Atnaujintas 2004 m. sausio 2 d.
Nr.1
(1204)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Trispalvės vėliavininkai

Dešimt Lietuvos narsuolių – bebaimių Lietuvos vyrų, besikuriančios
Lietuvos kariuomenės savanorių – prieš 85-erius metus
iškėlė Trispalvę Gedimino pilies bokšte.

 

Karininkas Kazys Škirpa
Kareivis Romualdas Marcalis
Kareivis Pranas Plauska
Karo vald. Jonas Nistelis
Kareivis Vincas Steponavičius
Kareivis Jonas Norvila
Kareivis Albinas Rauba
Kareivis Mikas Slyvauskas
Karo vald. Petras Gužas
Kareivis Stasys Butkus

„1919 sausio m. 1 d. pavakaris Vilniuje... Karininkas Škirpa paliepė parinkti keletą bravesnių vyrukų, pasiimti šautuvus ir šovinių, ir vykti su juo. Kur - nesakė. Spėjome, kad kur nors teks susiremti, nes tuomet Vilniuje organizavosi lietuvių, lenkų ir raudonoji kariuomenė, ir dar viską tebevaldė vokiečiai… Sėdome į vežėjų rogutes ir, užsitaisę šautuvus, iškėlę juos viršun, pasileidome miesto gatvėmis nežinia kur. Tuomet pirmąkart pasirodėme ginkluoti gatvėse… Kai kurie vilniečiai, matydami mus ginkluotus, spėjo, jog mes bolševikai, nes mūsų dauguma buvo apsivilkę rusiškomis milinėmis.

Privažiavę Gedimino kalną, sustojome, išlipome, susirikiavome po du ir pradėjome žengti vingiuotais laiptais ant kalno. Užlipus ant kalno pamatėme bokšto viršūnėje mūsų savanorius, berišančius prie stiebo lietuvių tautišką vėliavą. Ten buvo k.v. P.Gužas ir kareivis V.Steponavičius. Mes, atvykusieji, išsirikiavome prieš pilies duris ir pasirengėme šauti. Vieną mūs, kareivį Miką Slyvauską (dabar vyr. leitenantas) paskyrė komanduoti. Staiga... vienas, du, trys, — ir, lietuvių vėliavai pradėjus kilti aukštyn, mūsų kareivių šautuvų ir karininkų revolverių trys salvės nuaidėjo Vilniaus padange. Nutilus salvei sušukome triskart: Valio, Lietuva! Lai gyvuoja, Lietuva!. Po to visi dalyviai pasisveikinome, pasibučiavome ir nutilome. Karininkas Škirpa pasakė, kad šiandien atlikome svarbų istorinį žygį. Po kelių šimtmečių Lietuvos verguvės pirmąkart savo senosios sostinės Gedimino pilies bokšte iškėlėme Lietuvos vėliavą. Gal priešai ją neužilgo ir nuplėš, bet tai niekis. Vis tiek mes pirmąjį savo žygį atlikome.

Karo valdininką Joną Nistelį, mane, Miką Slyvauską, Albiną Raubą, Praną Plauską ir Romualdą Marcalį paskyrė pirmon garbės sargybon prie vėliavos, o likusieji grįžo atgal…

Netrukus, 18 valandą, lenkai užėmė miestą. Vienas kažkas mūsų atsiliepė: Tik per mūsų visų lavonus lenkai įstengtų nuplėšti mūsų pakeltą vėliavą. Bet lenkai mūsų nepuolė. Bijojo. Po vieną stovėjome lauke, o kiti pilies viduj. Pamainos kartais tekdavo ir ilgokai palaukti, nes trūko kareivių, ir, grįžus iš vienos sargybos, dažnai tekdavo eiti kitus pakeisti. Kad sargyboj tekdavo prabūti dvi dienas - ne naujiena. Bet pirmieji savanoriai nesiskųsdavo ir nepykdavo, nes žinojo, kad tik per vargą atgyja laisvė.

Mūsų vėliava plevėsavo iki sausio 6 dienos ryto. Bolševikai, užėmę Vilnių, mūsų vėliavą nuplėšė, palikdami tik raudonąją jos dalį”.

(Stasys BUTKUS „Karys“, 1928, Nr. 20)

* * *

Stasys Butkus gimė 1897 m. kovo 13 d. Kurtuvėnuose, Šiaulių apskrityje. 1917 metais paimtas kariuomenėn, patenka į Murmansko sritį. Petrapilyje įsiregistruoja į Lietuvių karių sąjungą, 1918 metų gruodį įsirašo į Lietuvos karius savanorius Vilniaus komendantūroje. Po sausio 5 dienos, pasitraukus nuo bolševikų į Kauną, eina sunkias ir pavojingas sargybinio pareigas. Pasibaigus Nepriklausomybės kovoms, 1922 metais pradeda dirbti „Kario“ redakcijoje ir čia dirba iki pat 1940-ųjų. Antrojo pasaulinio karo pabaiga S.Butkų užklupo Vokietijoje. Apsigyvenęs JAV, buvo „Kario“ redaktoriaus pavaduotoju. „Aušros“ leidykla Vokietijoje išleido S.Butkaus prisiminimus „Vyrai Gedimino kalne“. Vyčio kryžiaus kavalierius. Mirė 1961 m. gruodžio 11 d. Brukline. Palaidotas St.Charies kapinėse ir laukia, kada jo palaikai bus pargabenti į laisvą Lietuvą ir palaidoti Vilniuje. Bet jis artimųjų neturėjo, bendražygiai išmirę, o Krašto apsaugos ministerija atsisakė tai padaryti.

Antrąkart Lietuvos vėliava suplevėsavo 1920 m. rugpjūčio 26 d. Ir vėl želigovskininkų buvo nuplėšta spalio 9 dieną. 1928 m. vasario 15-osios naktį iškelta Gedimino pilyje Lietuvos valstybinė vėliava, išsiuvinėta sidabru – vienoje pusėje Vyčio ženklas, kitoje – Gedimino stulpai ir perrišta juodu kaspinu. Tai buvo labai drąsus vilniečių patriotų žygdarbis. Ypač iškilmingai Trispalvę pakėlė 1939 m. spalio 29 d.: po pamaldų Aušros Vartuose 14 val. 15 min. pakilusią vėliavą sveikino tūkstantinės minios giedamas Lietuvos himnas, bažnyčių varpai, patrankų šūviai. O Kaune tą valandą gaudė Karo muziejaus bokšte Laisvės varpas. Dar kartą Trispalvę kėlė 1941 m. birželio 23 d. sukilėliai, bet vokiečių įsakymu po mėnesio ji buvo nuleista. Pagaliau 1988 m. spalio 7 d. po ilgų nelaisvės metų vėl iškilo Trispalvė virš Gedimino kalno pilies bokšto, čia plevėsuoja ir šiandien.

Vieno iš prieš 85 metus kėlusio Trispalvę Gedimino kalne – Mykolo Slyvausko (1900 07 22-1983 12 30) dukros, minėdamos tėvo mirties dvidešimtmetį, šią dieną šventė Palangoje, kur jis palaidotas.

O iškilmingai ši sukaktis buvo paminėta vakar, pirmąją 2004-ųjų metų dieną, Vilniuje, Gedimino kalne.

Apolonija NISTELIENĖ

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija