Pirmasis puslapis
Lietuva
Krikščionybė
     ir pasaulis
Susitikimai
Credo
Laikas
Kultūra
Visuomenė
Mums rašo
Žvilgsnis
Nuomonės
Pasaulis
Istorija ir dabartis

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Prieškario Lietuvos atstovai užsienyje

Lietuvos diplomatijai 85-eri metai

Lietuvos diplomatija gana jauna, palyginti su didžiųjų Europos valstybių, turinčių šimtametes diplomatijos tradicijas. Nors, kita vertus, net ne pats stropiausias mokinys prisimins iš istorijos, kaip dar XIV amžiuje didysis Lietuvos kunigaikštis Gediminas diplomatiškai siekė palaikyti gerus santykius su krikščioniškų šalių valdovais.

Mindaugas Gėlūnas

1918-ųjų lapkritis

Svarbi data Lietuvos diplomatijos istorijoje yra 1918 m. lapkričio 7 d., kuomet Nepriklausomybės Aktu atkurta Lietuvos valstybė. Itin sudėtingas laikotarpis, nes Lietuva atsidūrė tarp trijų ugnių – Vokietijos, Rusijos ir Lenkijos. Visos šios šalys siekė savaip dominuoti rytiniame Baltijos regione. Prof. A.Voldemaras, tuometis Lietuvos premjeras ir užsienio reikalų ministras, itin akcentavo tarptautinio Lietuvos pripažinimo būtinybę ir pabrėžė savo vyriausybės siekį kurti užsienyje Lietuvos diplomatines atstovybes. Pirmuoju oficialiai pripažintu Lietuvos pasiuntiniu užsienyje, Vokietijoje, tapo dr.Jurgis Šaulys. Jis taip pat buvo įgaliotas kurti Lietuvos atstovybes Šveicarijoje, JAV, Anglijoje ir Prancūzijoje. Tuo metu pirmuoju užsienio diplomatu prie Lietuvos vyriausybės įvairiuose šaltiniuose minimas Vokietijos pasiuntinys von Verdy du Vernois. Visa du dešimtmečius trukusi nepriklausomos Lietuvos veikla (1918–1940) – neišvengiamos tiek užsienio reikalų ministerijos, tiek diplomatų konfrontacijos su galingesnėmis už save valstybėmis. Ir būtent diplomatų veikla ypač svarbi tautos egzistencijai. Juk Lietuvos diplomatai pirmiausia atstovavo okupuotam kraštui (po 1940-ųjų) ir vykdė valstybės tęstinumą.

Lietuvos diplomatijos personos

Vienas ryškiausių vadinamojo pirmojo Lietuvos diplomatijos periodo, prasidėjusio tik atkūrus Lietuvos valstybę, diplomatų yra B.K.Balutis, beje, nepriklausęs jokiai partijai. Jis daug dirbo švietėjiškoje JAV lietuvių Tėvynės Mylėtojų draugijoje (TMD) ir vienas ryškiausių šios jo veiklos pasiekimų – draugijos lėšomis 1910 metais išleisti dr.Vinco Kudirkos „Raštai“. TMD taip pat telkė ir vienijo JAV lietuvius. Nuo 1906-ųjų B.K.Balutis aktyviai dalyvavo masinės lietuvių organizacijos „Susivienijimas Lietuvių Amerikoje“ veikloje. Persikėlęs į Čikagą ir pradėjęs dirbti žemėlapių leidykloje jis taip pat parengė ir dalimis išleido tikslų ir detalų Lietuvos žemėlapį, siekdamas išlaikyti lietuviškus vietovardžius. Nuo 1912 metų B.K.Balutis dirbo laikraščio „Lietuva“ redakcijoje skleisdamas nepriklausomos Lietuvos dvasią išeivijoje. Taip pat svarbi jo veikla buvo tarp Didžiosios Britanijos lietuvių jau Lietuvos okupacijos laikotarpiu (1940-1967-aisiais). Jis laikytas prieškario Lietuvos valdininko etalonu, nesavanaudišku ir idėjišku. B.K.Balutis vadintas vakarietiškos orientacijos diplomatu, kaip ir Petras Klimas ar Stasys Lozoraitis vyresnysis. Beje, būtent S.Lozoraitis pasiūlė naują Lietuvos nacionalinio saugumo ir užsienio politikos koncepciją Antrojo pasaulinio karo išvakarėse. Jo pasiekimai įspūdingi: S.Lozoraičiui suteiktas aukščiausias Nepriklausomoje Lietuvoje diplomatinis nepaprastojo ir įgaliotojo ministro rangas; taip pat itin sudėtingu prieškario laikotarpiu (1934–1938) jis vadovavo Užsienio reikalų ministerijai viso labo būdamas 35-erių. Nuo 1940 iki 1983 metų su nedidele pertrauka Antrojo pasaulinio karo metais jis ėjo unikalios užsienyje likusios Lietuvos diplomatinės tarnybos vadovo pareigas. S.Lozoraitis taip pat yra pirmasis Lietuvos diplomatas, išrinktas Tarptautinės diplomatinės akademijos Paryžiuje nariu. O diplomato karjerą jis pradėjo 1923 m. balandžio 1-ąją antruoju sekretoriumi Lietuvos pasiuntinybėje Berlyne. Beje, sovietams labai nepatiko atviri S.Lozoraičio prieštaravimai jiems, kad Maskva ieško kompromiso su Lenkija neatsižvelgdama į Lietuvos interesus. Panašiu laikotarpiu reiškėsi ir istorikas bei diplomatas P.Klimas, kuris 1923–1925 metais buvo nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Italijoje, o nuo 1925 iki 1940-ųjų – Prancūzijoje, kur, beje, buvo hitlerininkų kalintas.

Lietuvos diplomatijos istorijoje, be abejo, būta ir daugiau iškilių asmenybių. Oskaras Milašius, poetas ir diplomatas, vienas Baltijos šalių santarvės iniciatorių, dirbęs lietuvių pasiuntinybėje Paryžiuje ir Lietuvai iš viso dirbęs septynerius metus. 1924 metais – jo diplomatinės veiklos žlugimas. Beje, dar 1919 metais jis aktyviai kėlė idėją, kad Lietuva, Latvija ir Estija organizuotų Pabaltijo Sąjungą, kaip būtiną veiksnį Rytų Europos stabilizavimui. Jis išpranašavo ir Europos Sąjungą (arba Europos Jungtines Valstybes).

Prisiminkime ir poetą Jurgį Baltrušaitį, kuris gyvendamas Rusijoje aktyviai rūpinosi Pirmojo pasaulinio karo metais iš Lietuvos pasitraukusių savo tautiečių šelpimu, o nuo 1920-ųjų paskirtas Lietuvos atstovu Maskvoje ir dirbęs šiose pareigose iki 1939 metų Po to jis tapo Lietuvos atstovybės patarėju Paryžiuje, kur 1944 m. sausio 3 d. mirė. Lietuvos diplomatijoje, sekant europietišku pavyzdžiu, susiformavo kone visi šios tarnybos rangai, tačiau ambasadoriais tais laikais galėjo vadintis tik didžiųjų valstybių atstovai. Aukščiausi diplomatiniai rangai Lietuvos Respublikoje iki pat okupacijos buvo nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras.

Lietuvos diplomatinei tarnybai iki pat 1990 metų pavyko išlaikyti atstovavimą svarbiausiose Vakarų valstybėse (nors sovietai iki šiol negražino Lietuvos diplomatinių būstinių patalpų kai kuriose valstybėse). Po S.Lozoraičio vyresniojo mirties diplomatijos vadovo pareigas perėmė įgaliotasis ministras Vašingtone dr. Stasys Bačkis. Šiame poste jis dirbo iki pat Lietuvos nepriklausomybės tarptautinio pripažinimo 1991m. rugsėjo 6 d.

© 2003 "XXI amžius"