Atnaujintas 2003 m. gruodžio 27 d.
Nr.99
(1203)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Ir vėl lemtingų metų prieangyje

Petras KATINAS

Rusijos taikomųjų politinių tyrimų centro „Forum“ direktorius V.Pavlenka prokomunistiniame ir „nacionalpatriotiniame“ laikraštyje „Trud“ paskelbė aliarmuojantį straipsnį „Ar sugebės Rusija apginti savo interesus posovietinėje erdvėje?“ Straipsnyje iš esmės nieko naujo, kas dabar Rusijoje rašoma ir kalbama, - imperijos atkūrimas gal ir ne buvusios Sovietų Sąjungos pavyzdžiu, bet vėl pajungiant buvusias teritorijas („nacionalnyje okrainy“, liet. – nacionalinius pakraščius). Štai ką išmąstė V.Pavlenka, į kurio pasiūlymus ir rekomendacijas, kaip skelbiama, įdėmiai įsiklausoma Kremliuje: „Pastarųjų dienų įvykių, kilusių beveik vienu metu trijose buvusiose sovietinėse respublikose, - Gruzijoje, Lietuvoje ir Moldovoje, - pavadinti atsitiktiniais jokiu būdu negalima. Visa tai parodo šių įvykių organizatorių pagrindinį tikslą – bet kokia kaina izoliuoti Rusiją, neleidžiant jai sustiprinti savo tarptautinių pozicijų“. Džiaugdamasis, kad Vakarų Europos valstybių pozicijos ne tik dėl Irako, bet ir požiūrio į Rusiją skiriasi bei tuo, kad Vakarai, konkrečiai, Vokietija ir Prancūzija, vykdo antiamerikietišką politiką, V.Pavlenka ragina maksimaliai išnaudoti šiuos nesutarimus. „Ir apskritai – rašo V.Pavlenka, - Vakarai mažai kuo gali padėti savo potencialiems satelitams NVS šalyse. Ypač bandant pasipriešinti Maskvos įtakai. Jokie Vakarų pinigai nepajėgs atsverti galimybių panaudoti savo efektyvius ekonominius ir kitus svertus tų valstybių užsienio politikai“. Kitaip tariant, Rusija bet kada gali užsukti savo naftos ir dujų čiaupus. V.Pavlenka be ceremonijų, skirtingai nuo kitų Rusijos politologų ir publicistų, prie NVS šalių priskiria ir Lietuvą. Atseit nei Moldova, nei Lietuva neturi jokios alternatyvos Kremliaus pasiūlymams. Moldovos atveju – tai Padniestrės konflikto sureguliavimas pagal Maskvos kurpalį. „Na, ir R.Paksas, nepaisant jam rengiamo impičmento, tikriausiai liks savo poste ir neatsistatydins, nes padarė teisingas išvadas“. Kokias išvadas, leiskit paklausti? Ogi tas, kurias jam nurodė tie „geradariai“, pastatę jį į valdžią.

Visiškai suprantama, kai pats V.Putinas ima ginti, pavyzdžiui, pokario Latvijos žmonių žudiką, kažkokį čekistą Konovalovą, tačiau kai Maskva imasi ginti nepriklausomos valstybės, besirengiančios po kelių mėnesių tapti visateise NATO nare, prezidentą, nejauku darosi. Juk Maskva netgi Moldovos prezidento komunisto V.Voronino, kuris, spaudžiamas patriotinės opozicijos, atsisakė pasirašyti Maskvoje parengtą susitarimą dėl Padniestrės, taip negina. „Trud“ straipsnyje taip pat nurodoma, jog Vakarai turi suprasti, kad Rusija jau nebe ta, kuri buvo B.Jelcino valdymo laikais, o tvirtai stojo į didžiosios valstybės atkūrimą ir jokiu būdu nebeleis apriboti jos įtakos „pagrindiniuose NVS ir Baltijos taškuose“. Taigi Lietuva, kaip ir Gruzija bei Moldova, paskelbtos pagrindiniais Maskvos įtakos „taškais“.

Kitas Rusijos strategas, Kremliaus politinis analitikas (netgi Kremliaus astrologu vadinamas) Stanislavas Belkovskis, Nacionalinės strategijos tarybos generalinis direktorius, net dviejuose Maskvos dienraščiuose „Komsomolskaja pravda“ ir „Nezavisimaja gazeta“ irgi nemažai dėmesio skiria Lietuvai, konkrečiai, R.Paksui. Anot S.Belkovskio, istorija kartojasi, nes buvusiose SSRS šalyse prasidėjo visa serija perversmų. „Iš pradžių prie atsistatydinimo ribos atsidūrė Lietuvos lyderis Rolandas Paksas, išrinktas prezidentu tik mažiau nei prieš metus. Jam neatleido bandymo užminti ant uodegos devyniasdešimtųjų metų elitui, o svarbiausia – pakirsti to elito egzistencijos pagrindų pagrindą – absoliučią priklausomybę Jungtinėms Valstijoms. Elitas, kontroliuojantis politinius institutus, specialiąsias tarnybas ir žiniasklaidą, leido suprasti R.Paksui, kad pats (t.y. elitas – P.K.) atsistatydinti nesirengia. Greičiausiai lemta kristi visos liaudies išrinktam valstybės vadovui. (…) Ar prisimenate, nuo ko prasidėjo SSRS byrėjimas? Ogi nuo to paties – įvykių Tbilisyje ir Vilniuje. 2003 metai – ir vėl Vilnius, ir vėl Tbilisis. Ir vėl Kremliuje sėdi prezidentas, susiduriantis su dviem pagrindinėmis problemomis: valstybės nestabilumas (kaip Gruzijoje) ir nuolatiniai konfliktai su elitu (kaip Lietuvoje)“.

Taigi S.Belkovskis gąsdina V.Putiną, kad ir jį gali ištikti toks pat likimas kaip buvusį Gruzijos prezidentą Eduardą Ševardnadzdę bei Lietuvos „liaudies numylėtinį“ R.Paksą. Žinoma, jeigu V.Putinas nesiims ryžtingų priemonių prispausti uodegą elitui ir visokiems oligarchams. Todėl S.Belkovskis ir siūlo V.Putinui tokios grėsmės akivaizdoje „eiti į liaudį“. Na, taip, kaip dabar daro R.Paksas, už tos pačios liaudies pinigus su savo kilnojamuoju cirku keliaujantis po Lietuvos provinciją. Aišku, S.Belkovskis puikiai žino, kad V.Putinui niekas negresia, o straipsnis skirtas dar daugiau pakurstyti imperines Maskvos ambicijas ir prorusiškas jėgas Lietuvoje. Visai neseniai S.Belkovskis, Rusijos spaudoje įvardijamas vadinamojo valdžios čekistinio sparno ideologu ir strategu (o tam čekistiniam sparnui priklauso ir V.Putinas), atvirai pareiškė, kad Rusija artimiausiu metu pradės vykdyti „milžinišką nacionalinį projektą“, kurio esmė – imperijos atkūrimas. „Tai – naujos SSRS atkūrimas, žinoma, formaliai neužvaldant jokių kitų valstybių. Šiam žingsniui šiandien subrendo visos globalios prielaidos“, - teigia S.Belkovskis. Aiškiau nepasakysi.

Kad tos sąlygos pribrendo, džiaugiasi ir kitas Kremliaus strategas – Politinių tyrimų instituto direktorius Sergejus Markovas, pareiškęs: „Šiandien armija dėkinga V.Putinui už tai, kad jis neišdavė jos, kaip tai darė buvęs prezidentas. To pasekmė – rusų armija sutriuškino Maschadovo-Basajevo armiją ir nuplovė pirmojo Čečėnijos karo gėdą. Specialiosios tarnybos taip pat dėkingos V.Putinui už tai, kad jis atkūrė jas bei jų finansavimą ir politinę paramą. Valstybinės biurokratijos palaužta dvasia atsigavo, matydama atgimusią Rusijos galybę. Taigi svarbiausi Rusijos galybės atkūrimo etapai jau praeiti. Liko pats svarbiausias tikslas – sugrąžinti Rusijai didžiosios pasaulio supervalstybės statusą“. Be to, kam formaliai užgrobti, jeigu tam reikalui Lietuvoje yra pakankamai naujų kapsukų, sniečkų, guzevičių.

Juos visus (arba bent dalį jų) parodė gruodžio 20 dienos vakare per TV-4 laidą „skriaudžiamo“ R.Pakso gynėjų mitingas. Į šį „visaliaudinį“ sparčiai kuriamos borisovininkų partijos sambūrį iš visos Lietuvos buvo suvežti daugiausia tie, kuriems 1990 m. kovo 11-oji tapo baisiausia diena gyvenime. Minioje buvo, kaip ir jau ne viename proprezidentinės Liberalų demokratų partijos organizuotame sambūryje, labai daug rusakalbių, vietinių, lenkais save vadinančiųjų, taip pat tų, kurie 1990 metų pabaigoje ir, rengiantis kruviniesiems 1991 m. sausio 13-osios įvykiams, irgi mitingavo prie Sporto rūmų bei kitose sostinės vietose. Truputėlį keista, kad dabartiniai Prezidento „gynėjų“ sambūrių organizatoriai ir jų įkvėpėjai nekeičia savo dislokacijos vietų – tie patys Sporto ir Profsąjungų rūmai ant Tauro kalno. Netgi šūkiai tie patys kaip ir buvusių jedinstveninkų. Tiktai parašyti kol kas lietuvių kalba, o vietoje „balsuojame už Ivanovą!“ („golosujem za Ivanova!“) parašyta – už Paksą. Taip pat ir reikalavimai įvesti prezidentinį valdymą bei išvaikyti Seimą (tuometę Aukščiausiąją Tarybą). Negi „didžiajam viziriui“ G.Šurkui, naujųjų jedinstveninkų ideologui H.Žukauskui, Pavilionių šeimynai trūksta fantazijos? Beje, jos ir nereikia. Nes „gelbėti“ Prezidento susirenka tie patys. O svarbiausia, gruodžio 20-osios mitinge teikėsi apsilankyti pats buvusios „Jedinstvo“ vadas V.Ivanovas! Taip, tai pats valstybinis nusikaltėlis, 1990-ųjų gruodį rengiantis lemiamam Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos ir radijo televizijos objektų šturmui, okupacinės armijos pulkininkų R.Juchnevičiaus ir Šurupovo įsakymu būręs „liaudies draugovininkus“. Su šiais sovietų pulkininkais, tapusiais LKP (SSKP) Centro komiteto nariais, V.Ivanovas ranka rankon veikė kruvinųjų 1991 metų sausio įvykių metu.

Nieko sau kompanija! Tiesa, šį kartą tarp mitingo kalbėtojų tribūnoje V.Ivanovo nebuvo. Kol kas. Prie mikrofono viskam dirigavo Prezidento „didysis viziris“ G.Šurkus. O šalia spietėsi tokie Lietuvos patriotai kaip visada tokiais atvejais iš nebūties ištraukiamas „respublikonas“ K.Petraitis, liberaldemokratų vadas V.Mazuronis, „didysis patriotas“ S.Pancerna ir, aišku, besirengiantis kartu su buvusiu Seimo nariu ištikimuoju bolševiku M.Stakvilevičiumi bei nežinia iš kur atsiradusiu kažkokiu Miščenka atkurti komunistų partiją – Seimo narys J.Veselka. Ir, žinoma, garsioji feministė habilituota daktarė, profesorė A.M.Pavilionienė, dabar pamiršusi kovą prieš „moterų diskriminaciją“ ir visa galva pasinėrusi į R.Pakso gynimą. Na, kuo gi ne naujoji Klara Cetkin! Tiesa, į tą vaidmenį taikosi ir „profsąjungietė“ A.Balsienė. Tačiau kur jai lygintis su Vilniaus universiteto profesore, turinčia užnugaryje tokią stiprią atramą – savo vyrą Seimo narį, Švietimo ir mokslo komiteto pirmininką, Amerikos ir NATO didžiausią priešą R.Pavilionį. Nieko sau kompaniją pasirinko R.Paksas! O gal ir gerai? Dabar net tiems, kurie kaltino prof. V.Landsbergį ir Tėvynės sąjungą rusofobija bei kitokiais baubais, atsivėrė akys. Ir visai nesvarbu, kad Maskvos strategai labai susirūpino „visos liaudies“ išrinktu Lietuvos prezidentu R.Paksu. Jie lygiai taip pat susirūpintų ir V.Šustausku, ir J.Veselka, ir K.Prunskiene, ir Pavilioniais, jeigu šie būtų R.Pakso vietoje. O štai dabar, be V.Uspaskich, J.Borisovo, atsirado dar vienas – Miščenka. (Nežinantiems galime paaiškinti, kad į būsimus prezidentus Miščenką atrado senas komunistinis „orangutangas“ M.Stakvilevičius.)

Tad su Naujaisiais 2004-aisiais! Vėl lemtingais Lietuvai metais. Įdomu tiktai, kokį prizą šioje politinėje tragikomedijoje savo mylėtojams numato skirti Maskva. Na, o Lietuvai turbūt tokį patį, kaip 1939 ir 1945 metais, – Maskvos „saulę“, – jei ne raudonos, tai bent rausvos spalvos.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija