| Sausio 13-oji besąlyginės
istorinės globos tąsa
Kun. Robertas Grigas
Per praėjusius trylika atgautosios Nepriklausomybės
metų daugybę kartų 1991-ųjų Sausio fenomenas buvo svarstytas politikos,
karybos, teisės ir daugeliu kitokių požiūrių. Tačiau mums, Laisvės
stebuklo liudytojams ir dalyviams, yra nepaneigiamai aišku, kad
svarbiausias šiame didingame, dramatiškame ir paslaptingame vyksme
buvo dvasinis, religinis matmuo. Dievo, žmogaus ir laisvės paslapties
matmuo.
Sausio 13-oji iš tikrųjų buvo mažųjų pergalė,
tikinčios ir mylinčios tautos pergalė prieš perdėm suracionalintą,
pragmatišką ir šia prasme bedievišką mąstyseną bei fizinės jėgos
politiką. Gyvenimo Viešpats iš savo gailestingumo atskleidė mums,
lietuviams, ir nustebusiam pasauliui, kad istorijos vyksmas nesileidžia
prognozuojamas ir lemiamas vien geopolitinių jėgų santykio, melagingos
diplomatijos, galios ir pinigų faktorių. Kad šioje dažnai nešvarioje
ir kruvinoje painiavoje išlieka blogio nekontroliuojama erdvė x,
kurioje veikia kiti dėsniai, kurioje likiminį žodį taria tikėjimas,
ištikimybė ir meilė, besiaukojanti iki mirties.
Dramatiškasis agresyvaus imperijos melo ir laisvės
orumą atgavusio krašto susidūrimas, pasibaigęs Lietuvos sėkme, nėra
vien laikinas politinės konjunktūros pasikeitimas. Tai visų pirma
patirtis, turinti sutvirtinti mūsų dvasią visose žmogiškose neviltyse,
išoriniuose pavojuose ir savosios visuomenės moraliniame chaose,-
patirtis, teigianti, kad iš esmės niekuomet nepralaimi žmonės ir
tautos, jei pasilieka ištikimi Dievo vardu bylojančiai sąžinei.
Sausio 13-ojoje glūdi visų išjuoktų svajonių apie laisvę triumfas,
manau, kad ir būsimos čečėnų, tibetiečių, palestiniečių teisės į
nepriklausomą valstybę triumfas. Fantazuotojais laikytų partizanų
bunkeriuose sapnuotos laisvos, socialinį teisingumą branginančios
Lietuvos triumfas. Beprotnamiuose gydytų ir protingųjų kolaborantų
niekintų pogrindžio spaudos leidėjų triumfas. Okupanto siūlomas
privilegijas, ramų gyvenimą ir kilimą karjeros laiptais sąmoningai
ir oriai atmetusių Lietuvos Katalikų Bažnyčios vaikų triumfas.
Nepaliaujamas Lietuvos suverenumo siekis atskleidžia
bendražmogiškos svarbos mūsų istorinio kelio bruožą, kurį galėtume
pavadinti etine kultūros kova; kova dėl kultūros ir sielos vertybių,
kaip esminių tautiniam ir valstybiniam išlikimui. Vyskupo Valančiaus
organizuotas sąjūdis buvo kova dėl liaudies buities kultūros. Knygnešystės
judėjimas, kurio pergalę spaudos atgavimo šimtmetį paminėsime
šiemet, buvo taikus kultūrinis pasipriešinimas rusifikaciniam draudimui
rašyti, spausdinti ir mokytis gimtąja kalba. Katalikiškasis Kronikos
leidybos tinklas sovietmečiu vėlgi buvo pastangos apginti europietiškąją
tikėjimo išpažinimo ir sąžinės laisvę. Visais tais atvejais Lietuvoje
laimėjo kultūra, pagrįsta krikščioniškuoju asmens orumo ir tautų
prigimtinių teisių supratimu laimėjo prieš despotizmą ir totalitarizmą.
Šia prasme Sausio 13-oji buvo natūrali istorinės tradicijos tąsa.
Kaip jos tąsą traktuoju ir dabartines demokratinių
valstybės institucijų pastangas apsaugoti strateginės svarbos visuomenės
gyvenimo sritis nuo kriminalinių santykių įsigalėjimo - santykių,
užgriebiančių netgi giliau nei Konstitucijos pažeidimai ar priesaikos
sulaužymas. Seimo inicijuota apkalta yra tokia pat drąsi ir teisinė
raktinių valstybės struktūrų, Prezidentūros gynyba nuo vadinamosios
materščinos dvasios, pasireiškiančios ne vien leksikonu, bet laikysena,
poelgiais, žmogaus garbės ir laisvės nuvertinimu; nuo brutalios
antikultūros ir antimoralios dvasios giname baltiškąją savo tapatybę.
Anuomet kompromisų ir išdavysčių purvą nuplovė Sausio 13-ąją žuvusiųjų
kraujas. Čia posėdžiavusi Aukščiausioji Taryba nesusvyravo prieš
blogio imperijos tankus, prieš atsargią tarptautinės bendrijos poziciją
ir pasiliko ištikima amžinajai laisvės svajonei. Šiandien, lemtingos
mūsų apsigynimui euroatlantinės integracijos išvakarėse, ne mažiau
reikšmingi labai skaidrūs, principingi, apvalantys šio Seimo sprendimai.
Turėdami naujausioje tautos istorijoje ir savo asmeninėje patirtyje
tokį besąlyginės Apvaizdos globos liudijimą, kaip Sausio 13-oji,
tikrai galime, pasitikrindami kelio kryptį su žuvusiųjų ir gyvųjų
idealistų vertybėmis, toliau drąsiai kurti nenugalėtąją Lietuvą.
Dievas teišsaugo mūsų viltį!
Kalba Lietuvos Respublikos Seimo iškilmingame
posėdyje Laisvės gynėjų dienai paminėti
© 2003 "XXI amžius"
|