|
RUBRIKOS
|
| ARCHYVAI |
|
Ateik, Šventoji Dvasia, gyvenimo pilnatve!
Besibaigiant liturginiam Kalėdų švenčių laikotarpiui, šį sekmadienį Bažnyčia švenčia Jėzaus krikštą, kuris vėliau pats žmones krikštys Šventąja Dvasia ir ugnimi (plg. Lk 3, 16). Visi žinome: visų svarbiausias sakramentas Krikštas. Kai kurie katalikai tėvai (neretai dėl nesupratimo, aplaidumo ir panašių priežasčių) nesirūpina savo kūdikių krikštijimu ir todėl jų vaikai nepatiria tų antgamtinių malonių, kurias išryškina Katalikų Bažnyčios katekizmas: Kūdikiams, gimusiems su žmogiška, puolusia ir gimtosios nuodėmės suteršta prigimtimi, taip pat reikalingas atgimimas per krikštą, kad būtų išgelbėti iš tamsybių valdžios ir perkelti į Dievo vaikų laisvę, į kurią yra pašaukti visi žmonės Bažnyčia ir tėvai sutrukdytų kūdikiui gauti neįkainojamą malonę tapti Dievo vaiku, jei jo gimusio netrukus nepakrikštytų. Sykį žydai nešė savo vaikučius, kad Jėzus juos palytėtų, bet apaštalai (matyt, galvodami, jog neverta Mokytojo trukdyti) jiems draudė. Tada Jėzus savo mokinius įspėjo: Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite, nes tokių yra Dievo karalystė (Mk 10, 14). Šia proga arkiv. Christofas Šionbornas, OP, taikliai pastebi: Kaip mes galėtume nenešti kūdikių pas Jį, jeigu Jis Krikšto sakramentu juos apkabina ir laimina? (Mk 10, 16). Labai svarbu, kad kūdikiai būtų ne tik pakrikštyti, bet ir tėvai juos laipsniškai krikščioniškai auklėtų. Jei šitokio auklėjimo mūsų šeimose dažnai pasigendame arba jis vos rusena, tada maiše ylos nepaslėpsi nors vaikai ir bus pakrikštyti, tačiau jei kai kurie tėvai savo krikšto malones saugo užkonservavę dvasinio drungnumo skardinėje, tuomet didžiausią nuostolį patiria jų vaikai, nes jų širdelėse slopinamas krikšto dovanų veikimas. Sunku padėti tiems tėvams, kurie, teisindamiesi dėl didžiulio užimtumo ir kitų dalykų, visą savo vaikų krikščioniško ugdymo atsakomybės naštą (dėl klaidingų savo mąstymo štampų) kartais stengiasi perkelti, pavyzdžiui, vien ant savo tikinčių močiučių, katalikiškos mokymo įstaigos darbuotojų, tikybos mokytojų ir kunigų pečių. Be abejo, visi krikščionys yra dieviškos malonės skatinami malda ir (pagal aplinkybes) kitais būdais pagelbėti ypač nedarnioms šeimoms. Bet kol kai kurios dvasinio stuburo stokojančios šeimos atmeta bet kokią krikščioniško dialogo galimybę, tol veiksmingiausia pagalba toms šeimoms tai pirmiausia uolių krikščionių maldos, skiriamos už tas besiblaškančias ir pasimetusias mūsų parapijų šeimas. Jei pasitikėsime Kristumi ir nuoširdžiai laikysimės šių Jo žodžių Turėkite tikėjimą Dievu!.. Todėl sakau jums: ko tik melsdamiesi prašote, tikėkite gausią, ir tikrai taip bus (Mk 11, 24), tuomet savo maldų vaisius tikrai turėtume išvysti... Įsidėmėtina, jog Jėzaus krikšto šventė turi ne vien sąsajų su Krikšto sakramentu. Kai kalbama apie Dievo Sūnų, krikštijantį Šventąja Dvasia, čia turima mintyje ir Dievo Dvasios išsiliejimas, kuris taip užtvindė apaštalų širdis pirmųjų Sekminių įvykyje, kad jie tiesiog skendėjo Dieve (plg. Apd 2, 4). Ne tik Kristaus pirmieji mokiniai patyrė ypatingą gyvojo vandens veikimą (plg. Jn 4, 14), bet ir daug krikščionių išgyvena panašų Šventosios Dvasios išsiliejimo apstumą, kuris neretai vadinamas Dvasios krikštu. Popiežiaus pamokslininkas tėvas Raniero Cantalamessa, OFM Cap., yra rašęs apie savo maldos patirtį, nes buvo prašęs Viešpatį naujo Dvasios išliejimo. Per maldą jam Viešpats suteikė papildomų dieviškų malonių, kurios jam padėjo žymiai giliau suvokti Nukryžiuotojo meilę. Tas išgyvenimas tėvą Raniero paskatino Dvasios krikštą apibūdinti šitaip: Jis pasireiškia didžiu paprastumu, ramybe ir džiaugsmu, jį lydi nuolankumo, atgailos ir tapimo vaiku, kad įeitum į Karalystę, nuostata. Pasak t. Raniero, ne vien Dvasios krikštas atsinaujinimas Dvasioje (keičiantis žmonių gyvenimus) atgaivina Krikšto sakramento malonių veikimą, bet ir Sutvirtinimo, Pirmosios Komunijos, kunigo ar vyskupo šventimų, vienuolinių įžadų, santuokos ir visų kitas gautas malones ir charizmas. Taigi visiems mums, švenčiantiems Kristaus krikštą, tekyla troškimas savo siela giliau pasinerti į žinomos poetės Lacrimos posmus, kurie gaivinančiu dvasiniu veržlumu tegul keičia tikinčiųjų širdis ir kreipia jas nuolatinio krikščioniško atsinaujinimo link.
Mums reikia naujo Dvasios krikšto,
Maldos šaltiniai, atsiverkit,
Pakrikštyk mus Dvasia, o Kristau!..
© 2003 "XXI amžius" |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |