Atnaujintas 2004 m. sausio 23 d.
Nr. 7
(1210)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Prie ko glaustis?

Kai prasidėjo privatizacija, aš vienas pirmųjų užregistravau savo vardu - Leono Ausgaro - personalinę įmonę. Banke gavau sąskaitos numerį. Mano svainis tuo metu dirbo policijoje. Tiesą pasakius, jis anksčiau vadinosi milicininku, o pareigos - kovos su socialistinės nuosavybės grobstymu, sutrumpintai buvo rašoma KSNG. Tos raidės daug kam kėlė baimę. Policija tą pavadinimą pakeitė į „ekonominė policija". Giminaitis man pasiūlė dalyvauti viename privatizavimo reikale. Bosui iš „Ekrano“ reikia privačios sąskaitos banke, kad galėtų didelėmis sumomis - po pusę milijono rublių - pervesti. Mano pareiga buvo nueiti su dideliu portfeliu į banką ir pinigus išimti, o kad nedingčiau su jais - mane lydėsianti apsauga. Už tarpininkavimą aš gausiąs dešimt procentų, t.y. 50 tūkstančių rublių.

- Direktorius nepasirašys tokios didžiulės sumos, ėmiau abejoti.

- Pavaduotojas šį reikalą tvarkys, o direktorius nereikalingas, - užtikrino aukštas pareigas einantis policijos pareigūnas.

- Vieno parašo neužteks! Dar reikės, kad vyriausiasis buhalteris pasirašytų!

- Vyriausiasis finansininkas priklauso tai pačiai kompanijai. Visas šis finansinis reikalas juridiškai sutvarkytas teisingai!

- Gal galėsiu pasižiūrėti, kaip tie „dokumentai" sutvarkyti, kad, reikalui esant, žinočiau, - derėjausi su svainiu, baigusiu Teisės akademiją.

Deja, pasakė, kad šito nesužinosiu, nes tai esanti komercinė paslaptis. Kas bosas - taip pat paslaptis!

Aš pasiūliau broliui, baigusiam ekonomikos aukštuosius mokslus ir tvarkiusiam UAB buhalteriją. Bet šis neigiamai atsakė, nes dešimt procentų yra per mažai. Reikės nuo įplaukų mokėti valstybei mokesčius, kurie yra didesni! Verslo kategoriškai atsisakiau, bet svainiui mano įmonės registracijos pažymėjimo su rekvizitais negrąžino... Vėliau jis šaipėsi, kad atsisakiau pinigų ir likau bedarbis, žmonos išlaikytinis. Bet, likimo ironija, svainis daug vėliau savo darbo kabinete nusišovė tarnybiniu pistoletu. Prieš nusišaudamas parašė raštelį: „Jei jūs suprasite mano skausmą, man atleisite..." Savo kabineto duris iš vidaus užsirakino, o raktą išmetė pro langą. Taip nustatė ekspertai, nors raktų niekas nesurado... Privatizavus „Ekraną", direktorius gamykloje neteko darbo, nusižudė jau dirbdamas elektros tinkluose.

Žmona gavo investicinių čekių daugiau už mane, nes šeimos santaupos buvo jos taupomojoje knygelėje, be to, dar gavo jų už nepilnamečius vaikus. Ji už savo investicinius čekius privatizavo komunalinį mūsų butą. Aš dalį čekių sugrąžinau valstybei už sodo bendrijos 6,2 aro sklypą bei penkis arus paveldėtos žemės prie mano mamos namo, statyto sovietų laikais. Žmona dar gavo dovanų investicinius čekius iš savo mamos. Jai daug buvo pridėta čekių už rublines santaupas, tačiau kaimo pensininkė nežinojo, ką su jais daryti. Abi pardavė rinkoje „privatizavimo pinigus", o už bendrą sumą nupirko į butą dujų skaitiklį.

Aš savuosius likučius pasilikau ateičiai. Gal iškils koks netikėtas atvejis? Tokį pasiūlymą gavau iš vienos bibliotekininkės. Ji pasakė, kad renkama investicinė grupė - galiu prisidėti! Grupės bosas yra pensininkas, anksčiau dirbęs docentu. Jis pasiūlė verslo planą! Privatizavus vieną gamyklą, pusė darbuotojų bus atleista iš darbo, o likusieji, mirtinai išsigandę, buvo manyta, daug dirbs ir uždirbs mums dividendus. O jeigu direktorius nesutiks - jis bus nušalintas iš pareigų ir priimtas kitas, kuris laikysis mūsų verslo plano.

Vakare prigužėjo pilna skaitykla smulkių biudžeto tarnautojų ir pensininkų su investicinių čekių knygelėmis. Docentas bendrais bruožais patvirtino verslo planą, bet neįvardijo, kurią gamyklą privatizuos. Tai komercinė paslaptis ir atskleis tik po juridinio investicinių čekių ir narių įforminimo. Aš buvau vienintelis be darbo, todėl demonstratyviai pasiėmęs savo investicijų knygelę išėjau iš salės. Daugiau šių čekių nenaudojau ir palikau bankui. Valstybė davė, tegu valstybė ir pasiima.

Iki privatizavimo niekada nesusimąsčiau, ką reiškia dešimtas Dievo įsakymas: „Negeisk svetimo turto" - arba Viešpaties Jėzaus Kristaus žodžiai: „Lengviau kupranugaris pralįs pro adatos skylutę, nei turtuolis pateks į dangų" (atsipašau, jei netiksliai suformulavau iš savo atminties).

Pirmojo boso kompanija už smulkius pinigus iš gyventojų supirko milžinišką kiekį investicinių čekių ir vėl grąžino juos valstybei, privatizuodama „Ekraną". Šioje gamykloje dabar dirba žmonės, o valstybės biudžetas gauna iš eksporto valiutą - labai reikalingą Nepriklausomai Respublikai. Gal jie nenusižengė Dievo įsakymams!

O kita kompanija bankrutavo. Darbininkai atsidūrė gatvėje be pragyvenimo šaltinio ir be ateities...

Tai kas vis dėlto yra didžiausi nusidėjėliai?

Leonas AUSGARAS

Panevėžys

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija