Pirmasis puslapis
Lietuva
Krikščionybė
     ir pasaulis
Susitikimai
Credo
Laikas
Kultūra
Visuomenė
Mums rašo
Žvilgsnis
Nuomonės
Pasaulis
Istorija ir dabartis

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Iškankintai Šventajai Žemei reikalinga viltis

Mindaugas BUIKA

Pranciškonų kunigas dega žvakes Betliejaus Kristaus Gimimo bazilikoje

Popiežius Jonas Paulius II lapkričio 10-ąją priėmė grupę Palestinos krikščionių ir paaiškino jiems, kad visas terorizmo formas Katalikų Bažnyčia smerkia. Jis ragino abi konflikto puses gerbti JT rezoliucijas. Taiką Artimuosiuose Rytuose įmanoma pasiekti tik dialogu, pabrėžė jis EPA-ELTA nuotraukos

Izraelio „saugumo siena“ EPA-ELTA nuotraukos

Betliejuje tikimasi ramesnių Kalėdų

Kada paskutinę savaitę prieš Kalėdas viena amerikiečių katalikų žurnalistė, Betliejaus Gimimo bazilikoje (toje vietoje, kur prieš daugiau kaip 2000 metų gimė Išganytojas) sutikusi grupę vietinio krikščionių vaikų darželio auklėtinių, paklausė, kaip jie jaučiasi atvykę aplankyti Šventosios Prakartėlės, keturmetis Simonas Hadadas sakė, jog yra sužavėtas. Ypač jam malonu, kad jis, kaip ir Jėzus, yra gimęs Betliejuje. „Aš myliu Jėzų, nes Jis mus gina, palaiko mūsų saugumą“, - sakė berniukas.

Žinoma, kaip mažasis palestinietis Simonas, taip ir kiti Šventosios Žemės, o ypač Betliejuje gyvenantys krikščionys turi jausti ypatingą pasididžiavimą dėl savo kilmės, tačiau jų fizinis saugumas toli gražu nėra garantuotas. Štai jau antri metai dėl įtemptos padėties Izraelio okupuotame Vakariniame Jordano upės Krante Betliejaus meras krikščionis Hana Naseris vėl atšaukė visas oficialias Kalėdų šventės iškilmes, kurias paprastai rengia vietinė savivaldybė. Pačių Kalėdų, kaip ir Jėzaus Gimimo, jis atšaukti negalėjo, todėl liturginės apeigos gruodžio 24-osios šventąją naktį, kaip įprasta, vyks šalia Gimimo bazilikos esančioje katalikų šv. Kotrynos Aleksandrietės bažnyčioje ir joms vadovaus Jeruzalės lotynų katalikų patriarchas Michaelis Sabahas.

Pamaldose kartu su iš visos Palestinos bei iš užsienio atvykusiais krikščionimis, kurių, matyt, vėl nebus labai gausu dėl Izraelio kariuomenės gausių kontrolės postų ir baimės patirti teroristų išpuolių smurtą, taip pat paprastai kviečiami dalyvauti regiono politiniai vadovai bei diplomatinis korpusas. Tarptautinę žiniasklaidą labiausiai domina Palestiniečių savivaldos vadovo Jasiro Arafato galimybės dalyvauti Betliejuje vykstančioje Kalėdų šventėje. Musulmonas J.Arafatas su savo žmona krikščione Suha atvykdavo į Kalėdų šv. Mišias kiekvienais metais nuo 1995-ųjų, kai Betliejus buvo sugrąžintas Palestiniečių savivaldai. Tačiau 2000-ųjų rudenį, prasidėjus palestiniečių naujam sukilimui, vadinamajai antrajai intifadai, Izraelio kariuomenė J.Arafatą faktiškai laiko užblokavusi jo būstinėje Ramalaho mieste.

Izraelio vyriausybė kaltina 74 metų palestiniečių lyderį nenoru pažaboti gausias teroristų grupes, į kurias įsilieja J.Arafatui pavaldžios karinės palestiniečių struktūros. Jų vykdomo smurto ir Izraelio kariuomenės atsakomųjų veiksmų aukomis per pastaruosius trejus metus tapo 2,2 tūkstančiai palestiniečių ir 800 izraeliečių. Izraelio premjeras Arielis Šaronas apsisprendęs J.Arafatą, susidarius atitinkamoms aplinkybėms, visiškai ištremti iš Palestinos. Štai kodėl jis nerizikuoja palikti Ramalahą, nes neaišku, ar galės ten sugrįžti po galimos Izraelio specialiųjų pajėgų operacijos. Todėl jo atvykimas į Betliejų labai abejotinas: matyt, kaip ir praėjusiais metais per Kalėdų šv. Mišias J.Arafato krėslas šv. Kotrynos bažnyčioje bus paliktas tuščias.

Tačiau nors įtampa lieka, bet šiemet Kalėdų švenčių laikotarpis Betliejuje, manoma, turėtų būti ramesnis. Gruodžio viduryje Vatikane apsilankęs ir su popiežiumi Jonu Pauliumi II susitikęs Izraelio užsienio reikalų ministras Silvanas Šalonas pažadėjo, jog jo vyriausybė stengsis padaryti viską, kad krikščionių piligrimai galėtų patekti į Betliejų ir aplankyti kitas šventas vietas Kalėdų laikotarpiu. „Tai yra Izraelio geros valios gestas, - teigė užsienio reikalų ministerijos atstovas spaudai Džonatanas Peledas. – Mes vertiname ir gerbiame pageidavimus visų, kurie nori švęsti Kalėdas būtent Šventojoje Žemėje“. Galima priminti,kad laisvą tikinčiųjų patekimą į šventąsias vietas Palestinoje garantuoja Vatikano ir Izraelio prieš dešimt metų pasirašytas konkordatas, todėl čia kalbama ne tik apie „gerą valią“, bet ir apie tarptautinių susitarimų laikymąsi.

Nors krikščionys sudaro tik apie 3 proc. visų dabartinių Šventosios Žemės gyventojų, tačiau Betliejuje jų yra žymiai daugiau: iš 27 tūkst. Jėzaus gimtajame mieste gyvenančių žmonių 38 proc. yra krikščionys. Stiprios bažnytinės struktūros taip pat yra sukurtos ir gretimuose miesteliuose šalia Betliejaus – trylika tūkstančių turinčioje Beit Džaloje veikia vienintelė regione katalikų kunigų seminarija, o Beit Sahure (12 tūkst. gyventojų), kuris stovi biblijinėje Piemenėlių slėnio vietoje, visada prasideda tradicinė Kalėdų procesija. Betliejaus apylinkėse taip pat įsikūrusios trys palestiniečių pabėgėlių stovyklos – Deišė (ją popiežius Jonas Paulius II aplankė savo vizito į Šventąją Žemę metu 2000-aisiais), Aida ir Beit Džebrinas, kuriose iš viso gyvena apie 20 tūkst. žmonių. Betliejų taip pat supa nelegalios, tačiau Izraelio vyriausybės palaikomos žydų naujakurių gyvenvietės, tai apylinkėse sukuria nuolatinės įtampos ir galimų provokacijų pavojų. Šalia Betliejaus eina ir Izraelio pastatyta vadinamoji „saugumo siena“, kurios buvimas sukėlė naujas kontroversijas, taip pat Šventojo Sosto ir Izraelio santykių atšalimą.

„Saugumo sienos“ problema

Lapkričio mėnesį Šventojoje Žemėje apsilankęs Vatikano kardinolas Rožeras Ečegerajus pareiškė, kad Izraelio statoma siena, kuri turi atskirti šią valstybę nuo Palestinos arabų gyvenamosios teritorijos, gali būti prilyginta „aparteido geografijos“ įtvirtinimui ir tik paskatins naujas smurto apraiškas. Buvusio Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos pirmininko kardinolo R.Ečegerajaus, kurį Popiežius dažnai siunčia su įvairiomis politinio pobūdžio užduotimis, straipsnyje, paskelbtame Vatikano laikraštyje L’Osservatore Romano“, pabrėžiama, jog „saugumo siena“ suardys vientisą regiono gyventojų „audinį, kas sukels atitinkamas socialines, ekonomines, pedagogines ir sveikatos apsaugos pasekmes“.

Reikalas tas, kad ši siena, kurios numatytas ilgis apie 400 km (iš jų 150 km jau pastatyta), daugelyje vietų įsiterpia giliai į palestiniečių teritorijas, nes taip norima apsaugoti žydų naujakurių gyvenvietes bei kitus svarbius objektus. Lapkritį paskelbtoje Izraelį kritikuojančioje Jungtinių Tautų Organizacijos ataskaitoje sakoma, kad „saugumo siena“ – tai ištisas apie 50 metrų pločio kompleksas su iškastais grioviais, metalinėmis pertvaromis, sumontuota elektronine stebėjimo ir perspėjimo technika, o vietomis ir iki dešimt metrų aukščio gelžbetonio įtvirtinimais – visiškai atskirs apie 270 tūkst. palestiniečių gyvenamus anklavus ir apie pusei milijono kitų užblokuos priėjimą į savo darbovietes, žemdirbystės plotus, mokyklas bei ligonines.

Įvairių Šventosios Žemės ir pasaulio krikščionių bendruomenių vadovai išreiškė susirūpinimą dėl šios sienos statybos. „Aš palaikau tuos daugelio Bažnyčių lyderių protestus dėl šio netoleruotino projekto“, - nurodė kardinolas R.Ečegerajus. Jis pažymėjo, kad teisėta kova prieš terorizmą reikalauja kitokio ir pozityvaus priėjimo, bendrų izraeliečių ir palestiniečių pastangų aiškinantis tikrąsias smurto priežastis. Reikėtų pastebėti, kad ne tik religiniai, bet ir politiniai pasaulio lyderiai, įskaitant JAV prezidentą Džordžą Bušą, nepritaria „saugumo sienos“ statybai. Jungtinių Valstijų vyriausybė savotiškai „nubaudė“ Izraelį už sienos statybą – lapkričio mėnesį numatytą skirti 1,4 milijardo dolerių paskolą sumažino 289,5 milijonų dolerių. (Pati sienos statyba su visa minėta įranga yra labai brangi ir Izraeliui gali kainuoti, ekspertų vertinimais, iki vieno milijardo dolerių.)

Nepaisydamas šios kritikos, Izraelio premjeras A.Šaronas aštriausiai sureagavo į popiežiaus Jono Pauliaus II lapkričio 16 dieną išsakytas mintis, kad Šventajai Žemei reikia tiltų, o ne sienų. „Sienos statybą tarp Izraelio ir Palestinos žmonių daugelis įžvelgia kaip naują kliūtį kelyje į taikų sambūvį. Iš tikrųjų Šventajai Žemai nereikia sienų, bet tiltų! Be sielų susitaikymo negali būti taikos“, - kalbėjo Šventasis Tėvas per susitikimą su maldininkais Šv. Petro aikštėje sekmadienio vidudienio „Viešpaties Angelas“ maldos proga. Tai buvo pasakyta kaip tik A.Šarono vizito į Italiją išvakarėse, todėl nėra ko stebėtis, kad, skirtingai nuo nusistovėjusios tradicijos, būdamas Romoje Izraelio premjeras Vatikane neapsilankė.

Italijos sostinėje A.Šaronas sakė, kad suprantąs popiežiaus Jono Pauliaus II mintis, jog Šventajai Žemei reikia ne sienų, bet tiltų, tačiau „tiltai negali būti statomi per Izraelio piliečių (teroristų nužudytų) kūnus“. Kitame pokalbyje su italų žurnalistais premjeras pastebėjo, kad „Roma, kaip ir Jeruzalė, pilna sienų, o ir Vatikanas apsuptas aukštomis sienomis“. A.Šaronas sakė, kad Izraelyje „saugumo siena“ yra gynybinis barjeras apsisaugoti nuo teroristų, iš kurios cementinė užtvara tęsiasi tik devynis kilometrus ir pastatyta išilgai magistralės. Premjeras pripažino, kad dėl „saugumo sienos“ gali kilti nepatogumų religinėms bendruomenėms, ypač tikintiesiems ir šventoves lankančiam bažnyčios personalui, tačiau jis „asmeniškai įsipareigoja garantuoti, kad didesnių problemų neiškiltų“.

JAV katalikų laikraščio „National Catholic Report“ paprašytas pakomentuoti susidariusią padėtį dėl „saugumo sienos“, Izraelio ambasadorius Vatikane Odedas Ben Huras sakė, kad iš pagarbos Šventajam Tėvui nenori tiesiogiai komentuoti jo žodžių. Tačiau O.Ben Huras pastebėjo, kad „ši siena gelbėja gyvybes“, nes iš tų vietų, kur ji jau pastatyta, teroristų išpuolių nebuvo pastaruosius keturis penkis mėnesius.

„Užtvara buvo pastatyta tam, kad mūsų vaikai gyvi ir sveiki grįžtų kasdien iš mokyklos, kad jaunimas ir seni žmonės galėtų gyventi be baimės būti susprogdinti autobuse ar prekybos centre, - aiškino ambasadorius. – Izraelis supranta, jog tai sukuria žmonėms nepatogumų ir sunkumų, bet mes neturėjome kitos išeities“. Jis tikino, kad siena bus pašalinta įgyvendinus taikos planą ir išardžius „teroristinę infrastruktūrą“ palestiniečių teritorijose.

Izraelio vyriausybė turi garantuoti savo piliečių saugumą, tačiau kada kalbama apie humanitarines problemas, vienašališki veiksmai yra nepriimtini ir kliudo bendram taikos reikalui. Juk, kaip minėta, dėl „saugumo sienos“ dešimtims tūkstančių palestiniečių, kurie gyvena vienoje jos pusėje, o dirba, mokosi ir gydosi – kitoje, iškyla pavojus pačiai egzistencijai, aiškino JAV sostinės Vašingtono arkivyskupas kardinolas Teodoras Makarikas, komentuodamas žiniasklaidai Šventojo Tėvo pareikštą kritiką Izraelio atžvilgiu. Nurodydamas, kad A.Šarono vyriausybė turi savo veiksmus peržiūrėti, jis pažymėjo, jog Popiežius savo pastabomis neperžengė ribos, kuri skiria religinius lyderius nuo politikų. „Jeigu vykdoma politika nepalaiko žmogiškojo asmens vidinio orumo, tai mūsų reikalas yra apie tai kalbėti“, - sakė kardinolas T.Makarikas.

Bažnyčia smerkia terorizmą ir kviečia dialogui

Kritikuodama Izraelį dėl naujos „saugumo sienos“, kuri suskaldo Šventąją Žemę ir atskiria jos gyventojus, statybos, Katalikų Bažnyčia, be abejonės, smerkia ir išsiplėtojusį vietos arabų terorizmą, kartu analizuodama šio pavojingo reiškinio priežastis. Terorizmas yra „nemoralus ir nuodėmė“, pabrėžiama naujajame gruodžio pradžioje paskelbtame Jeruzalės lotynų katalikų dokumente, kurį pasirašė pats patriarchas M.Sabahas. Bažnyčia smerkia „visus prievartos aktus … ypač terorizmą“, kurio veiksmais siekiama „žudyti nekaltus žmones“, sakoma Jeruzalės patriarchato Teologinės komisijos dokumente, pavadintame „Svarstymai apie Bažnyčios buvimą Šventojoje Žemėje“, kurį kartu su patriarchu pasirašė ir kiti dešimt komisijos narių.

Dokumente, kurio apžvalgą pateikė katalikų žinių agentūra CNS, nurodoma, kad Bažnyčia „skausmingai suvokia“ tą klimatą ir „desperacijos kontekstą“, kuriame buvo įvykdyti smurto aktai. „Mes konstatuojame, jog terorizmo atvejais yra dvi kaltos pusės: pirmiausia tie, kurie tuos veiksmus vykdo, planuoja ir remia, ir antroji pusė – tai tie, kurie sukuria neteisingumo situacijas, išprovokuojančias terorizmą. Ši „prievartos atmosfera“, būdinga visam regionui, sukelia „bejėgiškumo, nusivylimo ir desperacijos jausmą tiek tarp palestiniečių, tiek ir izraeliečių bei sąlygoja pykčio ir keršto emocijų proveržius, o tai įtvirtina niekad nesibaigiančio smurto uždarą ciklą“. Tokios prievartos akivaizdoje šalys, pasinaudodamos savigynos teise, deja, dažnai griebiasi neproporcingo atsako, kuris sukelia dar didesnį blogį.

Jeruzalės katalikų patriarchato dokumente pabrėžiama, kad vis dėlto yra pagrindas vilčiai Šventojoje Žemėje, kurią sąlygoja čia įvykęs Jėzaus nukryžiavimas ir prisikėlimas. „Jo prisikėlimas nugalėjo neapykantą, smurtą ir prievartą“, ir Bažnyčia, remdamasi šiuo savo mokymu, Šventojoje Žemėje „skatina susitaikymą, padėdama visoms čia gyvenančioms tautoms žengti dialogo keliu, vedančiu į supratimą ir taiką“.

Lapkričio mėnesį Vatikane vykusiame susitikime su palestiniečių krikščionių delegacija popiežius Jonas Paulius II, pasmerkęs visas terorizmo apraiškas, taip pat pabrėžė, kad taika Artimuosiuose Rytuose turi būti kuriama dialogo pagrindu. „Nepaisant pastarojo meto kliūčių taikos kelyje bei naujų prievartos ir neteisingumo proveržių, mes turime toliau laikytis nuostatos, jog taika yra galima ir kad iškylantys nesutarimai gali būti išspręsti tik kantraus dialogo būdu, - sakė Šventasis Tėvas. – Terorizmas turi būti pasmerktas visose jo formose, nes jis yra ne tik bendrojo žmoniškumo paneigimas, bet ir neleidžia padėti būtinus politinius, moralinius ir dvasinius pagrindus (palestiniečių) tautos laisvei bei autentiškam apsisprendimui“.

Popiežius taip pat dar kartą paragino abi konflikto puses „rodyti pagarbą Jungtinių Tautų rezoliucijoms“ ir kitoms tarptautinėms pastangoms padedant pastūmėti į priekį taikos procesą Artimuosiuose Rytuose. Pirmiausia čia turima omenyje vadinamoji „taikos kelio gairių“ programa, kurią remia JAV, Europos Sąjunga, Rusijos Federacija ir Jungtinės Tautos. Šiam planui įgyvendinti kaip tik rimtą kliūtį kelia palestiniečių terorizmo aktai bei Izraelio karinės operacijos ir „saugumo sienos“ statyba. Popiežius Jonas Paulius II reiškė įsitikinimą, kad palestiniečiai krikščionys esmingai prisidės prie savo tautos ir visų Šventojoje Žemėje gyvenančių tautų gerovės. Jis taip pat pabrėžė, kad dabar rengiama būsimos Palestinos valstybės konstitucija turi pripažinti ir krikščionių religinės mažumos teises laisvai išpažinti savo tikėjimą. Anksčiau palestiniečių krikščionių atstovai buvo nusiskundę, kad naujajame konstitucijos projekte norima įtvirtinti tik islamo religijos valstybinį pripažinimą.

„Taikos žibintas“ iš Betliejaus

Gruodžio 17 dieną per Vatikane vykusią paskutinę šiais metais popiežiaus Jono Pauliaus II bendrąją audienciją tarptautinio skautų jaunimo sąjūdžio atstovai įteikė Šventajam Tėvui iš Betliejaus atgabentą „Taikos žibintą“. Šio žibinto liepsna buvo uždegta Jėzaus gimtojo miesto bazilikoje ir kaip taikos ženklas nuo 1986 metų keliavo per Europos parapijas bei katalikiškas institucijas, skatindamas tikinčiuosius artimo meilei ir broliškumui. „Taikos žibinto“ įspūdingos kelionės metu buvo taip pat renkamos aukos neturtingiems vaikams, neįgaliems ir marginalizuotiems žmonėms.

„Kiekvienas žmogus svajoja apie teisingesnį ir labiau solidarų pasaulį, kuriame garbingas gyvenimo sąlygas ir taikų sambūvį užtikrintų darnūs santykiai tarp žmonių ir tautų, - kalbėjo Popiežius į audiencijų salę susirinkusiems tūkstančiams maldininkų. – Tačiau dažnai yra ne taip: kliūtys, kontrastai ir kitos įvairaus pobūdžio problemos apsunkina mūsų egzistenciją ir kartais ją visai sužlugdo“. Kartais atrodo, kad blogio jėgos yra stipresnės už tas, kurios įsipareigojusios bendrajam gėriui ir drąsiai jo siekia. Tokiais momentais Advento ir Kalėdų asmeninis ir bendruomeninis patyrimas suteikia stiprią viltį.

„Kalėdų slėpinys, kurį mes atgaiviname šiomis dienomis, užtikrina mus, kad Dievas yra Emanuelis – Dievas su mumis, - sakė popiežius Jonas Paulius II. - Jis yra mums artimas, tapo vienu iš mūsų, gimęs Švč. Mergelės Marijos įsčiose. Jis dalijosi mūsų žemės piligrimyste, įgalindamas mus siekti to džiaugsmo ir taikos, kurios mes trokštame iš savosios būties gilumos“. Šventasis Tėvas taip pat pastebėjo, jog Kalėdos bendrystės su Dievu siekiančiam žmogui primena, „kad pats Dievas parodė iniciatyvą ateidamas pas mus. Tapdamas kūdikiu, Jėzus priėmė mūsų prigimtį ir sudarė sandorą su visa žmonija visam laikui… Jis atėjo į Betliejų likti su mumis amžinai“.

© 2003 "XXI amžius"