|
RUBRIKOS
|
| ARCHYVAI |
|
Sode gyvena žmonės Julė KILČIAUSKIENĖ
Žvarbus vėjas smelkiasi į kaulus. Niūri žiema sodų bendrijose sovietų laikais statytuose kolektyviniuose. Tada juos žmonės įsirengė laisvalaikiui ir ūkinei veiklai. Dabar sodai keičia savo paskirtį. Jau prasidėjo vėlyvi šių metų žiemos šalčiai, pirmasis storas sniego sluoksnis užklojo žemę, sausis pagaliau spustelėjo savo aštriais nagais. Žemės darbai baigti, bet sodai gyvena sava buitimi. Štai prieš porą metų čia atsikėlusi Leokadija dar žiemos nelaukia... Tas mūrininkas vis nepasirodo. Kiek kartų jam mobiliuoju telefonu skambino, vis po savaitės ir po savaitės.... Pavasarį pradėjo tartis, žmogus labai užimtas, daug užsakymų turi niekam neatsisako padėti, tai kol eilė ateina... Taip guodžiasi Leokadija, moteris per septynias dešimtis gerokai perkopusi, pardavusi dviejų kambarių butą Kaune ir nusipirkusi sodą su nameliu. Tokio amžiaus geriau būtų gyventi mieste, bute su patogumais, tačiau trys šimtai litų pensijos per mažai, kad galėtų mieste su vaikaičiu gyventi. Močiutė labai myli savo vaikaitį, atstodama jam žuvusį tėvą ir sunkiose narkomanijos pelkėse gęstančią motiną. Jaučia Arvydėlis senosios meilę, gal ir pasinaudoja kiek... Vaikinas jau dvidešimtuosius bebaigiąs, bet darbo neieško, jam pas močiutę geriausia. Leokadijai, kaip pati sako, Ponas Dievas nepagailėjo sveikatos ir darbštumo. Rūsyje įsirengė darbo kambarį, pasistatė mezgimo mašinas keturias turi, įvairiais būdais raštus ir modelius išraito, ir klientų netrūksta. Taip pat čia virtuvė, suomiška pirtis elektra šildoma (baisu ir praustis už tokią kainą), pirmas aukštas gyvenamasis, į kurį negėda svečią pakviesti. Sovietmečiu buvusį tokį madingą židinį išgriaus, nes šilumos neduoda, pasistatys krosnelę. Ja ir padalys patalpą į dvi dalis vienoje ji, kitoje vaikaitis miegos. O antrajame aukšte apsistoja dukra, kai nebegali viena, kai jai būna reikalinga priežiūra. Taip ir sukasi Leokadija, jos skruostai sveikai rausvi, ji visada geros nuotaikos. Gyvena soduose ir visai kitokiais keliais čia patekę: girtuoklėliai, pensininkai ir kitokių aplinkybių į skurdą įvaryti arba itin gamtą mėgstantys dar visai jauni žmonės. Štai Birutė mokytojauja Petrašiūnuose, jos vyras Tomas dirba vairuotoju. Vaikai dvi mergaitės ir berniukas su motina važinėja į tą pačią mokyklą. Birutė ir Tomas kiekvienas turi po mašiną - taip patogiau. Neseniai jie čia nusipirko namelį, prisistatė prieangį ir miegamąjį, rūsyje įsirengė garažą, virtuvę. Kodėl nepirko už tuos pinigus buto mieste? Birutė sako, kad nenorėtų gyventi dulkėse ir triukšme, čia vaikams geresnis oras, ramu, yra kiemas, daug erdvės. Tai tik pora pavyzdžių. Kai kurie sodininkai didina namelius, rengiasi čia ateiti, kai išeis į pensiją, nes nepajėgia trijų ar keturių kambarių buto mieste išlaikyti. Susisiekimas iš sodų, jei neturi savo transporto, priverčia pasportuoti, tačiau jaunesni važinėja automobiliais, o seneliai daugiau būna namuose, tad pėsčiomis žygiuojančių iki mikroautobuso ne tiek jau daug. O patys sodai, galima sakyti, geras dalykas darbštuoliams ir nervingiems turi kur save realizuoti, ir ypač naudingi meno žmonėms, tik laiko pritrūksta stebėjimams užrašyti. Tie daržai, užpustyti keliai... Kada čia gražiausia? Savotiškai turbūt kiekvienu metų laiku kitaip nepakartojama sode. Ateina žiema baltos tylos metas. Kada ne tik miškas, sodas, bet ir kelias, kartais be pėdų likęs, mena pirmapradę gamtos ramybę. Gera tada pabūti su ta tyla dviese, įsiklausyti į ją. O kartais būna baisu, kai kaminuose vaitoja, siaučia, draskosi vėtra. Ji plėšia telefonų laidus, verčia medžius, stogus, kai kam... skardinį kaminą nuneša... Vasarą sodai panašėja į dūzgiančius bičių avilius. Vieni daržus ravi, šiltnamius laisto, kiti, dar naujakuriai, tvarkosi viduje, treti, sodą pavertę poilsiaviete, kaip girių karaliai po žalią veją vaikštinėja, žvilgsnį ramina stebėdami voveraites, grakščiai šokinėjančias graikinio riešutmedžio šakomis ir skinančias riešutus, ar ką tik įsirengto fontano žaismą - visą harmoniją ir grožį, susikurtą čia, kiekvienoje pėdoje, per visą gyvenimą. Tai jų ramybės sala, kurios nė Palanga neverta. Bet ir vasarą, kai per naktis ima trankytis perkūnas su žaibais, net šunys į vidų, žmonių balsais verkdami, prašosi... Ką gi žmogui daryti, ypač jei jis vienas? Taigi stresų netrūksta. Ir jei jų bijote, soduose negalėsite ramiai gyventi, kaip ir tie, kuriems labai svarbu patogumai. Tačiau jei gyvenimas taip pasuka ratus, kad kartais tiesiog reikia priprasti, gyvenimo ir sunkumų patirtis dar niekam neišėjo į bloga. Juk dar yra ir pavasaris - toks stebuklingas savo žydėjimu ir giesmėmis, kurios pro langus skverbiasi į rytą ir vakarą kiekvieną, į miegą ir svajonę tavo. Yra ir rudenys, tokie dosnūs žemės dovanomis, kai kvepiantys obuoliai kaip rožės pražysta šakose. Sodo gyvenimas savitas ir labai įdomus, ypač kai reikia rungtis su neganda. Pajunti, žmogau, kad gyveni, kad esi stiprus, ne lašelis, o pati jūra. Kaišiadorių rajonas
© 2003 "XXI amžius" |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |