Atnaujintas 2004 m. sausio 23 d.
Nr. 7
(1210)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Tautos kolaborantai

Pokario laikotarpiu, kada susikūrė kolūkiai, daug metų Anykščių rajono Žviliūnų ūkio pirmininku buvo Algis Eiva (vėliau Žviliūnų kolūkis sujungtas su Surdegio). Tai buvo baisus žmogus, tikras kolaborantas. Kaip pasakojo Marcelinas Užkurėlis, jis, grįžęs iš sovietinės armijos, pradėjo dirbti melioratoriumi, už tai jį (kadangi gyveno kolūkio ribose) pirmininkas visaip persekiojo.

„Vieną kartą, kai nieko nebuvo namuose, - aš dirbau, o žmona ravėjo kolūkio cukrinius runkelius, - prisimena vyras, - pirmininkas susitarė su kolūkio agronomu ir su zootechniku ir pavogė iš ganyklos mūsų karvę. Ją vedė į kolūkio fermą, bet kelias buvo žvyruotas ir karvė nėjo. Jie tada karvę paliko pas kolūkietį Bronių Užusenį, liepė užrakinti ir neatiduoti.

Žmona, grįžusi iš darbo, neberado karvės ganykloje. O reikėjo pieno ką tik gimusiam sūneliui. Ji ėmė ieškoti, klausinėti kaimynų. Kaimynai viską papasakojo. Žmona nuėjo pas Užusenį ir parsivedė karvę namo.

Gavau iš Eivos nurodymą skubiai nueiti į kontorą. Kai nuėjau pas jį, jis man trenkė kumščiu į nosį ir man iš nosies pasipylė kraujas. Pirmininkas suriko: „Kas leido pasiimti karvę? Ji turėjo ten nugaišti!“ Aš ramiai paaiškinau, kad mažas vaikas, reikia pieno, tai aš ir laikau karvę. Jis atsakė: „Tegul šimtas tavo vaikų dvesia, o karvės tu neturi teisės laikyti, jei nedirbi kolūkyje!“ Aš kreipiausi į rajoną. Ten pasakė, jog pirmininkas surašęs aktą, kad karvę rado javuose pririštą. Teko sumokėti didelę baudą. Dar rajone pagrasino, kad jeigu nesumokėsiu baudos, tai išvažiuosiu į Vorkutą“.

Daug kaimynų buvo ištremta į Sibirą: S.Žiūkas, P.Astrovas, B.Lukša, D.Jazulėnas, dvi Šimonių šeimos, V.Breivienė ir daug kitų. Kada tos šeimos grįžo iš tremties, nė vienai neleido apsigyventi savose sodybose. Visus priglaudė svetimi žmonės, kaimynai. Bet jie blogiau jautėsi A.Eivos vadovaujamame kolūkyje negu tremtyje. Kiekvienu momentu tas tremtinių šeimas jis vadino banditais ir grasindavo pistoletu, kad sušaudys. Ir štai kartą peršovė vieną merginą, tada iš jo tą pistoletą atėmė, ir žmonėms net akys nušvito.

Mirė Lukšos tėvelis. Sūnus kreipėsi į pirmininką Eivą, kad duotų mašiną tėveliui palaidoti, bet pirmininkas nedavė ir dar pridūrė: „Aš tremtinių nelaidosiu!“ Lukša kreipėsi į Subačiaus kolūkio pirmininką. Nors ir svetimo kolūkio žmogus, bet iš ten gavo mašiną.

Šitaip visi grįžę iš tremties Žviliūnų kolūkio žmonės buvo priversti palikti savo gimtąją žemę ir išsikelti kas į Panevėžį, kas į kitas gyvenvietes. M.Užkurėliui tenka su tais žmonėmis susitikti, visi keikia tą buvusį Žviliūnų kolūkio pirmininką A.Eivą.

M.Užkurėlis, dirbdamas melioratoriumi, matė, kaip Zalieckos sodybą stumdė į duobę, kartu įstūmė ir kryžių. Sužinoję, kad kryžių norėjo paimti Vilkatupės kaimo gyventoja A.Bajoriūnienė, vyrai jai nuvežė ir pastatė kryžių prie sodybos. Kai sužinojo Eiva, liepė jį nugriauti per tris dienas, bet ji nepakluso. Bajoriūnienei prakiuro namo stogas, ji kreipėsi į Eivą, kad duotų nusipirkti šiferio (tuo laiku dalijo per kolūkius), tai Eiva pasakė: kol nenugriausi kryžiaus, šiferio neduosiąs. Bajoriūnienė paprašė vyrų, kad tą kryžių iškastų, ir paslėpė jį klėtyje, o pirmininkui pasakė, kad kryžių įmetusi į kūdrą. Tada jis leido šiferio nusipirkti, o kai stogą apdengė, moteris ir vėl kryžių pasistatė.

1948 metais prieš gegužės mėnesio baisiąją tremtį, M.Užkurėlio kaimynas S.Žiūkas susipažino su Subačiaus skrebu Antanu Baniu. Skrebai pasisiūlė jį užstoti ir jam pranešti, kai sužinos, kad rengiamasi ištremti. Tada galės nuo vežimo pasislėpti. Žiūkas tuo patikėjo ir jam nuvežė dešrų ir lašinių. Bet kai 1951 metais trėmė, tai skrebas Banys niekuo jam nepadėjo.

Tas skrebas visą Žiūko turtą susivežė sau ir atvirai juokėsi iš Žiūko, sakė: „Ką aš, durnas, kad jam praneščiau?“ Šiuo metu A.Banys, buvęs Subačiaus valsčiaus skrebas, gyvena Klaipėdoje.

Antanas ŠIMĖNAS

Panevėžys

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija