Atnaujintas 2003 m. gruodžio 27 d.
Nr.99
(1203)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Kalėdų slėpinio uždangos pravėrimas

Paslapčių paslaptis – įsikūnija Tas, kuriam asmeniškai jokio gimimo nereikėjo. Gimti Viešpačiui, ir dar tvarte, atrodo mažų mažiausia nesusipratimas, nes Jis juk pati absoliučios būties amžinoji pilnatvė, niekados nepaliesta nebūties šešėlio

Štai mes, veikiant nepaprastai Visagalio malonei, pašaukti iš nebūties tamsybių į akinančią dieviškosios meilės egzistenciją, per gimimą atėję į šį pasaulį, pirmuoju kūdikišku krykštavimu paskelbėme visatai, jog esame sukurti Aukščiausiojo garbei ir nemarumui.

Tačiau Dievo Sūnaus, prisiėmusio žmogaus pavidalą, nesuvokiamas (vertinant žmogišku požiūriu) „susimažinimas“ vyksta vien tiktai dėl žmonijos išgelbėjimo misijos, idant žmonės suvoktų nekvestionuojamą tiesą: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3,16). Tai ypatingo Dievo Tėvo plano vykdymas, kurį štai kaip apibūdino žymus rašytojas C.S.Lewis: „Viskas siaurėja ir siaurėja, kol galiausiai susiveda į vieną mažytį taškelį – tokį mažą it ieties smaigalys – besimeldžiančią žydų mergaitę“.

Remdamiesi Šventojo Rašto tiesomis galime tvirtinti, kad toks Viešpaties Jėzaus slėpiningas apsireiškimas pasauliui yra ne tik Jo kenozė (gr. atsisakymas, savęs apiplėšimas), bet ir Jo nė su niekuo kitu nesulyginamas išaukštinimas.

Neseniai išleistame „Naujajame teologijos žodyne“ apie Išganytoją rašoma: „Savęs apiplėšimą sudaro šlovingosios būties pas Dievą atsisakymas ir Dievo pavidalo išmainymas į vergo egzistenciją dėl žmonių (plg. 2 Kor 8, 9); už tai atlyginama Jėzų išaukštinant su kaupu ir paskiriant kosmoso Kyrios – Valdovu“ (plg. Apr 19, 16).

Tačiau jei tik minutėlę pagalvotume, o kas gi būtų atsitikę, jei Jėzus nebūtų ryžęsis gimti? Juk Jis, kaip Dievas, iš anksto žinojo, kad gims ne komfortabiliuose katalikiškuose gimdymo namuose, o už savo patį svarbiausią pasaulio istorijoje atliktą žmonių gelbėjimo darbą susilauks ne valstybių vadovų įvertinimo, bet bus „apdovanotas“ patyčiomis ir tokia mirtimi, kurios kratosi žmogiškoji prigimtis.

Išties, jei tik Jėzus, prieš ateidamas pas mus, būtų regėjęs savo būsimus kentėjimus ir girdėjęs tą tiktai vieną savo maldą: „Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė...“ (Mt 26,39), tada galbūt Jis ir būtų suabejojęs atėjimo į žmonių planetą prasmingumu. Bet kadangi Jis matė ne tik savo mirtį, bet ir prisikėlimo iš numirusių triumfą, todėl nedvejodamas tapo žmogumi, kad mes, kasdien nešdami savo kryžių, tarnautume Jam ir kiekvienam sutiktam gyvenime žmogui visomis širdies, sielos, proto ir kūno jėgomis.

Tokie ir panašūs mūsų pasiryžimai tegul bus mūsų gimusiam viešpačių Viešpačiui maloni ir priimtina dovana, kuria geriausiu būdu pagarbinsime Jį ir jos dėka patys pasirengsime gimimo dangui nesibaigiančiai šventei.

Kun. Vytenis VAŠKELIS

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija