|
Apie Tikėjimą, Viltį ir
Reitingą
Povilas Strapšys
Prezidentinis skandalas supurtė giliausius Lietuvos
visuomenės sluoksnius. Visuomenei vis labiau grimstant į susipriešinimą,
vedantį politinės suirutės link, savo nuomonę pasakė net mūsų Katalikų
Bažnyčios hierarchai. Galima tik įsivaizduoti, kaip jiems įgriso
begalinis manipuliavimas krikščionybe, jei pasisakė žmonės, šiaip
jau labai atsargūs ir nesikišantys į politiką. Juk Katalikų Bažnyčios
tikslas ir uždaviniai visai kiti. Ji rūpinasi sielų, o ne kūnų išganymu.
Prieš Prezidento rinkimus, per juos ir iškart po
jų R.Paksas mėgdavo pabrėžti savo katalikiškąjį tikėjimą. Tiesa,
jau inauguracijos dieną žmones sutrikdė Arkikatedros garbingiausioje
vietoje sėdinti personalinė šalies vadovo žiniuonė. Žmonės tąsyk
pakraipė galvas ir nusiramino. Naujam, jaunam ir ryžtingam šalies
vadovui tai buvo atleista, nors žiniasklaida ir nepraleido progos
pasišaipyti iš komiškai stebuklingų kitatautės ekstrasensės galių.
Pagaliau ir ta moteris Lietuvoje neužsibuvo. Ji sugrįžo į savo gimtinę,
kur, kaip girdėjome, sėkmingai gydo savo tėvynainius.
Šis epizodas tebuvo netikėtumų įžanga. Jau per
rinkimus buvo galima įtarti, kad R.Pakso demonstratyvus prielankumas
tradicinei mūsų krašte katalikybei tėra bandymas surinkti tikinčiųjų
balsus. Juk niekam ne paslaptis, kad vardan asmeninio populiarumo
bažnyčią pradėjo lankyti daug tokių politikų, kurie dar prieš keliolika
metų bijojo tos pačios bažnyčios kaip velnias kryžiaus. Kiekvienas
sveiko proto politikas nesiryžtų deklaruoti savo antikrikščioniškumo
Lietuvoje, kur statistika rodo esant 80 procentų katalikų (na, ir
kas, kad jie šiaudiniai, bet visgi
).
Prezidentas savo arogancija ir užsispyrimu nustebino
net senus Lietuvos politikos vilkus. Po demonstratyvaus vizito į
Vatikaną jis grįžo namo ramus kaip belgas. Regis, buvo įtikėta
savo paties šventumu. Čia jį netikėtai užklupo prasidėjęs skandalas.
Kaistant emocijoms praėjo kelios savaitės. Po užsitęsusios nejaukios
pauzės R.Paksą atsistatydinti paragino net Lietuvos vyskupai. Bet
netikėtai Prezidentas užėmė teisuolio pozą ir ėmė aiškinti, kad
Bažnyčia ne vien tik Bažnyčios vadovai
Skamba keistokai, panašiai
kaip Prezidentūra ne vien Prezidentas.
O kas gi tas šių laikų didvyris, linksminantis
gerbėjus pigiais anekdotais ir kruopščiai parinktais apaštalų pasakojimų
fragmentais? Tai asmuo, pergalę rinkimuose pasiekęs agresyvia agitacine
kampanija ir svetimų rėmėjų pinigais, pasinaudojęs įkyriu smegenų
plovimu ir paprastų žmonių klaidinimu. Žmogus, dalijęs vaikams saldainius,
o taip pat druską ir degtukus. R.Pakso atsakymas Lietuvos hierarchams
parodo, kad Prezidentas visiškai nesuvokia Bažnyčios prigimties
arba sąmoningai stengiasi skaldyti tikinčiųjų bendruomenę, kaip
taikliai pastebėjo Kauno arkivyskupijos kunigai.
Kas tai? Reikia pripažinti, kad tikriausiai teisūs
yra tie, kurie tvirtina Prezidento elgesyje matantys tikinčiųjų
skaldymą. Formaliai visų atsiprašęs TV ekranuose Kūčių vakarą, šalies
vadovas netgi savo sveikinimus kunigams padalijo į dvi rūšis. Vienokius
gavo vyskupai, kitokius kunigai. Argi tai ne skaldymas?
Ir ko vertas šis atsiprašymas, kai kviečiama į
santarvę ir susitaikymą, o pats Prezidentas klajoja po Lietuvą,
ieškodamas savo gerbėjų? O santarviški jo mylėtojai rėksmingai reikalauja
išvaikyti Seimą.
Triukšmas ir priešprieša ne tik skaldo mūsų piliečius.
Šis skandalas labai vertingas savo apnuoginančia liepsna. Pamatėme,
kas yra kas, kas ko vertas. Nukrito kaukės nuo daugelio politikų
veidų (net pseudopatriotų). Tikrąjį veidą teko parodyti daug kam
ir iš visuomenės veikėjų. Bet negailestingiausiai tiesos ugnis apnuogino
Prezidentą. Išaiškėjo ir tikrasis jo bei jo šeimos pamaldumo pobūdis.
Kas yra išorinis ir noriai demonstruojamas katalikiškas pamaldumas,
jei tiesiogiai paniekinami vyskupai? Tikėjimo atskala, asmeninė
puikybė (kvailybė) ar tik pamaldumas rinkimų kampanijos dalis,
sumaniai ir gražiai įpakuota potencialiam rinkėjui? Jei tai reklaminės
kampanijos dalis tai gal toks tikėjimas yra tik apgaulė, reikalinga
jo didenybei Reitingui, savosios asmeninės valdžios pajautimui ir
sustiprinimui?
Mūsų vyskupai savo raštu tenorėjo įspėti žmones.
Jie ragino nepasiduoti nuolatinei demagogijai, neatsakingai svaidomiems
pažadams, o ypač pykčiui. Iš Prezidento tikėtasi ryžtingo apsisprendimo
tiesos sakymui. To nesulaukta. Priešingai, Prezidentas pastebimai
susierzino. Jis kreipimesi įžvelgė tik vyskupų norą dalyvauti Prezidento
oponentų surežisuotame politiniame spektaklyje. Kaip sakoma, kuo
pats kvepi, tuo kitus tepi. Atsiprašau, tapšnoji
O priežasčių juokauti mums lieka vis mažiau. Skandalas
įžengė į baigiamąjį etapą. Jo finalas bus tik vasarį, kai teisininkai
išsiaiškins visas šio nemalonaus įvykio detales ir pabaigs apkaltą.
Nesvarbu, koks bus nuosprendis, bet aistros kunkuliuos vis labiau.
Geltonoji spauda jau dabar su pasitenkinimu cypia apie artėjantį
pilietinį karą. Karą prieš ką? Ir karą dėl ko? Šiuo momentu reikia
ne svaidytis liguistais įtarinėjimais, o nusiraminti ir pabandyti
pažvelgti į save iš šono. Naudinga būtų įsiklausyti ir į moralinio
Lietuvos autoriteto Katalikų Bažnyčios balsą. Būtina ieškoti santarvės,
o ne sapnuoti revoliucijas ar pasakoti apie dvi Lietuvas. Būtina
pakilti virš asmeninių ar grupinių interesų ir pažiūrėti į valstybės
interesus. Ar tai suvokia šio skandalo herojai? Lietuva įžengia
į civilizuotų demokratinių valstybių šeimą kaip korupcijos suėsta
valdomos demokratijos valstybė. Juokinga? Net negraudu, tiesiog
nerealu.
Tikrasis žmogaus tikėjimas ne afišuojama prekė.
Tai ne rinkimų kampanijos dalis, ciniškai medžiojant žmonių balsus.
Tikėjimas nėra viešai demonstruojamas pamaldumas ar Šventojo Rašto
citavimas savo oponentams suniekinti. Tai ir ne saldumynų dalijimas
Prezidento žmonos vardu vaikams parapijoje, kur klebonauja R.Pakso
bičiulis. Toks tikėjimas, skirtas savireklamai, yra tikriausia
tikėjimo profanacija. Paprastai kalbant, suniekinimas. Labai gaila,
kad šito dalyko Prezidentas dar nesuprato. O gal jam tai neduota
suprasti?
© 2003 "XXI amžius"
|