtimi. Jis buvo ir liko tauraus patrioto, iškilaus dvasininko pavyzdys.
© 2003 "XXI amžius" |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |