|
Liūdnos pokario Kūčios
Kūčių visuomet laukdavome visi: seni, jauni ir
maži. Tą dieną mama visai šeimynai sakydavo: Ši diena yra susitaikymo
diena, jei kas su kuo pykosi, privalo vienas kitam atleisti ir susitaikyti,
jei kuris kam nors ką skolingas, privalo skolas grąžinti ir tik
tuomet sėsti prie Kūčių stalo be jokių skolų.
Menu, kai mes dar buvome maži, mama nuo ankstyvo
ryto ruošdavo valgius. Visą dieną tekdavo jai dirbti, nes tų valgių
turėjo būti dvylika. Tėvelis, pašėręs gyvulius, vakare su glėbeliu
šieno ateidavo į trobą ir dėdavo šieną ant stalo. Mama užtiesdavo
stalą balta staltiese ir dėdavo kalėdaičius, obuolius, avižų kisielių
ir kitus valgius. Kartu pasimeldę visa šeima sėsdavome prie Kūčių
stalo. Po vakarienės tėvelis šieną nunešęs padalydavo gyvuliams.
Gerai prisimenu 1944-ųjų rudenį. Vokiečiai mūsų
šeimą buvo išvarę iš namų, tik praūžus frontui sugrįžome. Radome
trobelę be langų ir be durų. Susidėję po gabaliuką langus, šiaip
taip įsikūrėme.
Buvo šaltos ir liūdnos pokario Kūčios. Neturėjome
iš ko ruošti dvylikos valgių. Tėvelis savo girnom sumalė avižų kisieliui,
iš Gražiškių parnešė vieną kalėdaitį, o buvome septyni žmonės. Mama
kaime gavo du obuolius, visi pasidalijome po skiltelę. Tėvelis kalėdaitį
laužė ir padalijo visiems po gabaliuką. Buvo labai liūdna, tačiau
galėjome džiaugtis tuo, kad, praūžus frontui, visi likome gyvi ir
sveiki, o tai ir buvo svarbiausia, nes daugelis šeimų išsiblaškė
po svetimas šalis, kiti tapo invalidais, dar kiti žuvo nuo įvairių
sprogmenų ir minų.
Dabar jau kiti laikai, ir kalėdaičių galime parsinešti
kiek reikia, ir obuolių turime. Bet ar visi Kūčias švęs prie turtingo
stalo? Aš manau, kad ne. Bus ir vienišų žmonių, kuriems reikia padėti.
Joana JANKAUSKIENĖ
Virbalis, Vilkaviškio rajonas
© 2003 "XXI amžius"
|