Pirmasis puslapis
Lietuva
Krikščionybė
   ir pasaulis
Laikas ir žmones
Kultūra
Gimtas kraštas
Mums rašo
Atmintis
Požiūris
Likimai
Istorijos vingiai
Nuomonės
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Reklamos kaina - tik 1,00 Lt + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją

Atidavė gyvybę Bažnyčios taikdariškoje misijoje

Mindaugas BUIKA

Gruodžio 31 dieną Bužumbūroje prie nušauto Šventojo Sosto apaštalinio nuncijaus Burundyje arkivyskupo Maiklo Kortnio palaikų gedi prezidentas Domisjenas Ndaizejė ir apaštalinis nuncijus Ugandoje arkivyskupas Kristofas Pjeras

Gedulas Vatikano diplomatinėje tarnyboje

Sukrėsta tarptautinė katalikų bendruomenė vis dar svarsto beprecedentį įvykį: tragišką Popiežiaus nuncijaus žūtį Burundyje 2003 metų pabaigoje. Gruodžio 29 dieną netoli šios Afrikos šalies sostinės Bužumbūros iš pasalų buvo nušautas airių kilmės arkivyskupas Maiklas Kortnis, kai jis keliavo savo diplomatiniu automobiliu. Ši žiauri žmogžudystė dar vienu būdu ženklina smurtingą XXI amžiaus pradžią. Štai praėjusiame XX amžiuje buvo daugybė konfliktų, totalitarine ateistine ideologija grindžiamų perversmų, įvyko du siaubingi pasauliniai karai, tačiau nebuvo nužudytas nė vienas Šventojo Sosto ambasadorius. Vatikano diplomatinė tarnyba yra seniausia pasaulyje – siekia IV amžių ir labiausiai gerbiama. Pagal 1961 m. balandžio 18 d. paskelbtą Vienos diplomatinę konvenciją, Šventojo Sosto ambasadoriai, žinomi taip pat kaip apaštaliniai nuncijai (tai yra Popiežiaus atstovai ne tik konkrečioje valstybėje, bet ir vietinėje Bažnyčioje), automatiškai užima ir viso toje šalyje paskirto diplomatinio korpuso dekano postą.

Lietuvos kraštų spalvos

Aleksandras ŠIDLAUSKAS

Jaunoji kanklininkė Tomo Bauro (ELTA) nuotrauka

Suvalkiečiai groja kanklėmis

Kiekvienas Lietuvos kraštas yra savaimingas savo tarme, papročiais ir apeigomis, žmonių bendravimu, pasaulio jausena ir gamtovaizdžiu. Suvalkija – lygumų šalis, ramių upių užuoglauda, plačių horizontų regionas. Kol nukaksi iki didžiulio Vištyčio ežero, teks ilgokai pažingsniuoti lygiakeliais, besidairant į dideles ir tvarkingas sodybas, pilnas medžių ir aitvarų sunešto gero. Esama čia nemažo taupumo, ką padarysi, kad anekdotų apie sūduvio gabroviškumą pilasi kaip iš gausybės rago. Ką padarysi, kad čia pačios geriausios Lietuvos žemės, čia pirmiausia tautiškai susiprasta, čia leisti visi vaikai į mokslus. Gausybę kunigų, rašto ir mokslo vyrų išaugino pašešupėliai ir panemunėliai. Ir paplūdo šviesuomenės srautas pro Marijampolės gimnazijos vartus, pro Veiverių mokytojų seminarijos duris, pro aukštus sodybų klevų bokštus. Su tauriais lietuviškumo siekiais. Sudūviuose nutvisko „Aušra“, suskambo „Varpas“. Suomiai ir šveicarai, vokiečiai ir rusai keliavo tan kraštan kalbos aprašyti, kankliavimo pasiklausyti. Ir geležies rūdos šiose pragumose rasta, ir kultūros pasėliai per ilgai neišmindžioti, ir maištingoji teisybės ieškotojų dvasia išsaugota. Didžiosios kraštotyrininkės Gabrielė Karalienė ir Natalija Manikienė etninių turtų Vilkaviškio ir Šakių žemėje pririnko kalnų kalnynus. Tad stabtelėkime savo žirgus prie penkių Sudargo piliakalnių – atsities kūnas, išlaisvės dvasia.

Per pusantrų metų -
keturi šimtai įstabiausių paveikslų

Rūta JONUŠKIENĖ

Elena Vilkickienė prie savo paveikslų Audronės DRISKUVIENĖS nuotrauka

Šviesa, žydėjimas, pavasariu nutvieksti gimtinės laukai, tarp žiedų žaidžiantys žvėreliai ir paukščiai, į dangų kylantys medžių siluetai, mėlyni upių ir upelių kaspinai, debesų atspindžiai vandenyje, tekančios saulės nuspalvintos Sibiro kalnų keteros, Lietuvos kunigaikščiai, šventųjų gyvenimai – visa tai Utenoje gyvenančios ir netikėtai save kūryboje atradusios Elenos Vilkickienės paveikslai... Per pusantrų metų moteris nutapė... beveik keturis šimtus gyvenimo džiaugsmu spinduliuojančių paveikslų, išsiskiriančių žaismingumu,viltingomis spalvomis, savitu gyvenimo prasmės ir grožio suvokimu. Pasak dailininko Vytauto Petronio, E.Vilkickienės tapybiškai grafiški paveikslai tarsi atkartoja geriausių pasaulio dailininkų – modernistų ir impresionistų – motyvus, tačiau saviti ir nepakartojami savo primityvumu bei šiuolaikiškai suvokiamu meno pasauliu...

Kunigas – poetas ir menininkas

Bronius VERTELKA

Ramygalos klebonas kun. Edmundas Rinkevičius artimai bendrauja su menu

Ramygalos knygyne „Šviesa“ neseniai veikė Danutės Kisielytės–Ulienės ir Edmundo Rinkevičiaus kūrybos paroda. Joje buvo galima pamatyti miesto senbuvės iš vytelių pintus bei ne per seniausiai čia dirbti klebonu atvykusio kunigo medžio darbus. Tai buvo tautodailininkų puiki dovana šv. Kalėdoms ir Naujiesiems metams.

Nemėgsta didelių darbų

Knygyne eksponuojamus medžio dirbinius kun. E. Rinkevičius atsivežė iš Užpalių. Ten jis klebonavo daugiau nei dešimt metų. Nemažai savo darbų dvasininkas yra išdovanojęs. Daugelis nustebdavo sužinoję, kad klebonas drožia iš medžio. Kun. E. Rinkevičius savo darbų neskaičiuoja. Juos drožia iš ąžuolo, liepos ir klevo medienos. Ramygaloje klebonaujantis kunigas pasakojo, jog nemėgstąs didelių darbų. Be to, neturįs tam ir sąlygų. Drožia šventuosius ir angelus. Yra sukūręs Kristaus ir Marijos bareljefus. Dalyvavo daugelyje parodų. Tautodailininkas yra kviečiamas dalyvauti Rokiškio krašto muziejuje rengiamose parodose pagerbiant L. Šepkos atminimą.

Keturiasdešimt „Radastos“ žiedų

Rūta JONUŠKIENĖ

„Radastos“ vadovė Genovaitė Paškauskaitė

Jau keturiasdešimt metų Utenoje gyvuoja Utenos žmonių su negalia ir pagyvenusių žmonių ansamblis „Radasta“. Kolektyvui jau devyniolika metų vadovauja nepailstanti ir visada besišypsanti Genovaitė Paškauskaitė.

Draugėn subūrė vyresnio amžiaus meno mėgėjus

Ansamblis susikūrė 1963 metais, kai iniciatyvi ir veikli Bronė Arlauskienė sumanė suburti draugėn vyresnio amžiaus žmones, norinčius dainuoti, šokti, vaidinti ar tiesiog būti kartu ir turiningai praleisti laisvalaikį. Kolektyvas suvienijo gausų būrį žmonių, lankiusių liaudies šokių ir dramos užsiėmimus bei chorą, kuriam vadovavo Antanas Indrašius, Adolfas Driukas, Petras Bučys ir Vladas Trimonis.Tuomet kolektyvas priklausė darbo veteranų tarybai, kuriai pirmininkavo B.Arlauskienė, vėliau – Adelė Kvedarienė, Irena Šyvienė ir Valė Niaurienė. 1983 metais šį kolektyvą lankantys meno mėgėjai šventė koncertinės veiklos dvidešimtmetį. Kaip brangią relikviją ansambliečiai saugo tais metais jiems švenčioniškių padovanotą tautiniais raštais austą lininį rankšluostį, primenantį šimtus nuoširdžiausių koncertų savajame Utenos rajone bei daugybę išvykų pas draugus, gyvenančius kaimyniniuose miestuose ir rajonuose.

Ir pomėgis, ir verslas

Bronius VERTELKA

Iš kairės: jaunosios verslininkės Rūta Taučikienė ir Ilona Gokienė savo krautuvėlėje pardavinėja menininkų darbus

Stalas, kėdės – tai prieškariu žemaičių meistro gaminti baldai, atkeliavę iš Akmenės rajono. Medinis suolas išpuvusia apačia aptiktas Biržų rajone. Suderėtas ir namuose restauruotas baldas tiko šalia kitų. Senoviška „Singer“ firmos siuvimo mašina, spintutė, veidrodžiai – tai vis krautuvėlės „Sėnoja“ papuošimo akcentai. Šie daiktai neparduodami.

Užėjus į „Sėnoją“, yra kuo pasigrožėti bei ką išsirinkti. Parduodami darbai – profesionalių autorių kūryba. Biržietės Vitos Jokubonytės–Kiseliūnienės darbeliai – žavios lėlės, angeliukai, katinai sukurti iš siūlų, medžiagų atkarpų. Pirkėjams biržietės dirbiniai patinka. Raganaites daro panevėžietė Daiva Krivickienė. Jų autorė vasarą persikelia iš miesto gyventi į sodybą netoli Paliūniškio. Laukuose ji prisirenka gamtinės medžiagos, iš kurios paskui kuria įvairias grožybes.

Dainuoja ir gieda „Giedra“

Aldona KAČERAUSKIENĖ

Blaivininkų ansamblis „Giedra“ Kaltanėnuose po koncerto

Vyskupo M.Valančiaus blaivystės sąjūdžio Vilniaus skyriaus folkloro ansamblis „Giedra“ suburtas prieš trejus metus. Per tą laiką šis kolektyvas gerokai sustiprėjo. Pavieniai žmonės, dažniausiai pagyvenę nedirbantys pensininkai, susibūrę į ansamblį, surado savo asmenybės raiškos būdą, tapo reikalingi visuomenei ir vienas kitam. Kiekvieną trečiadienį jie renkasi į repeticijas, dainuoja ir šoka. Dažnai kuris nors atsineša ir seną, negirdėtą dainą, išgirstą iš senolių ar surastą jaunystės dienų dainų sąsiuviniuose. Ansamblio repertuaras sudarytas iš įvairių Lietuvos regionų tautosakos, todėl įtinka visiems klausytojams. Dzūkai įtempę ausis klausosi dzūkavimo, žemaičiai – žemaičiavimo ir t.t.

Dievo stebuklas - gyvenimas mano

Partizanų ryšininkė Anelė Stučkaitė-Juodukė
prisimena tragiškus jaunystės metus. 1991 metų sausį
su savo dviem sūnumis, ji, kaip ir žuvę jos draugai partizanai,
be baimės gynė Lietuvos širdį – parlamentą.

Eugenija SIDARAVIČIŪTĖ

Anelė Stučkaitė- Griškevičienė 2003 metais

– Triskart mane suėmė. Nueinu į Seirijus pirkti partizanams maisto. Prisistato stribas Pankūnas, su kuriuo dar į pradžios mokyklą ėjau.

– Partizanams perki?

– Ne, mamai.

Nusivarė į stribų būstinę. Ten storas, žvaigždelėm apsikarstęs rusas Bogomolas tris paras kamantinėjo. Pažėrė ant stalo saldainių, siūlė pinigų, butą. Paskui jau kvotė, kur banditai. Tylėjau. Tik kartojau, kad maistas mamai našlei. Vien mūs, vaikų, šešios burnos. Mažiausias Juozukas. Jam tik šešti. Pagaliau atneša mano pintinę. Anei sūrio, anei sviesto, anei lašinių. Pereinu kambarį, o kitame pilna ginklų. Metu automato šovinių juostą į pintinę, užmetu palutę – ir pro duris. Jau netoli Paserninkai. Pulkas stribų velkasi. Nei bėgti, nei rėkti. Einu drąsiai. Mojuoju pintine, kad lengvesnė atrodytų. Laimingai prasilenkiam.

Ar pataisysime
griaunamą valstybės namą?

Petras KATINAS

Jau pastebimi visuomenės nuovargio nuo nesibaigiančio prezidentinio skandalo ženklai. Vis dažniau tenka išgirsti teiginius, jog nėra čia ko nervintis, nes visos valdžios blogos. Gali būti. Tačiau kažkodėl nebesigirdi iš nuolatinių, tapusių savotiškais profesionalais, niurzglių tokio žodžio kaip Tėvynė. Tad ar neprivalu ją ginti nuo blogos, nemylinčios Tėvynės valdžios? Bet taip galvojančiųjų vis mažiau. Tai, aišku, nieko stebėtino. Juk per ilgus okupacijos dešimtmečius tie, kuriems Tėvynė visada buvo svarbiausia, buvo sutrypti, ištremti, nustumti, o dabar patys tyliai pasitraukia į istoriją. Pasitraukia, tiksliau, atstumiami net ir tie, kurie tamsiausiais sovietizmo metais nepasidavė nevilčiai ir artino laisvės dieną. Pasitraukia ir Sausio 13-osios dvasia, kuri prisimenama tik pagal scenarijų jai atminti skirtą dieną.

Piligrimų turizmo agentūra „JUVETURA“

kviečia į piligrimų kelionę į Italiją

2004 metų kovo 8-14 dienomis.

Maršrutas: Vilnius – Znojimas – Viena – Paduja – Florencija – Ostija – Roma – Vatikanas – Venecija – Znojimas – Vilnius. Išvykstama iš Vilniaus per Kauną,
Prienus, Alytų, Lazdijus.

Kaina – 599 Lt (užsirašius ir sumokėjus avansą iki gruodžio 31 dienos
taikoma 100 Lt, iki sausio 15 dienos - 70 Lt ,
iki sausio 30 dienos - 50 Lt nuolaida).

Vilnius, Bazilijonų g. 3. Tel./faksas: 8-5-2314006 (9-15 val.),
8-5-2645736 (nuo 18 val.), 8-673-38624 (mob.), 8-37-777488,
8-682-04923 (mob.).