Atnaujintas 2004 m. sausio 23 d.
Nr. 7
(1210)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Vieno paveikslo istorija

Paulina Miliauskienė

Popiežiaus Pijaus XII indulgencija

Daktarės Paulinos Miliauskienės namų svetainėje kabo paveikslas. Tai popiežiaus Pijaus XII indulgencija — Jo Šventenybės nuotrauka ir asmeniškas palaiminimas lenkų ir lotynų kalbomis Jonui Miliauskui bei jo šeimai per tris kartas. Galimas daiktas, kad tokia relikvija tėra vienintelė Lietuvoje.

Popiežiaus indulgencija senais laikais suteikdavo išankstinį nuodėmių atleidimą, o dabar, pagal Bažnyčios įstatymus, teikia palaiminimą. Bet kaipgi atsirado šis paveikslas daktarės namuose? Pasakoja Paulina MILIAUSKIENĖ:

Buvo praėjusio amžiaus pradžia. Pirmoji Lietuvos Nepriklausomybė, prieškario laikai.

Mano vyro tėvelis ūkininkas Jonas Miliauskas kartu su kitu savo broliu Petru išvyko dirbti į Ameriką. Grįžę broliai nusipirko žemės Seirijuose, Alytaus rajone, ir ėmėsi ūkininkauti.

J.Miliauskas buvo labai dievobaimingas, pamaldus žmogus. Labai gražiai, darniai šeimos gyventa. Tėvelis žymėdavosi ant kalendoriaus, kokius gerus, kilnius darbus turįs atlikti. Vyras Pranas vėliau pasakodavo, kaip vaikystėje visa šeima keldavosi į rarotus... Jų užaugo penki vaikai: Jonas, Antanas, Pranas, Juozas, Martynas. (Dar buvo mergaitė Ona, bet ji anksti mirė nuo džiovos.)

Dzūkas ūkininkas J.Miliauskas kone kiekvienais metais lankydavo Šventąją Žemę ir Popiežių. Tais laikais Lietuvoje tai buvo retas dalykas, kad ūkininkas keliautų. Tai jis darė kartu su lenkų delegacijomis. Būdavo vienintelis lietuvis tarp jų.

1908 metais popiežius Pijus XII, laimindamas keliauninkus, įteikė J.Miliauskui indulgenciją — dokumentą, teikiantį Dievo palaimą per tris šeimos kartas.

Antanas — architektas, dabar gyvena Vilniuje. Pranas, kuriam atiteko Popiežiaus paveikslas, buvo gydytojas, dar du broliai Jonas ir Martynas ūkininkavo. Juozas dirbo Šilutės greitosios medicinos pagalbos tarnyboje.

Pranas, Paulinos vyras, buvo tos šeimos vyriausias sūnus, dėl to gal ir labiausiai rūpinosi visa šeima. Pas sūnų paskutiniuosius trejus gyvenimo metus gyveno jo mama, čia taip pat buvo globojama ir krikšto motina Marceliutė.

Gydytojas Pranas Miliauskas 1950 metais atvyko į Mažeikius. Ir čia dirbo iki pat mirties 1986 metais.

Jis įkūrė Mažeikiuose (suremontavęs buvusį milicijos pastatą J.Basanavičiaus gatvėje, kuriame buvo saugumo kankinami žmonės — I.R.) tuberkuliozės dispanserį. Tuberkuliozė po karo buvo labai paplitusi liga. Juk tuomet dar nebuvo antibiotikų. Streptomicinas, tiesa, jau buvo atrastas, tačiau jis buvo labai brangus.

Kai pavyko ligą sustabdyti, pasakojama, jog sveikatos ministras Dirsė pareiškęs, kad tuberkuliozės sovietinėje visuomenėje jau nebėra (!), todėl esą galima naikinti gydytojų ftiziatrų (kaip nebereikalingų) etatus...

Paulina, baigusi akušerijos-ginekologijos mokslus, atvyko iš Vilniaus į Mažeikius tais pačiais 1950 metais ir dirbo vietos ligoninėje iki pat 1999 metų. Tuomet dar jauniems gydytojams Miliauskams teko dirbti kartu su legendiniu daktaru V.Burba, taip pat S.Žilinskaite, Butnoriene, Markumi. Miliauskai užaugino vieną sūnų. Jis — trečioji karta — taip pat gydytojas, gyvena Vilniuje.

Kaip Popiežiaus paveikslas tris šeimos kartas laimino? Niekas nežuvo per karus. Visų šeimos buvo darbščios, doros, darnios. Relikvija tuo įstabi, kad ji palikuonims tarsi parodo tėvų ir senelių nueitą gyvenimo kelią ir tarsi sako, kad vėlesnės kartos privalo sekti protėvių pavyzdžiu — teisingai ir dorai gyventi.

Ar tai nebus Apvaizdos palaima — šisai priminimas?

Užrašė Irena RUGINIENĖ

Mažeikiai

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija