Atnaujintas 2004 m. sausio 14 d.
Nr.4
(1207)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Praeities jėga pastūmėjo į ateitį

Aldona KAČERAUSKIENĖ

Po žiauriai numalšinto 1831 metų sukilimo subrendo nauja karta, kuri dar kartą pabandė nusimesti carinės Rusijos priespaudą. Rusijos pralaimėjimas Krymo kare kėlė tautų išsilaisvinimo viltį. Atrodė, jog nusilpusi imperija nepajėgs priešintis pavergtų tautų valiai būti laisvoms.

1863 metų sukilimą istorikai vadina karu. „Apsiginklavę daugiausia medžiokliniais šautuvais, dalgiais ir kitais menkais ginklais, sukilėliai rinkosi giriose… Iš girių jie puolė rusus, trukdė susisiekimą, grobė maisto ir ginklų transportus. Veikiai į sukilėlių rankas pateko visas kraštas, tačiau didesniuose miestuose tebesilaikė rusų kariuomenė“, - skaitome Adolfo Šapokos redaguotoje „Lietuvos istorijoje“, išleistoje 1936 metais. Sukilimui ėmėsi vadovauti jauni, išsimokslinę, drąsūs ir geresne ateitimi tikintys vyrai. Karo akademiją baigusiam Zigmantui Sierakauskui tuomet buvo 37-eri, Peterburgo universitetą baigusiam teisininkui Konstantinui Kalinauskui – tik 25-eri, kunigui Antanui Mackevičiui, suorganizavusiam 250 sukilėlių būrį, Paberžės bažnyčioje perskaičiusiam sukilimo vadovų manifestą ir Krekenavos miškuose su savo būriu pradėjusiam ginkluotą kovą – 35-eri metai.

Krašto apsaugos bičiulių klubas, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjunga, Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga, Šaulių sąjunga, jaunimo organizacijos – skautai, valančiukai, ateitininkai, KASP kariai gruodžio 28 dieną surengė 1863 metų sukilimo 140-ųjų metinių minėjimą. Ši diena pasirinkta neatsitiktinai. 1863 m. gruodžio 28-ąją Kaune kun. A.Mackevičiui įvykdyta mirties bausmė. Paminėjimas vyko Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje, esančioje prie Lukiškių aikštės, kurią carinės Rusijos valdžia buvo pavertusi kartuvių vieta. Čia 1863 m. birželio 15-ąją buvo pakartas Z.Sierakauskas, 1864 m. kovo 10-ąją – K.Kalinauskas. Čia buvo pakarta daug sukilėlių, kurių pavardžių šiandien niekas nežino.

Po šv. Mišių minėjimą pradėjęs dr. Romas Pakalnis sakė, jog dėl greito gyvenimo ritmo nepelnytai užmirštame tuos, kurie pakilo į kovą su galinga imperija, kurių sudėtos aukos pažadino lietuvių tautą tautiniam atgimimui ir valstybingumo atkūrimui.

Akademikas Antanas Tyla mano, jog lietuvių kova dėl laisvės išskiria mus iš kitų Europos tautų, yra viena svarbiausių mūsų identiteto vertybių. Sukilimas buvo žiauriai numalšintas. Tam tikslui Rusija metė dideles pajėgas. Į Vilnių atvykęs naujas generalgubernatorius M.Muravjovas šį miestą pavertė sukilėlių represijų centru. Lukiškių aikštėje pastatytose kartuvėse sukilėliai buvo kariami dieną, kad egzekuciją matytų kuo daugiau žmonių. Apskrityse buvo paskirti karo viršininkai, sudarytos žandarų kuopos, karo lauko teismai ir tardymo komisijos. Sukilėlius gaudė vadinamieji skrajojantieji kariuomenės būriai. Prieš tokią galybę menkai ginkluoti sukilėlių būreliai negalėjo atsispirti. Pasak akademiko A.Tylos, aukos buvo didelės: aštuoni tūkstančiai sukilėlių žuvo kovose, du tūkstančiai paimta į nelaisvę, 21 tūkst. represuota: sušaudyta, pakarta, ištremta į Sibirą. Tačiau represijos tautos neįbaugino. Kuo jos buvo žiauresnės, tuo labiau augo žmonių noras atkurti savąją valstybę ir tvarkytis savarankiškai. 1918 m. vasario 16-oji, 1990 m. kovo 11-oji – tai kelių kartų puoselėtų išsivadavimo vilčių išsipildymas. Anot minėjime kalbėjusio filosofo dr. Vytauto Radžvilo, praeities jėga pastūmėjo į ateitį.

Prof. Vytautas Landsbergis kalbėjo apie šių dienų aktualijas. Jis sakė: „Stovime ant ribos. Bus labai gerai, jei Lietuva pasieks savo priregistravimą laisvųjų tautų bendrijoje. Jei šitai neįvyks, tikslo nebūsime pasiekę. Yra labai rimtų ketinimų griauti visa, kas pasiekta per trylika nepriklausomybės metų. Viskas esą bloga, visa mūsų nepriklausomybė nieko neverta: ir įsitvirtinimas kelyje į Europos Sąjungą, ir apsaugos garantija NATO, ir parlamentinė demokratija, ir Bažnyčios hierarchai… Šalyje nesant svetimos kariuomenės, galimas dvasinis puolimas. Tiesa, nepriklausomybės rūme esama ir skurdo paženklintų kambarių. Tai, kas negera, reikia taisyti, o ne imti degtukus iš tų, kurie juos siūlo, ir rūmą padegti. Žmones lengva suklaidinti“. Prof. V.Landsbergis prašė pasimelsti už tą sielą, kurią valdo baimė ir puikybė, kad būtų apsispręsta už tiesą ir Lietuvos ateitį. „Iš tų maldų gali atsirasti nepaprastas Lietuvos atgimimas. Negaliu leisti, kad blogi žmonės sugriautų Lietuvą“, - baigė savo kalbą prof. V.Landsbergis.

Tarpus tarp kalbų užpildė M.Capo skaitomos autentiškų 1863 metų sukilimo dokumentų ištraukos ir Rimanto Klimo bei Irenos Bražėnaitės atliekamos patriotinės dainos.

Po minėjimo bažnyčioje Lukiškių aikštėje vyko sukilimo vadų ir visų sukilimo dalyvių pagerbimo ceremonija. Degančiais fakelais nešina eisena sustojo prie paminklinio akmens ir kryžiaus. Taip pažymėta vieta, kur buvo vykdomos sukilimo vadų egzekucijos. Vėl kalbos. Kovotojai už laisvę pagerbiami tylos minute, padedami gėlių vainikai. Kariai saliutuoja šūvių salvėmis. Buvo sugiedotas Lietuvos himnas ir visų kartu padainuota daina, vadovaujant Vyskupo M.Valančiaus blaivystės sąjūdžio Vilniaus skyriaus folkloro ansambliui „Giedra“. Taip pat išsiųsti pasiuntiniai padėti gėlių savanorio A.Sakalausko žūties vietoje prie Seimo, Antakalnio kapinėse prie Sausio 13 dienos memorialo ir KGB rūmų (dabar muziejaus) sienos. Jaunimas nunešė vainiką su užrašu „Netesėtiems pažadams“ ir padėjo prie akmens, kuriame 1995 metais iškaltas pažadas Lukiškių aikštėje pastatyti monumentą Lietuvos laisvės kovotojams. Kol kas pažadai neištesėti – paminklo nėra. Gal tas vainikas su prasmingu užrašu primins valdžios vyrams, kad pažadus reikia tesėti.

Vilnius

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija