Atnaujintas 2004 m. sausio 16 d.
Nr.5
(1208)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Prašau paprasto dalyko:
kasdien melskimės

Panevėžio vyskupo kalėdinis laiškas tikintiesiems

Brangūs broliai ir seserys!

Kaip nuostabiai mums „pasirodė mūsų Gelbėtojo Dievo gerumas ir meilė žmonėms“! — stebimės su šv. apaštalu Pauliumi (Tit 3,4). Sakykite, sakykite visiems žmonėms: „Štai Gelbėtojas ateina!“ Visa žmonija nuolat jaučia gelbstinčią Dievo ranką. Ypač mes, lietuviai, tai ne kartą pajutome: XX amžiuje du kartus Jis mus išvadavo iš svetimųjų jungo ir mums dovanojo Nepriklausomybę; XXI amžiuje tampame Europos Sąjungos ir NATO nariais. Pranašo Izaijo žodžiais tariant, mūsų tauta, vaikščiojanti patamsiais, ne kartą išvydo skaisčią šviesą (plg. 9,1).

O, kad mes visada jaustume tą Dievo šviesą, tą Dievo gelbstinčią ranką! Todėl, mielieji, prašau jūsų vieno stebuklo: visada išlaikykite vienybę su Dievu, kad visada ir visi jaustume Dievo globą, kad ir sąjungose su didžiosiomis tautomis išliktume dori, laisvi, laimingi, klestintys, ypač esant dabartinei Lietuvos krizei.


Vis tie pinigai…

Veronika gyveno nuošalioje vietoje, vienkiemyje, gražioje sodyboje. Jos visos trys dukterys buvo išvykusios gyventi į miestą. Nors Veronika buvo dar žvali, energinga, nesiskundė pablogėjusia sveikata, bet vyresnės dukterys ją kalbino vykti gyventi į miestą. Ji turėjo susitaupiusi nemažai pinigų. Nemenkas buvo ir jos turtas – sodybėlė vienkiemyje.

Per Velykų šventes pas motiną svečiavosi visos trys dukterys. Po vakarienės motina prabilo: „Dukrelės mano, aš pati nusprendžiau važiuoti gyventi į miestą: man kaime vienai nejauku. Čia yra visokių plėšikų. Kuri mane slaugysite senatvėje, tai ir atiduosiu visus pinigus, kuriuos susitaupiau“. Abi vyresnės dukterys susižvalgė. Jos pradėjo meiliai kalbinti motiną. Ir viena, ir kita norėjo motiną vežtis pas save. Tik jauniausioji dukrelė tylėjo.


Norėjo išgirsti balsą

Ar galima pasiilgti balso? Taip norėti išgirsti , kad per lietų ar pūgą įveiktum tolimą kelią? Pasirodo, galima, jei tas balsas žadina gerus jausmus, teikia stiprybės.

Lietingas prieškalėdinis sekmadienis. Panevėžio Kristaus Karaliaus Katedra pilna žmonių. Prie klausyklų eilės. Klauso išpažinčių ir vyskupas Jonas Kauneckas. Netrukus išeina šv. Mišių aukoti. Aidi stiprus jo balsas - nuoširdus, kupinas vidinės jėgos, įtaigus. Vyskupas džiaugiasi gausiu tikinčiųjų dalyvavimu priimant Atgailos sakramentą.


Reikia kovoti dėl
kiekvieno doro žmogaus

Mokykloje įprastas dalykas, kad pavyzdingo elgesio ir stropiai besimokantį mokinį, vos tik „dingus iš akiračio“ mokytojams, pradeda negailestingai „grūšiuoti“ ir pravardžiuoti stipresnieji mokslo draugai – nemokšos ir padaužos. Šitaip per visą dešimtmetį atrodo kai kurie politiniai veikėjai ir apskritai visi tikri dešinieji.
Vadinasi, reikia ne vien studijuoti politinę ekonomiją ir istoriją, bet ir lankyti fizinio lavinimo pamokas, kurias puikiai atstoja vienintelis dalykas – vienybė! Ir jokiu būdu ne kvailų paukščiukų vienybė, ginant jų lizdelin įtupdytą gegužiuką…

Politikuotojai – kaip paukščiai, atrodo, kad jų vienintelis tikslas - kaip galint aukščiau pakilti bei aukščiau atsitūpti ir iš ten garsiai karksėti. Bet pakilti sunku todėl, kad visa Lietuva įtupdyta korupcijos baloje, kuri būtent doruosius giliau įmurkdo.


Lietuvos Kankinių bažnyčios statybos ataskaita

Bažnyčios statyba pradėta 1993 m. birželio 14 d.- per masinį bolševikinį lietuvių tautos genocidą menančią dieną, kai kertinį akmenį pašventino vysk. S. Tamkevičius. Metus laiko, iki bankroto, rėmė SAF koncernas. Po to teko statytis savomis jėgomis.

Kartu ši bažnyčia yra visų laikų, o ypač XX amžiaus Lietuvos kankinių įamžinimo ženklas. Tuo ji skiriasi nuo kitų esamų ar statomų bažnyčių. Šalia bažnyčios žymiausi tautodailininkai pradėjo kurti Lietuvos kančių kelią. Jį sudarys keturiolika skulptūrų. Jau dalis pastatyta.

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija