|
RUBRIKOS
|
| ARCHYVAI |
|
Lakūnas, tapęs partizanu Tauro apygardos partizanų vado
Sausio 7 dieną Kauno karininkų ramovės didžiojoje salėje susirinko Lietuvos partizaninės kovos elitas, karininkai, partizanų ryšininkai, legendiniai partizanai, tarp kurių ir Povilas Pečiulatis-Lakštingala, atsargos majoras, Vyčio kryžiaus ordino kavalierius, Juozo Lukšos-Skirmanto bendražygis, taip pat inteligentijos atstovai, paminėti Tauro apygardos vado, aviacijos majoro Zigmo Drungos (1904-1946) 100-ąsias gimimo metines. Į pagerbimo šventę atvyko Z. Drungos duktė Danguolė Elena. Išsamų pranešimą apie įžymų partizaninės kovos vadą, buvusį perspektyvų Lietuvos aviacijos lakūną padarė dr. Juozas Jankauskas. Lietuvos kariuomenės aviacijos majoras Tauro partizanų apygardos vadas Z. Drunga gimė 1904 m. sausio 2 d. Užpalių kaime, Užpalių valsčiuje, Utenos apskrityje. Vėliau su šeima persikėlė į Zarasus. Baigė aštuonias klases Rokiškio gimnazijoje. 1926 metų rugsėjį įstojo į Karo mokyklą, o po dvejų metų, ją baigus (dešimtoji laida), jam suteiktas pėstininkų leitenanto laipsnis Z. Drunga paskiriamas į Ketvirtojo pulko antrąją kuopą jaunesniuoju karininku. 1931 metais jam suteikiamas vyr. leitenanto laipsnis. Tais pačiais metais komandiruojamas į Vytauto Didžiojo aukštųjų karininkų kursų aviacijos skyrių. I932 metų gegužę, baigus šių kursų trečiąją laidą, Z.Drungai suteikiamas karo lakūno vardas, jis perkeliamas į karo aviaciją ir paskiriamas lakūnu žvalgu. 1935-ųjų lapkričio 23 d. suteikiamas kapitono laipsnis. Po ketverių metų, 1939-ųjų lapkritį, paskiriamas Kauno aviacijos štabo III (mobilizacijos) skyriaus viršininku. 1940 m. birželio 15 d. sovietams okupuojant Lietuvą Z.Drunga tarnavo karo lakūnu Antrojoje eskadrilėje, kuri priklausė II žvalgybos grupei ir buvo dislokuota Kaune. Sovietams pradėjus Lietuvos kariuomenės likvidaciją, 1940 m. liepos 6 d. jis paleidžiamas į atsargą. Vokiečių okupacijos metais Z. Drunga gyveno Kaune ir dirbo Kauno priešgaisrinės apsaugos ugniagesių komandoje. Čia susibūrė ir daugiau antinacinės rezistencijos dalyvių. Z.Drungos kabinete buvo įrengta nelegali spaustuvė, kurioje buvo pradėtas spausdinti pogrindinis laikraštėlis Baltija. Buvo išspausdinta keletas šio laikraštėlio numerių. 1944 metų liepos mėnesį, Rytų frontui artėjant prie Lietuvos sienos, spaustuvės įranga buvo išmontuota ir paslėpta. Vokiečiams traukiantis iš Kauno, buvo įsakyta evakuotis ir ugniagesiams, tačiau Z. Drunga liko Lietuvoje. 1944 m. rugpjūčio 1 d. sovietai antrą kartą okupavo Kauną. Frontui nutolus kiek į Vakarus, jis grįžo atgal į atsikuriamą ugniagesių dalinį ir kurį laiką jam vadovavo. 1945 metų pavasarį, NKVD pradėjus juo aktyviai domėtis, Z. Drunga iš tarnybos pasitraukė ir pradėjo slapstytis. Keliaujant į Suvalkiją, Šilavoto stribų buvo sulaikytas ir uždarytas į daboklę. Po kelių parų, išlaužęs langelio grotas, iš daboklės pabėgo ir pasitraukė į mišką pas partizanus. Z.Drunga įsitraukė į atsargos jaunesniojo leitenanto Juozo Stravinsko vadovaujamą Geležinio Vilko partizanų rinktinės veiklą ir pasirinko Šerno slapyvardį. 1945 metų vasarą jis aktyviai dalyvavo kuriant Tauro partizanų apygardą. 1945 m. spalio 5 d., kaip Tauro apygardos štabo karininkas, dalyvavo antisovietinio pogrindinio Lietuvos išlaisvinimo komiteto posėdyje, vykusiame Skardupių klebonijoje. 