Atnaujintas 2003 m. gruodžio 19 d.
Nr.97
(1201)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Liūdnos pokario Kūčios

Kūčių visuomet laukdavome visi: seni, jauni ir maži. Tą dieną mama visai šeimynai sakydavo: „Ši diena yra susitaikymo diena, jei kas su kuo pykosi, privalo vienas kitam atleisti ir susitaikyti, jei kuris kam nors ką skolingas, privalo skolas grąžinti ir tik tuomet sėsti prie Kūčių stalo be jokių skolų“.

Menu, kai mes dar buvome maži, mama nuo ankstyvo ryto ruošdavo valgius. Visą dieną tekdavo jai dirbti, nes tų valgių turėjo būti dvylika. Tėvelis, pašėręs gyvulius, vakare su glėbeliu šieno ateidavo į trobą ir dėdavo šieną ant stalo. Mama užtiesdavo stalą balta staltiese ir dėdavo kalėdaičius, obuolius, avižų kisielių ir kitus valgius. Kartu pasimeldę visa šeima sėsdavome prie Kūčių stalo. Po vakarienės tėvelis šieną nunešęs padalydavo gyvuliams.

Gerai prisimenu 1944-ųjų rudenį. Vokiečiai mūsų šeimą buvo išvarę iš namų, tik praūžus frontui sugrįžome. Radome trobelę be langų ir be durų. Susidėję po gabaliuką langus, šiaip taip įsikūrėme.

Buvo šaltos ir liūdnos pokario Kūčios. Neturėjome iš ko ruošti dvylikos valgių. Tėvelis savo girnom sumalė avižų kisieliui, iš Gražiškių parnešė vieną kalėdaitį, o buvome septyni žmonės. Mama kaime gavo du obuolius, visi pasidalijome po skiltelę. Tėvelis kalėdaitį laužė ir padalijo visiems po gabaliuką. Buvo labai liūdna, tačiau galėjome džiaugtis tuo, kad, praūžus frontui, visi likome gyvi ir sveiki, o tai ir buvo svarbiausia, nes daugelis šeimų išsiblaškė po svetimas šalis, kiti tapo invalidais, dar kiti žuvo nuo įvairių sprogmenų ir minų.

Dabar jau kiti laikai, ir kalėdaičių galime parsinešti kiek reikia, ir obuolių turime. Bet ar visi Kūčias švęs prie turtingo stalo? Aš manau, kad ne. Bus ir vienišų žmonių, kuriems reikia padėti.

Joana JANKAUSKIENĖ

Virbalis, Vilkaviškio rajonas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija