Atnaujintas 2003 m. gruodžio 24 d.
Nr.98
(1202)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Įsisenėjusių krizių krizė

Dabartinė Prezidento krizė nemaloni dar ir tuo, kad po ja rusena senos neišspęstos krizės, ir todėl nesimato lengvos išeities iš jos be blogų pasekmių Lietuvos savivaldai. Neseniai mon. Alfonsas Svarinskas viename pamoksle gana taikliai nurodė ribotą pasirinkimą: yra R.Paksas su J.Borisovu, A.Brazauskas su J.Paleičiku ar A.Paulauskas su V.Uspaskich.

Šią krizę išaugino daugumos rinkėjų per gerą tuziną metų atiduoti balsai ne už šalies gerovę, bet už vienokią ar kitokią pažadėtą „šlapią dešrą”.Tad tik pilietiškai – patriotiškai balsuoją ateinančio Seimo narių rinkėjai gali greitai ir su geresnėm pasekmėm išspręsti įsisenėjusią Vyriausybės krizę.

Yra teigiančiųjų, jog mes šioje krizėje „laikome demokratijos egzaminą”. Tačiau, anot įžvalgaus žurnalisto Algimanto Zolubo, ši krizė nėra pagrindinė: „Iš tikrųjų politikai aiškinasi, kodėl Lietuva demokratijos egzamino neišlaikė, kad pateko į krizę, kad drebinamas (tautos) būstas” („Lietuvos aidas“, 2003 11 19).

Plačiu filosofiniu tinklu politikos vandenyse žvejojantis žurnalistas Vilius Litvinavičius bando neleisti pasprukti šios krizės banginiui: „Ar paaukotas Prezidentas nepavirs skalbimo milteliais, kuriais visa valdžia išsiplaus savo purvinus marškinius?” („Lietuvos aidas“, 2003 11 18).

Aišku, kad daug kas atrodytų geriau, jei Rolandas Paksas skubiai pasitrauktų iš Prezidento posto. Tačiau ar tikrai būtų, kaip atrodytų. Ar tauta po to nenueitų vėl miegoti pilietiniu miegu, jausdamasi, kad dabar „viskas tvarkoje”, nors iš pagrindų gal niekas nebūtų pasikeitę.

Atrodo, ir „Lietuvos ryto savaitė” nepažiūri už „savaitės” ribų. 2003 m. lapkričio 29 d. vedamajame skaitome: „Ar gali valdyti šalį Prezidentas, kuris begėdiškai meluoja?” Geras klausimas. Deja, kas nors gali paklausti: „Jei gali kas nors begėdiškai meluojąs pabūti prezidentu ir tapti ministru pirmininku, kodėl kitas toks negali?”

Plačią ir gilią vagą rėžiąs žurnalistas – politinis apžvalgininkas Petras Katinas straipsnyje „Įaugusi į kraują kapituliacija” („XXI amžius“, 2003 10 31) primena Algirdo M. Brazausko pokalbį Maskvoje apie naftos siurbimo projektą D–6. Anot P. Katino, Premjeras nuolankiai pakartojo, jog D–6 „absoliučiai saugi” ir kad jis entuziastingai pritarė Rusijos premjero M. Kasjanovo tvirtinimams, jog D–6 platforma „tokia neregėtai saugi, kad saugesnės nėra visame pasaulyje”. Nejaugi tai nebuvo akiplėšiškas melas? Bet dėl jo nesigirdėjo piketuojančiųjų protestų ir nebuvo Seimo apkaltos. To nebuvo ir dėl kapituliacinių nuolaidų tranzito į Kaliningrado sritį reikaluose.

Aišku, kad reikia išbristi iš tos krizės ir, kaip iš pirmo žvilgsnio atrodo, juo greičiau, tuo geriau. Tačiau ima aiškėti, kad reikalo skubinimui įtaigauja ir žodžiais retai išreiškiamas faktas, jog ši krizė yra tik didesnės ir būtinai išspręstinos krizės vaisius. Ir didelis arbūzas neužauga per vieną naktį iš nieko. Jo daigas būna tręšiamas ir laistomas. Mūsų Vyriausybės krizės arbūzo daigą tręšė daugumos balsuotojų politinis neišprusimas bei savanaudiškumas, o laistė intelektualų, inteligentų, profesionalų bei dvasios vadovų didelės daugumos atsiribojimas nuo pareigos dalyvauti valstybiniame gyvenime ar bent jam teigiamai įtaigauti. Jie, lyg kokie politiniai vištgaidžiai, nei gieda, nei kiaušinius deda.

Gal todėl pas mus „istorija kartojasi” iš kito galo. Senosios Rusijos bajorai dėl netvarkos krašte ėjo į Vakarus ir kvietė „variagus”: „Ateikite ir valdykite”. Dabar mūsiškiai nomenklatūriniai bajorai eina į Rytus ir kviečia borisovus, paleičikus, uspaskichus ir panašius valdyti Lietuvos. O lietuviški patriotai politikai stovi prieš didelius sunkumus net šios krizės atveju pasirinkti jos sprendimo būdą, laviruojant tarp šios krizės, pagrindinės nomenklatūrinės valdžios krizės, tarp NATO ir ES nebūtinai visada moralės bei demokratijos aukštybėse plūduriuojančių biurokratų ir Rusijos imperiškų šūkavimų.

Todėl džiugu, kad dešinieji politikai, matyt, pastebėjo jau nuo 2002 metų liepos ant mūsų tautos savisaugos kelio krentantį grėsmingą Viktoro Uspaskich „reformų“ šešėlį.

Tik Lietuvos politikos užkulisius gerai žiną gali pramatyti vienokio ar kitokio krizės sprendimo pasekmes. Ir vargu ar daug kas šiandien norėtų sėdėti dorų patriotų politikų karštose kėdėse. Nežinančiam visų politinių užkulisių ir, laimei, neturinčiam atsakomybės už savo veiksmus vis dėlto atrodo, jog padėties užtęsimas ypač nenaudingas ryšiams su Vakarais. Tačiau, kad ir kas būtų daroma šioje krizėje, nevalia pamiršti ateinančių Seimo rinkimų, kurie suteikia galimybę išspręsti pagrindinę mūsų krizę iš esmės.

Vilius BRAŽĖNAS

Vilnius

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija