|
Prašau paprasto
dalyko:
kasdien melskimės
Panevėžio vyskupo kalėdinis laiškas tikintiesiems
Brangūs broliai ir seserys!
Kaip nuostabiai mums pasirodė mūsų Gelbėtojo
Dievo gerumas ir meilė žmonėms! stebimės su šv. apaštalu Pauliumi
(Tit 3,4). Sakykite, sakykite visiems žmonėms: Štai Gelbėtojas
ateina! Visa žmonija nuolat jaučia gelbstinčią Dievo ranką. Ypač
mes, lietuviai, tai ne kartą pajutome: XX amžiuje du kartus Jis
mus išvadavo iš svetimųjų jungo ir mums dovanojo Nepriklausomybę;
XXI amžiuje tampame Europos Sąjungos ir NATO nariais. Pranašo Izaijo
žodžiais tariant, mūsų tauta, vaikščiojanti patamsiais, ne kartą
išvydo skaisčią šviesą (plg. 9,1).
O, kad mes visada jaustume tą Dievo šviesą, tą
Dievo gelbstinčią ranką! Todėl, mielieji, prašau jūsų vieno stebuklo:
visada išlaikykite vienybę su Dievu, kad visada ir visi jaustume
Dievo globą, kad ir sąjungose su didžiosiomis tautomis išliktume
dori, laisvi, laimingi, klestintys, ypač esant
dabartinei Lietuvos krizei.
|
|
Vis tie
pinigai
Veronika gyveno nuošalioje vietoje, vienkiemyje,
gražioje sodyboje. Jos visos trys dukterys buvo išvykusios gyventi
į miestą. Nors Veronika buvo dar žvali, energinga, nesiskundė pablogėjusia
sveikata, bet vyresnės dukterys ją kalbino vykti gyventi į miestą.
Ji turėjo susitaupiusi nemažai pinigų. Nemenkas buvo ir jos turtas
sodybėlė vienkiemyje.
Per Velykų šventes pas motiną svečiavosi visos
trys dukterys. Po vakarienės motina prabilo: Dukrelės mano, aš
pati nusprendžiau važiuoti gyventi į miestą: man kaime vienai nejauku.
Čia yra visokių plėšikų. Kuri mane slaugysite senatvėje, tai ir
atiduosiu visus pinigus, kuriuos susitaupiau. Abi vyresnės dukterys
susižvalgė. Jos pradėjo meiliai kalbinti motiną. Ir viena, ir kita
norėjo motiną vežtis pas save. Tik
jauniausioji dukrelė tylėjo.
|
|
Norėjo išgirsti
balsą
Ar galima pasiilgti balso? Taip norėti išgirsti
, kad per lietų ar pūgą įveiktum tolimą kelią? Pasirodo, galima,
jei tas balsas žadina gerus jausmus, teikia stiprybės.
Lietingas prieškalėdinis sekmadienis. Panevėžio
Kristaus Karaliaus Katedra pilna žmonių. Prie klausyklų eilės. Klauso
išpažinčių ir vyskupas Jonas Kauneckas. Netrukus išeina šv. Mišių
aukoti. Aidi stiprus jo balsas - nuoširdus, kupinas vidinės jėgos,
įtaigus. Vyskupas džiaugiasi gausiu tikinčiųjų dalyvavimu priimant
Atgailos sakramentą.
|
|
Reikia kovoti
dėl
kiekvieno doro žmogaus
Mokykloje įprastas dalykas, kad pavyzdingo elgesio
ir stropiai besimokantį mokinį, vos tik dingus iš akiračio mokytojams,
pradeda negailestingai grūšiuoti ir pravardžiuoti stipresnieji
mokslo draugai nemokšos ir padaužos. Šitaip per visą dešimtmetį
atrodo kai kurie politiniai veikėjai ir apskritai visi tikri dešinieji.
Vadinasi, reikia ne vien studijuoti politinę ekonomiją ir istoriją,
bet ir lankyti fizinio lavinimo pamokas, kurias puikiai atstoja
vienintelis dalykas vienybė! Ir jokiu būdu ne kvailų paukščiukų
vienybė, ginant jų lizdelin įtupdytą gegužiuką
Politikuotojai kaip paukščiai, atrodo, kad jų
vienintelis tikslas - kaip galint aukščiau pakilti bei aukščiau
atsitūpti ir iš ten garsiai karksėti. Bet pakilti sunku todėl, kad
visa Lietuva įtupdyta korupcijos baloje, kuri būtent doruosius
giliau įmurkdo.
|
|
Lietuvos
Kankinių bažnyčios statybos ataskaita
Bažnyčios statyba pradėta 1993 m. birželio 14 d.-
per masinį bolševikinį lietuvių tautos genocidą menančią dieną,
kai kertinį akmenį pašventino vysk. S. Tamkevičius. Metus laiko,
iki bankroto, rėmė SAF koncernas. Po to teko statytis savomis jėgomis.
Kartu ši bažnyčia yra visų laikų, o ypač XX amžiaus
Lietuvos kankinių įamžinimo ženklas. Tuo ji skiriasi nuo kitų esamų
ar statomų bažnyčių. Šalia bažnyčios žymiausi tautodailininkai pradėjo
kurti Lietuvos kančių kelią. Jį sudarys keturiolika skulptūrų.
Jau dalis pastatyta. |
|