Atnaujintas 2004 m. sausio 16 d.
Nr.5
(1208)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Deginanti apsivalymo ugnis

Antanas Uosis

1991-ųjų sausis. Palengva tragiški tų dienų įvykiai grimzta į nebūtį, virsdami naujausiąja Lietuvos istorija. Po truputį kruvinoji Sausio 13-osios drama virsta legenda, apipinta heroizmo vainiku. Mūsų vaikai ir vaikaičiai jau kalba apie tuos įvykius kaip apie kažką tolima ir sunkiai įsivaizduojama. Taip gimsta naujas pozityvus mūsų tautos mitas, įprasminantis ne tik Sausio didvyrių žūtį, bet ir daugelio tūkstančių Lietuvos dukterų ir sūnų kančias bei aukas, sudėtas per visą pusšimtį sovietinės vergijos metų.

Švenčiame tryliktąsias kruvinųjų įvykių metines. Šiemet jos ypatingos – nežinia, ar dėl to nelemto skaičiaus trylika, ar dar dėl ko. Velnio tuzinas visada neša nelaimę, pasakytų koks astrologas. Ir tikrai – tryliktos Sausio 13-osios įvykių metinės sutinkamos nelinksmai. Regis, lietuvių tautai tąsyk trylika simbolizavo ne tik žuvusius didvyrius, bet ir skambią moralinę pergalę, parodžiusią pasauliui mažos pavergtos tautos laisvės siekį.

Skambūs žodžiai, pasakytumėte. Šiemetė Sausio 13-osios sukaktis sutinkama visuomenei piktai erzeliuojant. Tauta pasidalijo į dvi nesutaikomas stovyklas: Prezidento mylėtojų ir jo nekentėjų. Svaidomos piktos replikos, emocijos veržiasi lauk keiksmų ir grasinimų lavina. Atvirų peštynių dar pasitaiko gana retai, tačiau dvasinė piliečių pusiausvyra pažeista, šalis ir jos gyventojai suskilo. Aistros nė nemano nurimti, o pesimistiškesni prognozuotojai mums žada politinę suirutę. Kiti pažeria ir dar niūresnių ateities įvykių puokštę…

Ar būta dėl ko ginčytis? Juk visa ši košė užvirė tik dėl vieno ambicingo politiko, susitapatinusio su visa Lietuvos Respublika. Liguistos ambicijos, ypač politikoje, nėra jau toks retas dalykas. Pagaliau juk ir „kareivis, kuris nesvajoja tapti generolu, yra blogas kareivis”. Blogai būna tada, kai to politiko asmeniniai interesai užgožia visos valstybės ir jos piliečių interesus, ima jiems kenkti. Tada smarkiai kenčiame mes visi.

Tokioje situacijoje atsidūrė ir 2004-ųjų sausio Lietuva. Prisimenant prieš trylika metų sudėtą auką mūsų laisvei, užplūsta daug prieštaringų minčių. Skaudžiausia iš jų turbūt yra ta, kai prisimename tuometę visos tautos vienybę mirtino pavojaus akivaizdoje. Tų dienų vienybė ir ryžtas kaip diena nuo nakties skiriasi nuo šių dienų pykčio ir pasimetimo. Pats savęs imi klausti: negi mes, lietuviai, sugebame susiburti draugėn tik akivaizdžios grėsmės atveju? Negi reikalingas koks stiprus sukrėtimas, kad šiandien atsivertų akys? Ir kokio stiprumo turi būti tas sukrėtimas, kad ateitų praregėjimo minutė?

1991-aisiais galvojome, kad ta auka bus paskutinė ir lemiama. Niekas net košmariškiausiame sapne negalėjo susapnuoti, kad tik po keliolikos metų pasikartos tokia krizinė situacija. Istorikai tokius momentus vadina lūžio taškais. Šįmetis valstybingumo lūžio taškas ypatingas tuo, kad jis iš pirmo žvilgsnio visai kitoks, koks buvo Sausio 13-ąją. Akivaizdžių grėsmių valstybei neliko, visuomenė ilgai migdyta sėkmingų integracijų (deja, dar nebaigtų) iliuzija ir popieriniu ekonominės sėkmės miražu. Bet grėsmė neišnyko, ji liko mumyse. Tai tas prakeiktas baudžiauninko kompleksas, tūnantis giliai kiekvieno iš mūsų širdyje. Tai tas sotaus vergo fenomenas. Lietuvis mėgsta, kad jam komanduotų svetimi. „Lietuviai pripratę prie rusų (valdžios)“, - liūdnai ir ironiškai dar 1939 metais yra pastebėjęs pats A.Smetona.

Grėsmė išliko, o mes pramiegojome kažką svarbaus. Mūsų valstybingumo oponentai nesnaudė. Veikta labai subtiliai, per mūsų vidų. Širdyse sėtas nerimas, neviltis ar pasimetimas. O dažnai ir pyktis. Šalia to gilėjo (ir ne tik gilėjo, bet ir buvo išreklamuota) socialinė nelygybė, patyliukais per trečiuosius asmenis supirkinėjamos strateginės mūsų ūkio šakos. Greta senųjų politinių lyderių beveik nėra naujos kartos atstovų, kuriuos būtų galima pavadinti patriotais, jų vietas vis dar užima senųjų kolaborantų atžalos. Tik ėmė augti naujųjų „tautos gelbėtojų“ kohorta, demagogų padermė. Keisčiausia, bet dažniausiai tie gelbėtojai yra visai ne iš tos liaudies, o iš okupacijos laikų veikėjų.

Sausio metinių fone besiginčijantys lietuviai užmiršta pagrindinį dalyką. Dabar jau kalbama ne apie tai, kad vieni myli ar nemyli R.Pakso. Esmė tai, kad valstybės vadovu buvo išrinktas žmogus, paremtas buvusios okupacinės armijos karininko, įtartinomis aplinkybėmis tapusio milijonieriumi. Kalbant visai paprastai, tas postas dabartiniam valstybės vadovui buvo nupirktas už rusiškus pinigus. Ar žinote kokį panašų atsitikimą, kai kokios ką tik iš kolonijinės priklausomybės išsivadavusios tautos lyderis būtų beveik nesislėpdamas išrinktas už vakarykščių okupantų pinigus?

„Jau vien už tai, kad jis paėmė rusiškus pinigus, jį (Prezidentą) reikėtų vyti lauk“ , - sunkiai atsidūsta mano pašnekovas, paprastas žmogus iš gūdaus Lietuvos užkampio. Tas žmogus visai ne iš elito. Ir jokiame sugalvotame sąmoksle prieš įmagnetintą ar užhipnotizuotą valstybės vadovą jis nedalyvauja. Jam tik skaudu dėl visos valstybės likimo.

Beje, Lietuvos istorijoje jau buvo laikotarpis, kai mūsų valdovai, tuomečiai Lietuvos-Lenkijos karaliai, būdavo renkami už svetimų valstybių pinigus. Tai buvo madinga XVIII amžiuje, kai jau buvo prasidėjęs minėtos valstybės saulėlydis. Po žiaurių ilgamečių karų su beveik visais kaimynais atėjo kelerių dešimtmečių ramybės ir stabilaus ekonominio augimo laikotarpis. Bet krašto gerovė jau neliudijo apie valstybės didybę, nes tikrieji valstybės likimo kalviai gyveno Peterburge, Berlyne ir Vienoje. Valstybinio mąstymo tradicija buvo jau sugraužta paperkamosios ir nuperkamosios demokratijos vėžio. Kuo mums visa tai baigėsi, gerai prisimename.

Sausio laužai 1991-aisiais ne tik šildė sužvarbusias, bet ryžtingas laisvės gynėjų širdis. Tai buvo ir dvasinio apsivalymo liepsna. Visai neatsitiktinai šiemet tuomečių įvykių dalyvis kun. R.Grigas kalbėjo apie dvasinio apsivalymo būtinybę. Jis kalbėjo apie apvalantį balsavimą Seime. Tai lyg tų dienų ugnis, kurią būtina pereiti. Kalbėta ir apie Stebuklą, išgelbėjusį Lietuvą.

Ar sulauksime naujo stebuklo, praskaidrinančio mūsų širdis ir protus? Ar esame jo verti? O gal jau praradome realybės jausmą ir neskiriame juodo nuo balto?

Sausio laisvės gynėjų laužai įpareigoja mus nesuklupti. Ir nepaniekinti kruvinos tų dienų aukos už Lietuvos laisvę.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija