Pirmasis puslapis
Lietuva
Krikščionybė
     ir pasaulis
Darbai
Gimtas kraštas
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Šio rašinio autorius yra iškilus ir garbingas Lietuvos sūnus Vytautas Stanislovas Drunga–Vytautas Rauba, išgyvenęs gražų 92 metų gyvenimą. Kaip „XXI amžiui“ papasakojo jo artimas bičiulis ir kolega dailininkas Leonas Juozonis, Vytauto brolis Zigmas Drunga prieškariu buvo Nepriklausomos Lietuvos lakūnas majoras, pokariu – sovietų okupuotos Lietuvos „Tauro“ apygardos partizanų vadas, 1946 m. birželio 12 d. žuvęs nuo okupantų rankos. Tikriausiai dėl partizaninės kovos Vytautas buvo priverstas pakeisti savo pavardę ir pasivadino Rauba. Jis ta pavarde sugebėjo įgyti inžinieriaus elektriko specialybę, ėjo atsakingas pareigas tuometinėje „Energosetprojekto“ įmonėje. Matyt, pavardė buvo pakeista pačiu laiku, nes per visą sovietinės okupacijos metą KGB struktūros neišaiškino, kad Raubos pavardę turi lietuvio patrioto Z.Drungos brolis, taip pat patriotas Vytautas. Turėdamas talentą, didelį polinkį tapybai, jis baigė Kauno profsąjungų rūmų vaizduojamojo meno studiją, tapė, sukūrė daug vertingų kūrinių. Jo tapybos palikimą dabar saugoja Vilniuje gyvenantis dukterėčios vyras skulptorius Karalius.

V.Drunga palaidotas Vilniuje, Rokantiškių kapinėse.

Įdomu ir tai, kad Vytautas visą savo gyvenimą buvo viengungis, nors progų vesti buvo ne viena. Tai galima paaiškinti tuo, kad jis nenorėjo įklampinti į galimus vargus, sunkumus savo šeimos, jei išaiškėtų, kokia jo tikroji pavardė, o svarbiausia – kodėl jis ją pakeitė…

Nepaisant sovietinės okupacijos varžtų, Vytautui visą laiką rūpėjo Lietuvos žmonės, jos ateitis. Apie tai byloja ir čia publikuojamas straipsnis, kuris buvo parašytas 1974 metais. Jį autorius nusiuntė tuometei „Mokslo ir gyvenimo“ redakcijai. Savo laiške leidėjams jis rašė apie jaunimo auklėjimo svarbą, priminė, kad šiuo klausimu būtų kuo daugiau rašoma. Deja, pavardės nepasirašiusi atsakingoji sekretorė, niekuo nemotyvuodama, autoriui atsakė, kad straipsnis persiunčiamas „Šeimos“ žurnalo redakcijai. Šio leidinio komunistinio auklėjimo skyriaus redaktorė A.Žiemelytė autoriui atsakė: „Šis straipsnis neatitinka ir „Šeimos“ leidinio reikalavimų“.

Tad apie trisdešimt metų rašinys laukė dienos šviesos. Manome, kad publikacijoje keliamos mintys per tą laiką neprarado savo svarbos ir tebėra aktualios.

B.Ž.

Auklėjamoji informacija

Vytautas Stanislovas Drunga–Vytautas Rauba

Kalbant apie auklėjimą, pirmiausia reikia išsiaiškinti, kas yra auklėjimas. Tai yra visuomenės pripažintų moralinių normų ir gerų papročių įdiegimas. Jei rūpinsimės tik ideologijos formavimu, o moralę formuoti paliksime gatvei, kaip yra dabar ir buvo visais ankstesniais laikais, tai iš tokio auklėjimo galima laukti tik apgailėtinų rezultatų. Auklėjimo problema labai sena.

Šiais laikais per mažai galvojama apie auklėjimo svarbą. Ar ne paradoksas, kad nei šeima, nei mokykla, kurioms pirmiausia turi rūpėti auklėjimas, dažnai net nežino, kas iš esmės yra auklėjimas. O nesuinteresuota auklėjimu gatvė yra auklėjimo pagrindas, tik gaila, kad vadinamasis gatvės auklėjimas yra neigiamo pobūdžio. Bet reikia pripažinti – jis yra efektyvus. Gatvės vaikų vadai patys blogai išauklėti, todėl ir savo jaunuosius draugus moko blogo. Iš tikrųjų reikia susimąstyti ir dar kartą paklausti, kas gi yra auklėjimas? Tai yra informacija. Tik reikėtų šį teiginį patikslinti – nepavėluota informacija.

Kyla klausimas, kodėl gatvės „auklėjimas“ yra efektyvus? Nes jis nepavėluotas, tiksliau tariant – tai nepavėluota informacija. Ar ji būna teisinga ar klaidinga – kitas klausimas. Šeima ir mokykla dažniausiai vėluoja arba visai nesirūpina vaikų, apskritai jaunimo teigiama informacija. Jos auklėjimą grindžia pavėluota informacija, o tai bus ne auklėjimas, o perauklėjimas. Dažnai neskiriamas auklėjimas nuo perauklėjimo, ir todėl daroma nepataisomų auklėjimo klaidų. Perauklėjimas yra sunkus reikalas. Kiek reikia įdėti sumanumo, kantrybės ir takto perauklėjant.

Šeima ir mokykla visais laikais buvo šykšti auklėjamosios informacijos. Jos paprastai susirūpina tada, kai kas negera vienam ar kitam auklėtiniui atsitinka. Tik tada kelia aliarmą. Kodėl taip atsitiko, nežino, nors daug abejoti nėra ko. Ne todėl, kad neįskiepyta viena arba įskiepyta kita ideologija, bet todėl, kad vaikas prisirinko neigiamos informacijos, ir ši tapo jo gyvenimo „kompasu“. Jis jau pagal pradinę gatvės informaciją susidarė savo pažiūras ir jomis vadovaujasi, o ideologiniai dalykai jo nežavi, nes kiekviena ideologija iš jo reikalauja išsižadėti daug ko, kas jam pasidarė sava, artima, nors ir neigiama. Ideologija, jam taip atrodo, reikalauja iš jo aukos, ko jis nelinkęs daryti. Tuo labiau kad ideologinis konfliktas, kuris dabar vyksta visuomenėje, turi neigiamos įtakos jaunimui. Dėl ideologinio konflikto jaunimas šalinasi bet kokios ideologinės praktikos. Todėl pirmiausia reikia ugdyti moralę, nes tik aukštos moralės žmonės labiau linkę į ideologinius dalykus, tik tokie gali tapti ideologiniais herojais.

Vaiko nuo blogos gatvės įtakos izoliuoti neįmanoma. Jis eina gatvėn žaisti, ja eina ir grįžta iš mokyklos. Todėl norom nenorom jis susidurs su gatvės informacija. Kad ji vaiko nepaveiktų, ji turėtų būti pavėluota. Kitaip tariant, apie blogus dalykus, kuriuos jis gali patirti, išgirsti gatvėje, vaikas anksčiau kieno nors turi būti painformuotas teigiama prasme, t.y. blogį įveikti dora. Vaikas turi suprasti, kas yra gera ir kas bloga, kaip reikia elgtis vienu ar kitu atveju, ką reikia smerkti ir ką girti. Juk gatvėje labai dažnai giriama tai, ką iš tikrųjų reikėtų smerkti. Ir tyčiojamasi iš to, ką reikėtų laikyti girtinu dalyku. Kai vaikas bus teigiamai informuotas anksčiau, negu jis gatvėje išgirs apie tuos pačius dalykus, jo iš gatvės gauta neigiama informacija nepaveiks, jis jau tiems dalykams turės tvirtą imunitetą. Gatvės „vadams“ su tokiu vaiku bus sunku susidoroti, jį paveikti.

Reikia pripažinti, kad visame pasaulyje auklėjimo reikalai yra didelė problema. Tai tokia „saviveikla“, kuriai dažnai nėra kam vadovauti. Dabartiniu metu daug daroma dėl jaunimo mokymo. Bet reikia nepamiršti, kad geras išauklėjimas ne mažiau vertas už mokslą. Išmokslintas, bet blogai išauklėtas, žemos moralės žmogus gali daugiau pridaryti žalos negu koks nors neišauklėtas nemokša. Gerą auklėjimo pradžią gavusius vaikus bus lengviau mokyti ir toliau auklėti.

Švietimo sistemoje trūksta gerai parengtų pedagogų, auklėtojų. Aukštosios mokyklos rengia mokytojus kaip atskirų disciplinų dėstytojus, o tai toli gražu jų nepadaro gerais auklėtojais. Be to, dauguma vaikų mokyklon patenka jau sužaloti blogo auklėjimo. Mokykla susiduria su perauklėjimo sunkumais. Gero auklėjimo pradžia turi būti padaryta šeimoje. Šeimoje tai pasiekti lengviausia. Vaikai labai anksti pradeda domėtis viskuo, todėl tėvams reikia netingėti kalbėtis su vaikais įvairiais juos dominančiais klausimais, jiems aiškinti. Vaikai trokšta kuo daugiau visko sužinoti, todėl tą jų troškimą reikia panaudoti, kad vaikas nerinktų užterštos informacijos iš gatvės. Apie viską reikia kalbėti atvirai – apie gerus dalykus kalbėti gerai, o blogus pasmerkti, kad vaikai žinotų, kas yra gera, o kas nepriimtina.

Sudėtingiau, kai vaikas labai anksti pradeda domėtis seksualiniais klausimais. Čia vaikams viską paaiškinti dažnai nesugeba ir labai didelio autoriteto žmonės. O gatvėje vaikai, nieko nesivaržydami, atvirai apie tai tarp savęs kalba. Jų kalbos šiuo klausimu paprastai būna neteisingos, nešvarios, kupinos purvinos, žalingos informacijos, sumaišytos su blevyzgomis. Ne veltui sakoma, kad vaikai vieni iš kitų ištvirkimo mokosi gatvėje. Vyresnio amžiaus vaikams seksualiniu klausimu galėtų būti parūpinta atitinkamos literatūros, deja, jos mažoka. O nekreipti dėmesio į šį reikalą negalima, nes tada vaikai atsakymo ieškos gatvėje. Čia galima vaikus informuoti netiesiogiai. Pavyzdžiui, kalbėtis apie tai girdint vaikams, tarsi nekreipiant į juos dėmesio, pasmerkiant tai, kas nedora, žalinga, kas neleistina kalbėti ir daryti. Toks būdas yra efektyvesnis negu tiesioginis kalbėjimasis su vaikais. Ir priešingai – vaikų akivaizdoje suaugusiųjų „riebios“ kalbos, palydimos nešvankiais juokais, ugdo dvasią, užteršdamos vaikų vaizduotę.

Geras pavyzdys vaikus irgi gerai veikia, bet gera nepavėluota informacija vaikus apsaugo ir nuo blogo pavyzdžio. Norint gerai išauklėti vaikus, reikia juos saugoti nuo gatvės įtakos. Reikia nepasitikėti jaunaisiais gatvės „vadais“, nes jie suaugusiųjų akivaizdoje paprastai stengiasi būti mandagūs, kuklūs, gerai išauklėti. O kai lieka vieni su draugais, tada parodo, ką moka. Reikia stengtis kuo daugiau būti su vaikais, juos sudominti kūrybine veikla, pratinti prie darbo, ugdyti pareigingumą, juos įpareigojant ką nors atlikti, ir labai svarbu – nešykštėti apie viską teigiamos informacijos. Taip vaikus atitrauksime nuo gatvės, išugdysime darbštumą, pareigingumą ir kūrybingumą.

Kartą gauta informacija tūno pasąmonėje, lyg laukdama progos pasireikšti. Paprastai, kai iškyla reikalas veikti, kada žmogų užvaldo jausmai ir aistros, svarstymams, kaip pasielgti, nelieka laiko ir vietos. Tokiais atvejais veikia pasąmonėje esanti informacija. Ji tada padiktuoja, ką tuo atveju reikia daryti. Todėl labai svarbu, kad ši informacija būtų teigiama. Jei informacija bus neigiama, vaikas nesąmoningai padarys nusikaltimą. Pavyzdžiui, jis kažkada girdėjo savo tėvus smerkiant ikivedybinį jaunimo lytinį bendravimą. Jo pasąmonėje liko įrašyta, kad to daryti nedera. Po kiek laiko vaikas tampa jaunuoliu, pradeda draugauti su mergaitėmis. Jis jas idealizuoja. Bet jo kelyje pasitaiko laisvo elgesio mergina. Ji mato, kad jaunuolis nepatyręs, nedrąsus, todėl pati imasi iniciatyvos. Ir nustemba, kai jaunuolis nuo to ją sulaiko arba ją atstumia. Taip pasielgti vaikiną paskatino kažkada iš tėvų girdėta informacija.

Paprastai vaikas šalia geros teisingos informacijos prisirenka ir neigiamos, žalingos. Kyla kova tarp pikto ir gero. Ji tęsiasi visą gyvenimą. Kurios informacijos prisirinkta daugiau, ta paprastai ir nulemia jo moralinį lygį. Žmogus, gavęs daugiau žalingos informacijos, būna menkesnis, jis būna jos sužalotas, jos pavergtas, o kartais dėl to pasidaro piktadariu, visuomenės kenkėju.

Žalinga informacija sklinda ne tik iš gatvės, ji braunasi ir įvairiais kitais būdais. Spauda, kinas, amorali namų aplinka, mados dalykai iš dalies būna žalingos informacijos skleidėjai.

Reikia gerai įsisąmoninti, kad ne policinėmis priemonėmis, tramdydami piktadarius ar juos perauklėdami, o bendrai skleisdami teigiamą informaciją ir kovodami su neigiamos informacijos skleidėju, pakelsime visuomenės moralinį lygį.

© 2003 "XXI amžius"