Atnaujintas 2004 m. sausio 28 d.
Nr.8
(1211)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

„Obels žiedų ašaros“

Neseniai išleista Antano Sadecko knyga „Obels žiedų ašaros“ (Kaunas, Marijonų talkininkų centro leidykla, 2003). Tai publicistinis leidinys apie mūsų tautos sovietinį genocidą ir 1989-2000 metais organizuotas devynias ekspedicijas į tėvų tremties ir žūties vietas Sibiro platybėse. Knygos autorius buvo tų ekspedicijų vadovas ir aktyvus dalyvis, domėjosi mūsų tautiečių kapinėmis, ten rastais kryžiais ir antkapiniais paminklais. Kartu rinko informaciją apie lagerius, ten kalėjusius mūsų tautiečius bei lagerių kapines. Ekspedicijų metu aplankyta 150 tremties vietovių bei 121 kapavietė Irkutsko srityje, Krasnojarsko krašte, Altajuje ir Buriatijoje. Aprašytos sunkios tremtinių gyvenimo ir darbo bei kalinių kalinimo sąlygos, Sibire gyvenusių ir dar tebegyvenančių mūsų tautiečių tragiški likimai, lietuviškų kapinių ir jose aptiktų kapų, kryžių ir paminklų būklė. Knyga gausiai iliustruota.

Knygos pratarmėje Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti vykdantysis direktorius Ronaldas Račinskas rašo „(…) Tremtis… Sibiras… Lageris… Deja, šie žodžiai šiandieninei jaunajai kartai dažnai skamba ir reiškia visai ką kita negu tremtį išgyvenusiems ar artimųjų sovietinės okupacijos metais netekusiems. A.Sadecko knyga „Obels žiedų ašaros“ šiandieninio keliautojo akimis perteikia to meto istorijas ir išgyvenimus – atsiminimai, pasakojimai, tragiški ištisų šeimų ar atskirų tremtinių likimai, kurie kaip veidrodyje atspindėjo visos tautos likimą“.

Knygos autorius yra sportinio turizmo entuziastas. Bolševikmečiu jis yra aplankęs daugelį turistams įdomių buvusios SSRS kampelių, ne kartą yra buvęs ir Sibire. Todėl knygoje jis rašo ir apie Sibiro rūsčią bei didingą gamtą, sraunias ir klastingas upes, galiūną Baikalą, Sibiro tautelių gyvenimą, jų užkariavimo istoriją, pirmuosius tremtinius, Gulago salyno išsikerojimą ir kt. Visa tai padidina aptariamos knygos vertę.

Per grubią prievartą prieš savo valią Sibirą pažino apie pusę milijono mūsų tautiečių. Daugybė jų amžiams liko nesvetingoje Sibiro žemėje, daug tūkstančių, gražiausius savo gyvenimo metus praleidusių ir sveikatą praradusių tremtyje, grįžo į išsiilgtą tėvynę, kur nebuvo laukiami ir svetingai sutinkami. Nemažai buvo ir tokių, kurie savanoriškai grįžo į tremtį todėl, kad įvairūs sniečkai, paleckiai, guzevičiai ir kitokie tautos atplaišos juos išvijo iš gimtųjų namų. Grįžo į tremtį, sukūrė mišrias šeimas ir tapo žmonėmis be tėvynės. Neretas jų savo širdies skausmą skandino ir tebeskandina alkoholyje. Ekspedicijų dalyvių aplankyti tokie nelaimingi žmonės – susenę ir paliegę, išgirdę gimtąją kalbą, tik ašaras braukia… Jų palikuonys tėvų kalbos jau nesupranta, tėvynės ilgesio jausmo jau neturi.

Laikas daro savo. Taigoje buvusios tremtinių gyvenvietės baigia sunykti, nyksta kapinės, nusinešdamos į nebūtį daugybės mūsų tautiečių sudarkytus gyvenimus, neišmatuojamą skausmą ir begalinį tėvynės ilgesį. Nyksta paskutinieji ženklai, kad Sibiro platybėse kažkada gyventa lietuvių – komunizmo vergų.

Gulago salyno lageriai ir jų kapavietės buvo internacionaliniai, o kaliniai – beasmeniai vergai. Iš jų buvo atimtos tautybės, vardai ir pavardės – jie turėjo tik savąjį numerį. Ilgą laiką tie kaliniai buvo laidojami bendruose kapuose, vėliau – atskirose duobėse. Tada praversdavo numeris - jis buvo užrašomas ant lentelės, kurią įkasdavo galvūgalyje. Visos lagerių kapinės, kaip masinio žmonių naikinimo vietos, buvo kruopščiai naikinamos. Šiandien jų vietoje plyti miestai, gamyklos, įrengiami kariniai poligonai. Informacija apie buvusius lagerius rūpestingai saugoma. Tik retam tiesos ieškotojui pavyksta pasklaidyti archyvuose saugomus dokumentus ir sužinoti siaubingą tiesą apie klaikią komunizmo statybą.

Apibendrindamas devynių ekspedicijų po Sibirą rezultatus, A.Sadeckas 2001 metais išleido albumą „Negrįžusiems“ (Kaunas, Lietuvos katechetikos centro leidykla, 2001), kuriame įamžinta daugybė tremtinių kapinaitėse aptiktų kryžių. Šiandien jų tikriausiai jau nebėra…

Kapinių akcentais būna kryžiai ir antkapiniai paminklai, dažnai pasižymintys regioniniais ir etnografiniais meniniais ypatumais. Tokius ypatumus A.Sadeckas aptiko ir tremtinių mediniuose kryžiuose: „Žemaitiški mediniai tremties kryžiai yra su kukliais ornamentais, bet kresni, tvirti kaip patys žemaičiai, užgrūdinti praeities kovose su kryžiuočiais. Lietuvos lygumų aukštaičių kryžiai – aukšti ir liekni, kaip tankmės pušys, skleidžia saulės spindulius. Dzūkiški – įvairesni, maži arba dideli, dažnai padrožinėti, papuošti gėlių lapais ir žiedais“.

Knyga „Obels žiedų ašaros“ – tai albumo „Negrįžusiems“ tęsinys, albume pateiktų kryžių paieškų paaiškinimas. Knyga rašyta naudojantis ekspedicijų metu surinktais gausiais natūriniais duomenimis, rašytiniais ir žodiniais liudininkų parodymais bei archyvų duomenimis, aptiktais buvusiose tremties vietovėse. Po kiekvienos ekspedicijos A.Sadeckas periodikoje publikuodavo nemažai straipsnių apie jose surinktus duomenis. Po devynių ekspedicijų susidarė didžiulis pluoštas publikacijų. Autorius jas susistemino ir išleido minėtą knygą. Ji ypač vertinga tuo, kad čia pateikta informacija apie tai, kas negrįžtamai nyksta arba jau išnyko: tremtinių gyvenvietes, lagerius, kapines, kryžius, antkapinius paminklus bei Amžinybėn sparčiai iškeliaujančių liudininkų parodymus.

Knygos aptarimą norėtųsi baigti jos autoriaus žodžiais: „Mūsų požiūris į tremtį nėra vientisas ir visapusiškas. Tremtis mums – tai žmogus ir jo likimas. Grįžo tremtinys tėvynėn, vadinasi, baigiasi jo tremtis. O jei jis sugrąžino tėvynėn mirusius šeimos narius, parašė atsiminimus ir visuomenė su jais susipažins, tai viskas tartum bus atlikta, istorijai duoklė bus atiduota. Bet žmogaus gyvenimo tąsa yra jo darbai, o tremtinių darbai liko tremtyje. Tai ne vien jų sukurti memorialiniai paminklai ir pastatai. Tai tenykštis jų gyvenimo būdas, jų poveikis vietos gyventojams, ten sukurta tautosaka ir visa kita, ką sukuria tauta. Tai, kas ten likę, yra tiesioginiai tremties paliudijimai, be kurių nesuvoksime jos esmės“.

Belieka knygos autoriui bei kitų ekspedicijų tėvų tremties keliais dalyviams padėkoti už jų pastangas padėti mums geriau suvokti tremčių reikšmę mūsų tautos istorijai.

Kazys BLAŽEVIČIUS

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija