Pirmasis puslapis
Lietuva
Ora et labora
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Susitikimai
Mums rašo
Aktualijos
Nuomonės
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Sugrįžtant prie ištakų

Kun. Robertas Pukenis Ričardo ŠAKNIO nuotrauka

Tai atsiliepimas į Tėvynės šauksmą. Aš jį visada savy nešiojau ir buvau neramus. Aš norėjau, kad būtų giedras tėviškės dangus ir augtų kryžiaus medis, o lietuvaitė jį papuoštų rūtų vainiku.
Kartais mano žodžiai virsdavo strėlėmis, kurias taikiau į slibino nasrus. O kartais tokie skurdūs ir prislėgti jie būdavo. Mane traukė politika, aš žaidžiau su ugnim, bet man buvo malonu vyti velnią šalin.

Tai kun. Roberto Pukenio knygos „Teesie“, išleistos 1993 metais Kaune, „Aušros“ spaustuvėje, eilutės. Su juo, dviem doktoratais grįžusiu iš Romos ir vadovaujančiu Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos fakulteto Teisės katedrai, skaitytoją supažindinome pavasarį (žr. „Istorinė krikščionio atsakomybė“, „XXI amžius“, Nr. 22). Paskutiniais to rašinio žodžiais pažadėję pratęsti pokalbį apie širdžiai mielas kūrybines versmes ilgokai tylėjome, nes kun. R.Pukenis vasarą praleido Italijoje, o grįžęs Panevėžio vyskupo buvo paskirtas Panevėžio vyskupijos generalvikaru. Darbas VDU ir pirmieji žingsniai Panevėžio kurijoje atima daug laiko, todėl mūsų pokalbis epizodinis. Atsiprašome skaitytoją, jei ne viską čia ras, ko tikėtųsi, tačiau drįstame pateikti autentišką pokalbį. Tai kiek neįprastas kunigo pokalbis apie rašymą, tautos ir asmenybės kūrybos ištakas.

Ar verta domėtis mano kūryba, jos ištakom, kai šiandien tiek daug rašančiųjų, tiek daug yra talentingų rašytojų, begalės išleista gerų knygų, o mano tos kelios knygelės labai kuklios tiek meniniu požiūriu, tiek leidybine kokybe.

Idėjiškai, be abejo, yra minčių. Bręstant pašaukimui, brendo ir tas paslaptingas sielos kuždesys, noras skaityti literatūrą, pagaliau pačiam išbandyti jėgas. Kunigystė ir kūryba derinasi, netgi skatina viena kitą. Kai sakydavau pirmuosius pamokslus Panevėžyje, tada lyg girdėdavau širdyje muziką... Paskui, aišku, rūpesčiai, begalinis darbo krūvis slopino tą sielos melodiją. Visada vadovavausi dėsniu, kad svarbiau yra konkrečiai kažką padaryti, ko reikalauja kunigo pareigos, negu tik studijuoti ir sėdėti kambaryje. Berods Augustinas sakė: „Mes gyvename ne tam, kad žinotume, o kad gyventume”. Taigi kiekvieno rašančiojo pareiga – savo kūryba gerinti žmogų ir pasaulį.

O dabar, tikiuosi, ateis kažkada tas laikas, kai, sumažinęs darbo krūvį, turėsiu tylos valandą ir lauksiu, kada mūza pabels į langą... Ne taip yra, kaip kažkas rašinėja, kad klebonijose vyrauja rutina, monotonija, atotrūkis nuo gyvenimo. Surasti savo pašaukimą – tai būti laimingam.

Malonus jūsų kuklumas, tačiau drįstu pacituoti knygos „Po žvaigždėtu dangum” eilutes: Kristaus meilė pažadino manyje poezijos ilgesį. Kažkada, Viešpatie, aš, žvelgdamas į Tavo žvaigždėtą dangų, pažadėjau Tau jaunystę ir meldžiau Tavo lyros.

Ir dabar tebeprašau, kad sužavėjęs laikytum mano širdį Evangelijos žodžiu, kuris yra mūsų gyvenimo dvasia ir šviesa, gražiausias žmonijos Žodis.

Poezija, aš be tavęs negalėjau gyventi. Tavim išsiliejo mano skausmas ir džiaugsmas, laimės ilgesys ir laisvės nerimas, Tėvynės meilė.

O žodi, neteisk manęs, atleisk man, jeigu per mažai aš tave krauju suvilgiau.

Taip rašantis žmogus ar gali nurimti, pamiršti, kai žodis ne tik patenkina asmeninius sielos gelmių troškulius savo versmėmis, bet ir tarnauja žmonijos idealams – dievogarbos, sielovados keliui. Juk yra skirtumas tarp rašytojų, poetų pasauliečių ir kunigų?

Apie tą patį vienaip rašo pasaulietis, o kitaip – kunigas, nors ir neturintis tokio talento kaip profesionalas rašytojas ar žurnalistas. Skaitytojui dar įdomiau susipažinti, palyginti, suvokti dalykų esmę iš dviejų šaltinių. Dvasininkai rašo kitaip. Bent jau tos, klasikinės kartos kunigų literatų kūryba alsavo meile tėvynei, sielvartu dėl vargšo žmogaus likimo, tikėjimo, vilties ir meilės motyvais. Ir didžiuojantis galima pasakyti, kad patys gražiausi literatūros puslapiai priklauso Bažnyčiai: vyskupams A.Baranauskui, M.Valančiui, kunigams A.Vienažindžiui, A.Strazdui, prelatui J.Mačiuliui-Maironiui, kanauninkui J.Tumui-Vaižgantui ir kitiems. Tai jie formavo lietuvių tautos dvasią ir literatūrą. Ir aš norėčiau parašyti nors vieną tikrą eilėraštį, novelę ar romaną.

Gerbiamas generalvikare, kas jums nepatinka pasaulietinėje Lietuvos literatūroje, mene, žiniasklaidoje?

Gal man per sunkus klausimas: kas man nepatinka dabartinėje literatūroje, mene? Aš dar neturėjau laiko skaityti romanus arba vaikščioti po paveikslų galerijas. Aš dar nespėjau pajusti Lietuvos gyvenimo pulso visose srityse, todėl galiu būti neobjektyvus arba tiesiog nekompetentingas. Na, gal visada bus taikliausias pastebėjimas, kad literatūra ir menas privalo tarnauti tautai, išskleidžiant jos būties apraiškas, atspindėti gyvenimo tikrovę. Tikrasis menas yra amžinas. Kiekvienas tikras literatas ugdo lietuvių tautos literatūros ąžuolą.

Deja, jau tenka pastebėti pagoniškų tradicijų garbinimą ateistine forma. Juk kai pagonys lietuviai garbino ąžuolą, perkūną – jie jautė dievybės slėpinį, jos jėgą savyje. Čia buvo prigimtinės religijos įvairios išraiškos. Ir tas tikėjimas, gyvenimas pagal savo sąžinę, dorovinius papročius ir padėjo išlaikyti tokią galingą senovės lietuvių valstybę. O dabar yra atvirkščiai – kada yra apreikšta Kristaus religija, kuri praturtina žmogų ir taurina geruosius tautos papročius, propaguoti kažkokias „pagonybes”, tai reiškia skaldyti tautą ir sukelti sąmyšį. Senovės lietuviai buvo nuoširdūs ir tolerantiški, o dabartiniai neva pagonybės skleidėjai jaučia norą kenkti krikščionybei, jos 2000 metų kultūrai, taip pat ir valstybingumui.

Kaip mes galėtume pavadinti tokius dalykus? Štai „Lietuvos ryto” spalio 25 dienos leidinyje - Lietuvos Konstitucijos dieną - nė vieno žodžio apie Konstituciją. O juk buvo ilgas tautos kelias, kol gimė šis valstybės svarbiausias dokumentas. Kiek žuvo patriotų, kad tauta įteisintų savo egzistenciją? Kokie tos dienos „nepriklausomo šalies dienraščio” pirmame puslapyje vedamieji: moterų smaugiką sapnuose aplanko aukos, JAV įkliuvo lietuviai nelegalai, nukirsti medžiai įplieskė aistras, kunigas atsivėrė ir vyskupui. Ir dienraščio prieduose „Gyvenimo būdas”, „Laikinoji sostinė” neradau nė vieno straipsnio apie šalies Konstituciją. Juk ypač redakcijos ir žurnalistų pareiga yra ne tik pateikti informaciją, bet ir formuoti skaitytojo sąmonę, parodyti valstybės teisines nuostatas ir kreipti visuomenę į gėrį. Deja, ir tautiečių nekoks lygis, kad dienraštis turi skaitytojų ir išsilaiko.

Tačiau literatūroje ir mene ne vien tik pagoniškos – ateistinės apraiškos figūruoja?

Baisus yra ir dvasinis nihilizmas, neigimas viso, ką daro kiti, nebūtinai turint religinę prasmę. Aš ir vėl noriu pakreipti kalbą ne apie meną ir literatūrą, o daugiau apie žiniasklaidą, gyvenimo tendencijas.

Negalima kai kurių žurnalistinių pokštų pavadinti nihilizmo skraiste. Straipsniai, kurie buvo nukreipti prieš hierarchus, yra sąmokslas prieš Bažnyčią. Kažkas nori sudrumsti visuomenėje vandenį, kad žmonės pavargtų, nusiviltų. Gal buvo kerštas už kai kuriuos įstatymus, kuriems įtakos darė ir Bažnyčia, kuri saugo gyvybę ir priešinasi bet kokiai destruktyviai veiklai, nukreiptai prieš žmogų. Galima pagalvoti, kad kai kam krikščioniška kultūra yra kliuvinys savo materialiems tikslams pasiekti.

Pamenu, prieš dešimt metų monsinjoro Alfonso Svarinsko labai taikliai pasakytus žodžius apie arkivyskupą Sigitą Tamkevičių: „Nors jis ir diplomatiškas, švelnus su ekskomunistais, bet Kremlius jam niekada nedovanos už „Katalikų Bažnyčios kroniką”, kuri stipriai pakirto komunizmo pamatus ir Maskvos prestižą pasaulio visuomenėje“. Taip ir atsitiko.

Dar dirbdamas vikaru Krekenavoje įsitikinau: jeigu kam labai užkliūva religija, ir jie mato Bažnyčios krizę, tai ieškok juose moralinės krizės. Kiek suspėjau pasidomėti (aš galiu tiksliai neatsakyti ir apsirikti), jau su kelintu vyru gyvena ponia Laima Lavaste?

Jeigu būčiau buvęs Romoje, aš gal taip karštai ir nestočiau ginti, bet dabar aš esu liudytojas, iš arti matęs arkivyskupo milžiniškas pastangas, dedamas doroviškai auklėjant kunigus, jo tikėjimą, uolumą. Taigi šis šmeižtas jam neprilips. Žinoma, kai kurie kunigai privalo pasitempti, sudvasinti savo vidinį pasaulį, kad neduotų nė menkiausio šešėlio motinai Bažnyčiai.

Sugrįžote į Panevėžį. Esate laukiamas žmonių. O jūs pats, gerbiamas generalvikare, ar džiaugiatės paskyrimu? Kokie darbai jau pasitiko, kokie laukia artimiausiu metu? Ką planuojate keisti, tobulinti?

Taip, Panevėžyje buvo daug dirbta, bet visada noriu pabrėžti, kad tie žmonės, kurie pastoviai valė dulkes, nešiojo skiedinio kibirus, jie vargo daugiau. Ir neįmanoma visiems atsilyginti, tik nuoširdžiausiai padėkoti.

Tiesa, man nejauku, kada mane vadinate generalvikaru. Pats gražiausias žodis yra kunigas. Toks ir pasilieku: kunigas Robertas. Neplanavau ir net nebesidomėjau kurijos veikla, tačiau visada linkėjau gero ten dirbantiems. Todėl pakvietimas ir skyrimas man buvo visai netikėtas, o aš jau visai gerai jaučiausi Kaune. Visada pagarbiai dėkosiu metropolitui S. Tamkevičiui, kad galėjau gražiai praleisti savo darbo dienas Kauno arkivyskupijoje.

Džiaugiuosi, kad teks dirbti su vyskupu Jonu Kaunecku, nes mokėmės drauge seminarijoje. Jis yra intelektualus, kupinas idealizmo, jaunos dvasios ir nestabdo kitų iniciatyvos, užjaučiantis vargšus ir visada susirūpinęs dėl tokios socialinės nelygybės tėvynėje. Nustebau, kiek daug jau padaryta remontuojant, įkuriant įvairius centrus, reikalingus tiek vyskupijai, tiek įvairioms parapijoms.

Dabar pirmiausia reikia susipažinti su viskuo, tiek metų nedirbus parapijoje, reikės prisiminti ir apeigas. Pajusti savo vyskupo darbo stilių. Gal pavyks užmegzti dialogą su žurnalistais ir valdžios vyrais? (Vyskupas giria miesto merą.)

Tiesa, nesureikšminkite generalvikaro pareigų, pirmiausia vyskupas yra vyskupijos galva. Jis sprendžia, ką keisti, ką tobulinti. Jam pirmasis ir paskutinis, ir visada lemiamas žodis. O man tik gali tekti patarti… žodžiu, tarnauti Bažnyčiai ir tautai. Kaip niekada šiandien yra reikalinga kunigų vienybė ir įsiklausymas bei paklusnumas savo ordinarui.

Pagaliau dabartinėje situacijoje reikia stengtis kiek įmanoma skleisti visuomenėje ramybę ir stabilumą. Bažnyčia vienija visų pažiūrų žmones ir norėtųsi, kad sumažėtų skaudi įtampa tarp dešinės ir kairės. Be abejo, visada pasiliks problemų sprendimo būdas dešinės ir kairės požiūriu, tačiau kad būtų žiūrima žmogaus, tautos likimo be savanaudiškumo. Jeigu šito dėsnio laikytųsi, tai šiandien visi Lietuvos žmonės gyventų gerai ir būtų nenusivylę laisve. Mūsų nepriklausomybės priešai ir siekia, kad žmonės pavargtų, nusiviltų, niekuo nebetikėtų, tada lietuviai ir nebestos į kovą už tėvynės išlikimą.

Kiekvieno kunigo pareiga yra prisidėti prie dvasingumo puoselėjimo. Bedieviai neturėtų kabliukų, jeigu visi kunigai taip elgtųsi, kaip moko Evangelija. O ir tikintieji būtų pasaulio šviesa ir druska.

Jeigu apie planus, tai nustojau planuoti, stengsiuosi, kad kiekviena diena būtų prasmingai praleista.

Jūs iš pradžių pacitavote aštrius mano žodžius: „žaidžiau su politika”. Tebūnie mūsų visų viena politika – tai Dievo karalystės: gėrio, meilės, tiesos, tarpusavio supratimo karalystės plėtojimas ant Nemuno ir Baltijos krantų. O kas labai nupigina tą žodį ir nesidomi valstybės problemomis, tai dažnai užsiima ne kažkuo kilnesniu ir pridaro daug rūpesčių bei papiktinimų.

Kaip nepasakyti šitame kontekste, kad bėkite jūs, visi borisovai, kikališviliai, iš Lietuvos į Rusiją, kuri yra labai didelė, ir ten dirbkite savo žmonių naudai, sumažindami rusų tautos skurdą. Užbaikite vieną kartą imperialistines ambicijas. Kodėl jūs čia drumsčiate vandenį? Pagarba rusų tautai už L.Tolstojų, A.Puškiną, A.Sacharovą, A.Solženicyną, S.Kovaliovą... Draugaukime ir prekiaukime, be strateginių planų pavergti ekonomiškai ir politiškai Baltijos valstybes. Todėl mes ir privalome remti tuos politikus, kurie neparduos valstybės Rusijai ir žiūrės, kaip ištaisyti socialinę nelygybę. O Bažnyčios programa pasilieka visada ta pati: suteikti žmogui gyvenimo prasmę, pažadinti sąžinę, kad jis pats, kad ir kur būtų, vengtų nuodėmės, t. y. blogio, kuris ir žudo mūsų tautos laimę.

Ak Lietuva, kada tu atsigausi ir vaikai nebeišdavinės tavęs, nustos plėšyti tavo rūbus ir tu vėl suspindėsi savo grožiu ir galybe? Kada gi suskambės tavo nuostabios dainos iš mūsų tyrų širdžių?

Sustokime, uždekime altoriaus aukurą, kad Kristaus meilė įsižiebtų tavo sieloje ir niekad niekad neužgestų.

Linkime sveikatos ir sėkmės jūsų pašaukime.

Kalbėjosi Julė KILČIAUSKIENĖ

Panevėžys

© 2003 "XXI amžius"