1945 m. spalio 22 d. NKVD suėmus pirmąjį partizanų Tauro apygardos vadą aviacijos kapitoną Leoną Taunį-Kovą bei kitus vadovybės narius, Z.Drunga perėmė vadovavimą apygardai ir pasirinko naują Mykolo Jono partizaninį slapyvardį. Iš prigimties būdamas labai religingas ir pareigingas, su jam būdinga energija ėmėsi atkurti dėl kovotojų suėmimų prarastus ryšius, organizuoti štabo darbą, vietoje suimtųjų rinkdamas naujus veiklius kovotojus. Sutvarkęs štabo veiklą ir ryšius, Z. Drunga įniko spręsti apygardos teritorinius klausimus, stiprinti vidines struktūras, siekė sudaryti vieningą, autoritetingą partizaninio karo Lietuvoje vadovybę. Tuo tikslu 1946 m. balandžio 9 d. Lazdijų apskrities Samuniškių miške, dalyvaujant kitiems partizanų vadams, Z.Drunga susitiko su A apygardos vadu pulkininku leitenantu Juozu Vitkumi-Kazimieraičiu. Z. Drungai pasiūlius, buvo nutarta A ir Tauro apygardas sujungti į vieną junginį ir jį pavadinti Pietų Lietuvos partizanai. Šio junginio vadu tapo J.Vitkus, o Z.Drunga buvo paskirtas jo pavaduotoju ir štabo viršininku, kartu paliekant vadovauti ir Tauro apygardai. Buvo suformuotas Pietų Lietuvos partizanų štabas, susitarta dėl teritorinių klausimų, partizanų veiklos centralizavimo. Nutarta, kad dėl šio reikalo J.Vitkus vyks į Vilniaus kraštą, o Z.Drunga į Žemaitiją. Lemtingas buvo Z.Drungos susitikimas 1946 m. gegužės 28 d. su tariamu Aukštaitijos partizanų štabo įgaliotiniu NKVD agentu provokatoriumi J.Markuliu-Ereliu, kuris, dalyvaudamas šiame pasitarime su Z. Drunga bei kitais vadais, sužinojo pastarųjų tolesnius planus. Tokiu būdu sovietai sužinojo ir apie būsimą Z.Drungos kelionę į Žemaitiją, kuri jam buvo lemtinga. Marijampolės apskrities Skaisčiūnų kaime 1946 m. birželio 3 d. sušaukiamas Tauro apygardos rinktinių vadų suvažiavimas, kuriame Z. Drunga supažindino juos su numatoma jo kelione į Žemaitiją, kur turėjo susitikti su tenykščia partizanų vadovybe ir aptarti susijungimo bei bendros kovos su sovietiniais okupantais klausimus. 1946 m. birželio 12 d. miške prie Agurkiškės kaimo, Lukšių valsčiuje, Šakių apskrityje, Z. Drunga su vienuolikos partizanų palyda pateko į NKVD pasalą. Kautynėse jis buvo sužeistas ir nenorėdamas patekti į enkavėdistų rankas, susisprogdino. Toks šio patrioto neilgas, bet garbingas gyvenimo kelias. Z.Drunga 1928 metais apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu, 1938-aisiais DLK Gedimino ketvirtojo laipsnio ordinu, 1950 metais Partizanų Laisvės Kovų pirmojo laipsnio kryžiumi su kardais (po mirties) ir 1998 metais - Vyčio kryžiaus pirmojo laipsnio ordinu (po mirties) bei pakeltas į pulkininkus (po mirties). Z.Drungos žmona Bronislava Motiekaitytė buvo represuota, nuteista dešimčiai metų. Atlikusi bausmę grįžo į Lietuvą. Ji jau mirusi. Vaikus sūnų Saulių ir dukrą Danguolę Eleną užaugino močiutė, gaudama tik 16 rublių sovietinę pensiją. Saulius po didelių vargų baigė teisės mokslus. Minėjimo metu prisiminimais apie įžymų partizaną pasidalijo atsargos majoras P.Pečiulaitis-Lakštingala, LLKS Štabo viršininkas Vytautas Balsys, Lietuvos aviacijos muziejaus darbuotojas J.Ramoška, duktė Danguolė Elena, kuri nuoširdžiai padėkojo visiems jos tėvelio Z.Drungos 100-ųjų gimimo metinių minėjimo organizatoriams. Susirinkusiesiems Kauno šaulių choras Trimitas ( vadovas A.Strazdas) atliko gražių lietuviškų dainų pynę. Partizanų kova Lietuvoje niekada nebus pamiršta. Kazimieras DOBKEVIČIUS
© 2003 "XXI amžius" |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |