Atnaujintas 2004 m. sausio 14 d.
Nr.4
(1207)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Per pusantrų metų -
keturi šimtai įstabiausių paveikslų

Rūta JONUŠKIENĖ

Elena Vilkickienė prie savo paveikslų
Audronės DRISKUVIENĖS nuotrauka

Šviesa, žydėjimas, pavasariu nutvieksti gimtinės laukai, tarp žiedų žaidžiantys žvėreliai ir paukščiai, į dangų kylantys medžių siluetai, mėlyni upių ir upelių kaspinai, debesų atspindžiai vandenyje, tekančios saulės nuspalvintos Sibiro kalnų keteros, Lietuvos kunigaikščiai, šventųjų gyvenimai – visa tai Utenoje gyvenančios ir netikėtai save kūryboje atradusios Elenos Vilkickienės paveikslai... Per pusantrų metų moteris nutapė... beveik keturis šimtus gyvenimo džiaugsmu spinduliuojančių paveikslų, išsiskiriančių žaismingumu,viltingomis spalvomis, savitu gyvenimo prasmės ir grožio suvokimu. Pasak dailininko Vytauto Petronio, E.Vilkickienės tapybiškai grafiški paveikslai tarsi atkartoja geriausių pasaulio dailininkų – modernistų ir impresionistų – motyvus, tačiau saviti ir nepakartojami savo primityvumu bei šiuolaikiškai suvokiamu meno pasauliu...

 

Šventųjų paveikslai likimo draugams

„Iš mažens esu menininkė. Dar pradžios mokykloje man sakydavo: būsi rašytoja ar dailininkė. Man mokantis, trūkdavo sąsiuvinių, tai mainydavau su vaikais – už vieną pripieštą jie man duodavo du naujus“, – šypsodamasi prisimena E.Vilkickienė. Tačiau gyvenimas susiklostė taip, kad menus teko pamiršti... Būdama keturiolikos metų su tėvais, Anykščių rajono Smolinos kaimo ūkininkais, buvo ištremta į Krasnojarsko kraštą. Jauna ir guvi mergaičiukė drauge su kitais tremtiniais dirbo sunkiausius darbus – pjovė medžius, genėjo šakas, kentė Sibiro šalčius ir vargo kaip ir visi taigoje gyvenę lietuviai tremtiniai. Tik retomis minutėmis į rankas paimdavo spalvotus pieštukus. Tuomet dažniausiai piešdavo šventųjų paveikslus sau ir kitiems. Vėliau Krasnojarske baigė meninio siuvinėjimo kursus, dirbo siuvimo įmonėje...

Sibiro platybėse sutiko ir didžiąją savo gyvenimo meilę – Kamilių. Su juo, lietuviu politiniu kaliniu, sukūrė šeimą. 1959 metais sugrįžo į Lietuvą. Gyveno Dūkšte, paskui persikėlė į Uteną. Statėsi namus, augino dvi dukras. Elenai vis knietėjo piešti, net aliejinių dažų krūvas prisipirko, bet jie stovėjo sukrauti kampe ir laukė savo valandos. Kartais moteris prisėsdavo prie siuvinio, kruopščiausiai gėlėmis ir paukščiais išmargindavo pagalvėles, servetėles. Šildė ir dailino namus, grožio pajautimą perdavė dukroms, vėliau –jau ir vaikaičiams.

Kurti paskatino skelbimas laikraštyje

„Tapyti pradėjau užpernai kovo mėnesį. Nepatikėsit, iki metų pabaigos buvau nupiešusi du šimtus paveikslų. Užmiršdavau, kad reikia pavalgyti, pailsėti, išvirti pietus. Vieną paveikslą baigiu, kitą pradedu. Sakau sau, jau gana, bet vaizdai keitė vaizdą, mintis – mintį“, – prisimena E.Vilkickienė.

Kas gi paskatino meniškos prigimties moterį pasinerti į visą gyvenimą svajotos kūrybos gelmes? Impulsą, pasak kūrėjos, suteikė Utenoje vykusi respublikinė tremtinių ir politinių kalinių dainų ir poezijos šventė. Radusi laikraštyje skelbimą, kviečiantį dalyvauti renginyje, per porą mėnesių nutapė apie aštuoniasdešimt paveikslų, vaizduojančių lietuvių tremties vietas. Sibiro gamta, prieš kelis dešimtmečius matyta jaunos mergaitės akimis, nušvito įvairiausių spalvų varsomis. Sunkiausių metų, praleistų Sibire, prisiminimai užliejo moters širdį rudens ir tekančios saulės nuspalvintų Sibiro kalnų keterų vaizdais, paukščių ir pavasariais šėliojančių miško žvėrių šokiais. Tuomet ji buvo jauna ir net pro skausmo bei nevilties ašaras džiaugėsi gyvenimu tokiu, koks jis duotas. Bėgantis laikas užgydė žaizdas, ir net tiems, kurie buvo neteisingi ir žiaurūs, Elena niekada nemeldė keršto... Viską, Elenos teigimu, sutvarko pats gyvenimas ir aukščiausioji jėga, esanti virš visų mūsų.

Eilėraščiuose – tėvynės meilė, svajonės, ilgesys

Pirmoji E.Vilkickienės paroda Utenos kultūros centre drauge su kitų tremtį menančių kūrėjų darbais buvo surengta prieš respublikinę tremtinių ir politinių kalinių dainų ir poezijos šventę... Ko nesudėjo į paveikslus, užrašė iš širdies plaukiančiais eilėraščiais. Netobulose eilutėse išsirikiavo raidės, žodžiai, mintys, skausmas, tėvynes meilė, ilgesys, svajonės... Iš jausmų ir prisiminimų nuotrupų sudėliojo viso savo gyvenimo mozaiką, kurioje palaiminga ramybe švyti išmintis ir gyvenimiškoji patirtis:

Gyvenimas toks, kokį susikursi.
Klaidingas ir paslaptingas.
Tiek daug kryžkelių
Ir paslaptingų posūkių.

Tik, žiūrėk, paslysi.
Jau nesusivaldysi.
O blogis taip vilioja,
Blogio kerai greitai keroja.

Blogio sėkla greitai sėjama
Auga nelaistoma.
Išnaikinti neįmanoma –
Dėl takelio nepamesk kelio!

Tapo iš atminties

E.Vilkickienė su vyru Kamiliu ir dukromis gyvena tylioje Žilvičių gatvėje. Visų jos namo kambarių sienos nukabinėtos paveikslais. Ko tik nepripiešė Elena. Žydinčių pavasarių ir auksiniais lopais išmargintų rudens laukų, sodan atstriksiančių kiškių, čiulbančių paukštyčių, gėlių, ežerų ir upelių pakrantėse prisiglaudusių lietuviškų sodybų, laukuose triūsiančių žmonių, tikėjimo šviesa spinduliuojančių bažnyčių...Viską moteris, kaip pati sako, tapo iš atminties. Gal todėl jos kunigaikščiai tokie paprasti ir širdingi, be didybės ir šlovės aureolių, žvelgiantys taip, tarsi iš amžių glūdumos matytų visų mūsų kelius ir takelius per Aukštaitijos kalvas ir smėlynėlius. Ir Jėzus Kristus – paprastas žmogus, lyg didžiausią draugą kalbinantis mažutėlaitį paukštelį, nutūpusį pailsėti, ant uolos krašto, ir šventasis Jurgis, kalaviju veriantis blogio slibiną, ir Jonas Krikštytojas... O šalia, jau kituose paveiksluose, iš upės vandenį geria briedis – visai toks, kokį ne vienas matėme močiučių „divonėliuose“, skrenda gandrai ar į tolius eina mergaitė su grėbleliu ant pečių. Nė viename paveiksle nemačiau tamsos, blogio, keršto, neapykantos. Tik šviesą. Tik ramybę. Tik gaivalingą gyvenimo džiaugsmą, kuris liejasi šviesiai lyriškais spalvų tonais ir pustoniais.Tik labai gyvenimą mylintis ir mokantis juo džiaugtis žmogus savo sielos akimis gali matyti tokį pasaulio grožį ir tobulumą.

Ketina nutapyti šventųjų portretus

„Jei širdį slegia koks sunkumas, visada pasimeldžiu prie Aušros Vartų Marijos“, – pasakoja E.Vilkickienė. Kiekvienas jos nutapytas paveikslas turi savo istoriją. Šiluvoje apsireiškusios Švč. M.Marijos paveikslėlis gulėjo dar promočiutės skrynioje. Elena, pasižiūrėdama į jį, perpiešė savaip. Seną šv. Jurgio paveikslą vyras Kamilius parsivežė iš Sibiro. Moteris ir jį piešė. Daugybę matytų paveikslėlių perkėlė į didžiules erdves. Tačiau nė vieno nenukopijavo. Tapė taip, kaip pati jautė ir suprato.

Kasdien E.Vilkickienė ima į rankas pieštuką, daro eskizus, o paskui tapo. Mintyse – daugybė sumanymų. Dar ketina tapyti visą šventųjų ciklą, nupiešti Jono Basanavičiaus ir Šventojo Tėvo portretus, šventąja neseniai paskelbtą Motiną Teresę. Dar ir kunigaikščiai – ne visi. Ir gamta vis kaskart kitokia, ir vaikystės atsiminimai traukte traukia paveikslais sugrįžti į gimtąsias Anykščių apylinkes... Ir kūrybos sąsiuviniuose dar ne viskas surašyta. Dar tiek minčių! Jau išleista knygelė „Sugrįžimas“, bet jau ir kita susidarytų...

Elena tarsi pradėjo visiškai naują savo gyvenimo etapą. Rodos, didieji gyvenimo darbai jau nudirbti, vaikai užauginti ir vaikaičiai jau ūgtelėję, jau ir sveikatos mažiau belikę, bet artimųjų apsuptyje gyvenimo upė, nešanti tik į priekį, dar tokia srauni, tokia šviesi ir gyvybinga. Kaip tos rausvos pavasarių obelys, kaip mažame ežerėlyje atsispindintys beržynų bokštai ir beribis dangus paveiksluose, kuriuos vienąkart pamatęs jau niekada nepamirši.

Utena

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija