|
Matykime gėrį, grožį ir visa tai perduokime kitiems
Perskaičiusi XXI amžiuje (Nr. 92) Vytauto Kairio
straipsnį apie 2003 metų Poezijos pavasarį, nutariau ir aš išsakyti
savo nuomonę.
Lietuviška patarlė sako: Žuvis genda nuo galvos.
2001 m. gegužės 23 d. Vilniuje, Rašytojų sąjungos salėje, teko stebėti
renginį Skaitys dieną ir naktį. Nuvylė šis renginys, kuriame visi
jautėsi per daug laisvai. Kas norėjo, valgė, kas gėrė kavą, treti
vaisiuką. Vienas dalyvavusiųjų, deklamavęs savo rašinį anglų
kalba (kurios nesupratau), atrodė kaip tikras vakarietis: apie
30 metų amžiaus, prie vienos ausies puikavosi iš ilgokų garbanų
supilta kasytė, kitoje ausyje auskaras. Eidamas į sceną skaityti
savo rašinio, atsinešė ir nebaigtą išgerti taurę su vaisiuku,
kurią pasidėjęs ant pianino, skaitė. Baigęs skaityti savo kūrinį,
ten pat, scenoje, baigė gerti likusį vaisiuką ir labai iškilmingai
grįžo į salę.
Renginio stebėtojai komisija, kurioje buvo Rašytojų
sąjungos pirmininkas Valentinas Sventickas ir jam talkinęs muzikologas
Viktoras Gerulaitis. Vertintojai sėdėjo salės priekyje, scenoje,
ir iki renginio pabaigos gėrė alų. Stebėjau renginį iki 2 val. nakties,
kol buvo pagerbti laureatai. O buvo premijuoti tie poetai, kurių
rašiniai bjaurasties viršūnė.
Mintyse kilo daug klausimų. Ko siekia gerbiamoji
renginio komisija? Kur vedami mūsų, laisvos Lietuvos, vaikai?
Ar save laikantys globalistais-modernistais atrodo, ir pakankamai
išsimokslinę jau nebeskiria, kur grožis, kultūra, kur bjaurastis?
Nežinau. Viskas veda į antikultūrą! Ir taip visur radijuje, televizijoje.
Matyt, norima, kad Lietuva, nuo seno buvusi didvyrių tauta, būtų
vedama į absurdišką blogio liūną, niekada neprisikeltų iš sovietinio
paveldo, alkoholizmo bei kitų negandų.
Dabartinių tautos vedlių dauguma nenori, kad Lietuva,
eidama į Europos Sąjungą, būtų garbinga, graži savo tautos šviesuoliais.
Jie nenori gerumo, tiesos, tyros meilės.
Nenuostabu, kad tokie vedliai, vadovaudami paradui,
ir į Frankfurto mugę nuvežė M.Ivaškevičiaus romaną Žali bei kitų
poezijos pavasario įžymybių almanacho tekstus.
Sako, kultūrai kelti trūksta lėšų, tai gal reikėtų
rimtai peržiūrėti, kam tie pinigai skiriami, kur, kaip panaudojami?
Ar tie vadovaujantys nėra susitepę taip madinga, tokia dažna pas
mus korupcija? Ar vedliai sąmoningai negriauna gležnos, laisvos
Lietuvos pamatų? O gal kuo skubiau reikia atsikratyti visur tokiais
vedančiaisiais?
Galėtų šie poezijos renginiai būti pavadinti ne
tik pavasariu, bet ir rudeniu, nes ir rudenys būna gražūs, savo
spalvomis žavūs.
Svarbiausia, kad mes matytume, girdėtume tik tiesą,
gerumą, tyrą meilę, grožį ir atiduotume tai kitiems.
Baigdama savo rūstoką rašinį, noriu palinkėti Lietuvai
ir jos žmonėms: Aušta šv. Kalėdų rytas. Dievulio palaima grįžtanti
saulė teištirpdo ledus, netiesą, blogį širdyse žmonių!
Antanina GEGUŽYTĖ
© 2003 "XXI amžius"
|