| Nelikę nuošalyje
Neseniai iš spaudos išėjo dokumentinė apybraiža
Nelikę nuošalyje (Edmundas Simanaitis, Krašto apsaugos ministerijos
Leidybos ir informacinio aprūpinimo tarnyba, 2003, 1000 egz. 235
p.).
Knyga trijų dalių: I d. Pašaukti tautą sukilti,
II d. Pareiga nelikti nuošalyje, III d. Baigiasi baimės,
netikrumo ir vienatvės naktis.
Knyga skirta okupacijos metais Sūduvoje veikusiam
Tauro apygardos Vytenio jaunųjų kovotojų būriui, jo istorijai, pasipriešinimo
veiklai ir kovotojų likimams. Kai kam iš Vytenio būrio partizanų
buvo lemta sutikti audringą tėvynės Atgimimą.
Po Antrojo pasaulinio karo raudonajam okupantui
Rytų ir Vidurio Europoje buvo aršiai priešinamasi, tačiau aršiausiai
ir ilgiausiai priešinosi Lietuvos laisvės gynėjai partizanai bei
jų pagalbininkai ir globėjai. Laikas daro savo: pamažu užmarštin
eina tautos istorijoje heroiškiausia visatautinio pasipriešinimo
okupantams epopėja laisvės karas 1944-1953 metais. Todėl kiekvienas
darbas, skirtas toms kovoms priminti ir nušviesti, yra labai reikalingas.
Juolab kad atsiranda tokių veikėjų, kurie stengiasi sumenkinti partizaninio
karo svarbą, suniekinti laisvės kovotojus ir išjuokti patį laisvės
siekimą.
Knygos Nelikę nuošalyje autorius, buvęs Vytenio
būrio karys, savo kūrinį dedikavo jauniesiems Lietuvos piliečiams.
Laisvės kovose daugiausia dalyvavo jaunimas anos Lietuvos tautinės
mokyklos auklėtiniai idealistai, patriotai, nepanorę vergauti
okupantui. Norėtųsi tikėti, kad dabartinis jaunimas, susidarius
ekstremalioms sąlygoms, atliks savo pareigą Tėvynei, nors šiandieninės
mokyklos nedrįsčiau vadinti tautine. Kol kas tautinis - patriotinis
jaunimo auklėjimas nėra valstybinė politika, tautiniu auklėjimu
savo rizika užsiima tik to kilnaus darbo entuziastai.
Pirmos dalies pradžioje autorius rašo: Mūsų karta
atėjo į pasaulį praėjusio amžiaus pirmojo laisvės dešimtmečio antrojoje
pusėje. Gaivaus ir kūrybingo meto būta. Keturi stulpai rėmė mūsų
jaunystę: Šeima, Tikėjimas, Mokykla ir Kariuomenė. Brendome kaip
laisvos šalies piliečiai ir godžiai siekėme žinių, mokslo. Taip
augo ir pilietiškai brendo pirmosios Lietuvos Respublikos piliečiai,
regėję šviesią ateities perspektyvą, pasiryžę dirbti atgimusios
valstybės ir tautos labui. Taip formavosi pirmoji karta nuo žagrės,
palikusi ryškų pėdsaką tautos visuomeniniame ir kultūriniame gyvenime.
Deja, tai idealistų ir patriotų kartai realybė buvo siaubinga. Jų
akyse griuvo valstybė, okupacija keitė okupaciją, vyko neregėta
okupantų savivalė, prasidėjo tautos genocidas. Pusę amžiaus truko
didžioji tautos tragedija. Dorajai tautos daliai beliko tik visomis
išgalėmis priešintis
Partizanų dalinių pagrindą sudarė būtent tautinės
mokyklos auklėtiniai: moksleiviai, studentai, kariai.
Pirmoji knygos dalis skirta Tauro apygardos Vytenio
būrio įkūrimo istorijai, kovotojų veiklai, jų likimams ir būrio
žūties aplinkybėms paaiškinti. Būrys, įkurtas 1945 metų rudenį,
buvo pavaldus apygardos štabui. Veikė Marijampolėje ir jos apylinkėse,
kartais buvo vadinamas Priemiesčio legionu. Būrio nariai buvo Rygiškių
Jono gimnazijos, Mokytojų seminarijos, Amatų, Prekybos mokyklų vyresniųjų
klasių moksleiviai.
Pagrindinė užduotis jauniems kovotojams būti
pasirengusiems vykdyti aktyvius veiksmus, jei kiltų konfliktas tarp
SSRS ir Vakarų valstybių. Būrys vykdė įvairias štabo užduotis: pergabendavo
ginklus ir šaudmenis, sprogdino geležinkelį, rinkdavo lėšas pogrindžiui
ir nuo okupantų nukentėjusiems asmenims paremti, rūpinosi medikamentų
tiekimu partizanams, platino pogrindžio spaudą, padėjo sabotuoti
vietinės valdžios akcijas ir kt.
Būrio žūtis prasidėjo nuo Vytenio būrio vado Jono
Valaičio-Žaibo suėmimo 1946 m. liepos 19 d. O Žaibo suėmimą lėmė
Šarūno partizanų dalinio partizano Mėnulio, tapusio NKGB agentu
Relsas, išdavystė. Žaibas neatlaikė NKGB kankinimų
Pirmoje knygos dalyje, skyrelyje Pogrindžio spauda
Steplago valdose, aptariami lageriuose leisti slapti leidinėliai
Vytis ir Margutis. Juos išsaugojo ir į Lietuvą parvežė politinis
kalinys S.Gerlikas, kuris buvo vienas Vyčio leidėjų. Leidinėlių
tikslas buvo apibrėžtas taip: (
) Leidinėlio pagrindinis tikslas
surinkti į vieną vietą nors mažą dalytę išsklidusių kūrybinių
kibirkštėlių, šiuos trėmimų kančių keliuose papasakoti sesei ir
broliui apie mūsų tolimą gimtąją šalį, apie mūsų meilę jai.
Siela veržiasi vien tik tenai,
Kur leidžiasi saulė auksinė
Kad ne aukšti Uralo kalnai,
Gal matyčiau aš savo Tėvynę.
Godžiu žvilgsniu myluočiau visus,
Miestus, sodžius ir gimtą pirkelę,
Numylėtus Nevėžio krantus
Ir visą, kas ilgesį kelia.
Ilgesys (autorius nežinomas)
Skyrelyje Kova su pavergėjais visada teisi teigiama,
kad okupantų ir jų talkininkų veiksmai okupuotoje šalyje visada
yra neteisėti, o laisvės gynėjų kova visada teisi, jei tik ji neprieštarauja
tarptautinės teisės normoms. Mūsų ginkluotos gynybos ir pasipriešinimo
agresijai įstatyme įrašyta, kad niekas negali varžyti Tautos ir
kiekvieno piliečio teisės priešintis agresoriui ar okupantui, o
gyventojai privalo nebendradarbiauti su okupacine administracija
ir jai nepadėti.
Antra knygos dalis Pareiga nelikti nuošalyje
skirta Vytenio būrio kovotojų asmenybėms aptarti. Remiantis archyviniais
dokumentais, bendražygių ir artimųjų prisiminimais piešiamos Vytenio
būrio kovotojų asmenybės, atkuriamos stojimo į būrį aplinkybės,
aprašoma veikla būryje ir golgotos keliai Gulago salyne.
Vytenio būryje buvo trys skyriai. Knygoje pasakojama
apie penkiolika tų skyrių kovotojų. Kiekvieno kovotojo likimas susiklostė
savaip. Iš jų vienuolika 1946 metų liepą buvo suimti, o lapkričio
29 dieną teisiami. Septyni buvo nuteisti dešimt metų katorgos. 1947
m. kovo 26 d. keturi kovotojai eil. Vincas Baronas-Vyšnelis, psk.
Jurgis Bekampis-Šalmas, gr. Algimantas Gustaitis-Kimas ir psk. Alfonsas
Žukauskas-Lizdeika Vilniaus saugumo rūsyje buvo nužudyti ir užkasti
Tuskulėnuose.
Iš nuteistųjų du eil. Juozas Kiniauskas-Balandis
ir eil. Kazys Klimas-Gubo mirė katorgoje. Du eil. Justinas Vosylius-Sidas
ir eil. Sigitas Akelaitis-Vinetu mirė grįžę į Lietuvą. Knygos rašymo
metu trys kovotojai eil. Stasys Gudaitis-Husaras, eil. Kazys Rainys-Akmenėlis
ir eil. Edmundas Simanaitis-Meilutis buvo gyvi.
Be Vytenio būrio kovotojų, knygoje pasakojama
ir apie trijų ryšininkių gyvenimą. Onutė Akelaitytė-Rūta buvo Broniaus
Petrausko-Šarūno ryšininkė. Išduota tardymo metu, nė vieno kovotojo
neišdavė. Kalėjo Intoje. Ten ištekėjo už lietuvio tremtinio, kuris
žuvo anglių šachtoje. Į Lietuvą ji grįžo su trimis vaikais ir vyro
palaikais. Tėvynė sutiko nesvetingai. Net ir nepriklausomybę atgavus,
iki 2001 metų, nebuvo pavykę atgauti tėvų žemės, nors šeimoje buvo
šeši tremtiniai, iš jų du laisvės kovų dalyviai, vienas karys
savanoris. Žemėtvarkininkai įpratę nesistengti
Joana Jankauskaitė-Džiugūnė buvo Vytauto rinktinės
vado Vampyro ryšininkė. Studijuojančią Kauno universiteto Chemijos
fakultete gatvėje suėmė saugumiečiai. Tardoma nieko neišdavė. Daug
metų kalėjo Mordovijos ir Magadano lageriuose.
Šešiolikmetė Janina Žebrauskaitė-Purėna buvo Jono
Valaičio-Viesulo Vytauto rinktinės trečios kuopos vado ryšininkė.
To paties J.Valaičio, buvusio Vytenio būrio vado Žaibo, po jo suėmimo
ir užverbavimo, kada jis antrą kartą grįžo pas partizanus ir narsiai
kovėsi. Purėną tardė pats generolas Josif Bartašiunas. Nieko neišgavęs,
nusikeikė: Kokia kantri ta rupūžė. Gulago salyne Purėna rašė:
Už plieno grotų užrakinta
Tarp drėgnų sienų kankinuos,
Ir prislėgta žiauraus likimo,
Kas dieną laisvės aš ilgiuos. (
)
Grįžusi į Lietuvą ištekėjo, užaugino sūnų ir dukrą,
baigė medicinos seserų kursus. Atgimimą ir laisvę sutiko su ašaromis
akyse.
Trečia knygos dalis Baigiasi baimės, netikrumo
ir vienatvės naktis skirta broliškų kapų Tuskulėnuos aukoms atminti.
Kol kas Tuskulėnuose rasti 706 kankinių palaikai su kulkų skylėmis
kaukolėse, sutrupintais ir išnarstytais kaulais, kankinimų žymėmis.
Tarp tų kankinių aptikti ir identifikuoti pirmojo Tauro apygardos
vado plk. Leono Taunio-Kovo, štabo darbuotojo plk. ltn. Vytauto
Bacevičiaus-Vygando bei keturių Vytenio būrio kovotojų palaikai.
Vytenio būrio kovotojų palaikai 2001 metų rugpjūtį iškilmingai palaidoti
Marijampolėje, partizanų kapinėse.
Šioje knygos dalyje gausu dokumentų, kurie papildo
ir patvirtina knygoje pateiktą informaciją.
Knyga atsakė į ilgai buvusį neaiškų klausimą,
kas išdavė Vytenio būrį, ir tuo užbaigė šią diskusiją. Steigiamasis
Tauro partizanų apygardos suvažiavimas įvyko 1945 m. rugpjūčio 15
d. Greitai štabas buvo išduotas spalio 22 dieną buvo suimta septyniolika
štabo pareigūnų. Memuarinėje literatūroje iki šiol aptinkame įvairių
išdavystės versijų. Be jokių dokumentų, tarp išdavikų kartais minimas
Tuskulėnuose nužudytas vienas štabo darbuotojas. Gaila, kad knygos
autorius, daug dėmesio skyręs Vytenio būrio išdavystei išaiškinti,
šioje knygoje neatskleidė tikrosios Tauro apygardos štabo išdavystės
istorijos. Aiškumas šiuo klausimu labai reikalingas.
Kazys BLAŽEVIČIUS
© 2003 "XXI amžius"
|