Atnaujintas 2004 m. sausio 9 d.
Nr.3
(1206)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Įsiklausymo, įsižiūrėjimo
ir susivokimo metas

Daug garsų girdime, daug vaizdų matome, tačiau neįsiklausome, neįsižiūrime, todėl jų reikšmės nesuvokiame ir poveikio nevertiname. Gamtoje yra reiškinių, kurių nei matome, nei girdime, kurių net mokslas nėra gerai ištyrinėjęs, tačiau jie egzistuoja, veikia žmogų. Tarkime, oro nei matome, nei girdime, nei palytėti galime, tačiau be jo negalime išgyventi ir kelių minučių. Visuomenės gyvenime vyksta labai panašūs dalykai: matydami auksu blizgantį daikčiuką, priimame kaip tikrą auksą, girdėdami maloniai skambantį melą, priimame kaip tiesą, nes neįsižiūrime, neįsiklausome. Paradoksalu, tačiau labiau tikime tariamu vaizdu nei tikru, melu – nei tiesa. Taip elgtis įpratino komunistinis režimas, nes už tikrojo vaizdo atskleidimą ar melo demaskavimą grėsė kalėjimas. Tas pats režimas individualiame gyvenime įpratino tikrąjį vaizdą slėpti, tiesą maskuoti melu. Tokiomis manipuliacijomis itin sėkmingai naudojasi rinkimų kampanijų metu kandidatai į valdžias, o, užėmę aukštus postus, manipuliacijas naudoja geram savo įvaizdžiui kurpti. Pasekmė – geras įvaizdis be gero turinio, veikla – veiklos regimybė, tačiau visuomenę tenkina, nes ji neįsiklauso, neįsižiūri, nesusivokia, kad yra mulkinama.

Prezidentinis skandalas buvo užprogramuotas R.Pakso rinkimų kampanijos pradžioje, nes tikrasis vaizdas ir tiesa buvo paskandinti balaganiniuose renginiuose, lėktuvų ir malūnsparnių viražuose, užuojautų skurstantiesiems sraute, pažadų gausybėje, juodųjų technologijų pagalba sukurptame įvaizdyje.

Kas įsidėmėjo kandidato atsakymą į klausimą dėl išlaidų rinkimų kampanijai,- pinigų bus tiek, kiek reikės, - be jokių tyrimų galėjo suvokti, kad pirkimo ir parsidavimo aktas (su parašais ar be jų) jau įvyko. Kam parsidavė kandidatas, be ypatingo įžvalgumo matėsi: Lietuvoje keletą dešimtmečių gyvenantis, lietuviškai kalbėti nemokantis buvęs okupacinės kariuomenės karininkas, Lietuvos „patriotas“ – pagrindinis kandidato rėmėjas.

Įžvalgesniesiems labai abejotinas pasirodė staigus (burtininkės pagalba) prezidento R.Pakso įtikėjimas Dievu, ypač tikėjimo demonstravimas. Kai jis skaitė atsistatydinimo iš premjero pareigų pareiškimą, ištarė: „Viskas Dievo valioje“. Smerktinu poelgiu palikimą valstybės ūkį tvarkyti Dievui įvertino įžvalgieji, tačiau nesusivokiantiesiems poelgis, paminint Dievą, tapo ne tik reabilituojančiu, bet ir didvyrišku žingsniu. Žinant, kad didžioji dauguma žmonių labiausiai pasitiki Bažnyčia, dažnai politikai kaip vapsvos prie medaus, ypač rinkimų kampanijų metu, prie jos šliejasi, kelia savo populiarumą tarp neįžvalgiųjų. Kilus skandalui, R.Pakso santykis su Bažnyčia, kai jis ją padalijo į dvi dalis, išlindo kaip yla iš maišo: buvęs romus avinėlis Bažnyčios vadovams viešai ragus parodė.

Daugeliui atrodo, kad prezidentinė krizė per ilgai užsitęsė, kad slogi padėtis vargina, supriešina žmones. Kaip rodo apklausų duomenys, R.Pakso populiarumas sparčiai mažėja, vadinasi, mažėja ir susipriešinusiųjų skaičius. Kai neganda staiga užeina ir staiga praeina, žmogus iš jos dažniausiai nei pasimoko, nei patirties įgyja, greitai pamiršta. Užsitęsusi krizė skatina analizuoti, vaizdžiai tariant, ausis ir akis atsikrapštyti, susivokti, ateityje atsakingai elgtis, per rinkimus ne į blizgesį, o į turinį žiūrėti.

Viešas blizgesio, įvaizdžio arba kaukės nuo aukščiausio valstybės vadovo pašalinimas yra savotiškas pilietiškumo ugdymo seminaras visuomenei. Tegul krizė tęsiasi, kol regimą naudą duoda. Iš pilietinės negalios vaduojasi ir pats R.Paksas: turi gražaus laiko susipažinti su Konstitucija, išnagrinėti Prezidento teises ir pareigas, prisipažinti (bent sau), kad pažadus žarstė neturėdamas nei teisių, nei galių juos ištesėti, atsiversti Dešimt Dievo įsakymų, įtikėti, kad negalima kalbėti netiesos, negalima tarti Dievo vardo be reikalo (net atsistatydinant).

Kai kam atrodo, kad Prezidento atsistatydinimas ar atstatydinimas yra jo asmens tragedija. Tikrai taip nėra. Jei čia ir yra Dievo pirštas, tai tik ne baudžiantis, o gal tik rodantis R.Pakso vietą visuomenėje, Bažnyčios bendruomenėje, politikoje. Gal ir pagrasinantis – vengti draugų iš Rytų, kaip krikščioniui netikėti burtais, nesiimti valstybės vairo (ji ne lėktuvas ir ne motociklas). Tragedijos nėra, verkšlenti neverta, netikros ašaros ant Tauro kalno tikrai nebepajėgs įsukti Maskvos malūno girnų.

Žiemos ramybėje neskubėkime, rimtai stebėkime, įsiklausykime į komisijų ir teisėsaugos institucijų išvadas, įsižiūrėkime, mąstykime, susivokime; kas nebuvo padaryta prieš Prezidento rinkimus, teįvyksta dabar. Labai svarbu, kad visuomenė iš klaidų pasimokytų, pilietinės atsakomybės jausmą įgytų. Netruks ateiti kiti nauji rinkimai, nauja „gelbėtojų“ partija su rusišku vadovu be jokių nuopelnų jau dabar populiarumu kitas lenkia, nes vadovas auksu žiba, labdaringai lietuviams ledus dalija, Rusijai cerkves statydina, scenoje pašoka, padainuoja.

Algimantas ZOLUBAS
Vilnius

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija