Pirmasis puslapis
Krikščionybė
     ir pasaulis
Laikas ir žmonės
Kultūra
Darbai
Atmintis
Literatūra
Žvilgsnis
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis
Istorija
      ir dabartis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Izraelio vyriausiųjų rabinų
pirmasis apsilankymas Vatikane

Mindaugas BUIKA

Malda prie Raudų sienos Jeruzalėje

Popiežių Joną Paulių II sveikina Izraelio vyriausieji rabinai Jona Mecgeris ir Šlomas Amaras

Sausio viduryje Romoje vykusį popiežiaus Jono Pauliaus II susitikimą su Izraelio vyriausiaisiais rabinais – aškenazių („vokiškosios“) tradicijos žydų vyriausiuoju rabinu Jona Mecgeriu ir sefardų („ispaniškosios“) tradicijos žydų vyriausiuoju rabinu Šlomu Amaru – kai kurie stebėtojai laiko „istoriniu“: abu Šventosios Žemės judėjų dvasiniai vadovai Vatikane lankėsi pirmą kartą. Tai buvo jų atsakomasis pagarbos vizitas, atsiliepiant į Popiežiaus jubiliejinių 2000 metų piligrimystę Palestinoje. Šiuo apsilankymu taip pat siekta toliau stiprinti Izraelio vyriausiojo rabinato santykius su Katalikų Bažnyčia. Be to, rabinai kartu su musulmonų ir įvairių konfesijų krikščionių dvasininkais dalyvavo sausio 17 dieną Vatikane surengtame Susitaikinimo koncerte, kuriuo norėta pabrėžti krikščionybės, judaizmo ir islamo išpažinėjų dialogo plėtros reikšmę.

„Mes turime negailėti jokių pastangų dirbdami drauge, kad būtų kuriamas teisingas, taikus ir darnus pasaulis visoms tautoms. Tegul dieviškoji Apvaizda palaimina mūsų darbus ir užtikrina jų sėkmę“, - sakė vyriausiesiems rabinams Šventasis Tėvas. Daugiau kaip pusvalandį vykusiame pokalbyje jis taip pat priminė, kad per visą savo 25 metų pontifikatą stengėsi „paremti judėjų bei katalikų dialogą ir skatinti didesnį tarpusavio supratimą, pagarbą ir bendradarbiavimą“. Oficialus Katalikų Bažnyčios ir Izraelio vyriausiojo rabinato dialogas „yra didžiosios vilties ženklas“.

Po susitikimo Izraelio ambasados prie Šventojo Sosto paskelbtame komunikate nurodoma, kad pokalbyje su Jonu Pauliumi II vyriausieji rabinai, pažymėję atsinaujinusį antisemitizmą, iškėlė Popiežiaus mokymo svarbą, kad „antisemitizmas ir visos rasizmo formos yra nuodėmė prieš Dievą ir žmoniją“. Jie taip pat prašė Šventojo Tėvo panaudoti savo turimą įtaką, kad būtų sustabdyta „terorizmo banga, užplūdusi nekaltuosius ir kelianti pavojų susitaikinimui“. Dar blogiau – augančio terorizmo motyvai dažnai yra religiniai: krikščionys, musulmonai ir judėjai – visi „yra Abraomo vaikai ir tiesiog neįsivaizduojama, jog šis patriarchas galėtų priimti tai, kad vieni jo sūnūs žudo kitus“.

Šventojo Sosto ir Vyriausiojo rabinato santykiai

Vyriausiasis rabinatas yra aukščiausias žydų religinis autoritetas Izraelyje, kur judaizmas nuo pat šalies įkūrimo 1948 metais yra valstybinė religija. Dvi pagrindinės judaizmo tradicijos – aškenazių ir sefardų – susiformavo diasporos sąlygomis, tai yra po Jeruzalės sugriovimo I amžiuje po Kristaus gimimo, kada senovės romėnai panaikino žydų autonominę valdžią Palestinoje. Aškenazių vyriausiasis rabinas atstovauja Vokietijoje susiformavusiai po visą Šiaurės bei Rytų Europą pasklidusiai žydų diasporos tradicijai, kuriai būdingas jidiš kalbos (vokiečių kalbos dialektas) vartojimas. Tuo tarpu sefardų vyriausiasis rabinas atstovauja Ispanijoje ir Portugalijoje susiformavusiai ir vėliau, po XV a. pabaigoje, įvykdyto žydų išvarymo iš musulmonų arabų valdytos Ispanijos ir po Šiaurės Afriką bei Artimuosius Rytus pasklidusiai judaizmo tradicijai.

XIX a. antrojoje pusėje kilus sionizmo judėjimui, skatinusiam dvasinį ir politinį žydų tautos atgimimą, abiejų tradicijų – aškenazių ir sefardų – tikintieji judėjai pradėjo migruoti į Palestiną ir dabar sudaro Izraelio visuomenės daugumą. Vyriausiuosius rabinus, kurie, kaip minėta, administruoja žydų daugumos religinį gyvenimą, renka šalies rabinai ir politiniai lyderiai. Judaizme, kaip ir kitose religijose, yra daugiau teologinių krypčių ir tendencijų, kurios nepripažįsta nuosaikaus ortodoksinio Vyriausiojo rabinato autoriteto. Tai pasakytina tiek apie vadinamuosius ultraortodoksinius, tiek ir apie liberalius reformistinius dvasinius žydų sąjūdžius. Tačiau kaip II Vatikano Susirinkimo mokymo išdava sudaryta Šventojo Sosto komisija santykiams su judėjais, kuriai dabar vadovauja Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos pirmininkas vokietis kardinolas Valteris Kasperis, tarpreliginį dialogą veda kaip tik su Izraelio vyriausiojo rabinato paskirtais atstovais.

Praėjusiais 2003 metais Šventojo Sosto ir Vyriausiojo rabinato delegacijos taip pat turėjo nemažai bendrų susitikimų Romoje ir Jeruzalėje, kurių metu buvo parengti du dokumentai. Gruodžio mėnesį paskelbtame pareiškime dėl Šventojo Rašto mokymo vietos religiniame švietime krikščionių ir žydų bendruomenės, mokyklos ir šeimos raginamos didesnį dėmesį skirti Šventojo Rašto, „kuriuo mes dalijamės, studijoms, skleidžiant žmoniškumo, visuotinės taikos ir teisingumo“ vertybes. „Religinis švietimas gali ir turi suteikti viltį bei kryptį pozityviam žmonių gyvenimui, gyvenant solidariai ir darniai šių laikų sudėtingomis sąlygomis“. Ypač „Abraomo šeimos“ religiniai lyderiai ir švietėjai turi jausti didelę pareigą „mokyti savo bendruomenes eiti taikos keliu visos visuomenės gerovei“, sakoma bendrajame Vatikano ir Izraelio rabinato pareiškime.

Kitame, 2003 metų vasario mėnesį paskelbtame, jungtinės judėjų ir katalikų dialogo komisijos dokumente patvirtinamos žmogiškosios gyvybės šventumo ir šeimos vertybės. „Bet koks bandymas sunaikinti žmogiškąją gyvybę turi būti atmestas, kartu imantis bendrų pastangų skatinti žmogaus teises, visų žmonių solidarumą, pagarbą sąžinės laisvei“, - rašoma dokumente. Šiam tikslui siekti krikščionis ir judėjus vienija ta pati motyvacija: „Dievas yra vienas šventas ir žmogiškosios gyvybės Kūrėjas, todėl žmonės Jo šventumo yra palaiminti ir įpareigoti“. Visi tikintieji, o ypač religiniai lyderiai, turi bendradarbiauti ginant žmogiškąją gyvybę. Bet koks išpuolis prieš žmogaus gyvybę „yra priešingas Dievo valiai“ ir „yra Dievo vardo išniekinimas“.

Pareiškime taip pat iškeliama vyro ir moters santuokos didžioji vertybė, „nes Dievas palaimino šią sąjungą ir ją sušventino“. Katalikų ir judėjų dvasiniai vadovai pripažįsta, kad laicistinė žiniasklaida turi neigiamą ir destrukcinį poveikį šiuolaikinės šeimos gyvenimui. „Neabejotinai elektroninė ir žiniasklaidos revoliucija turėjo pozityvių pokyčių visuomenei, tačiau tuo pat metu pernelyg dažnai atsiranda ir negatyvi įtaka visuomenės elgesiui, - rašoma dokumente. – Suaugusieji ir jaunimas susiduria su iškreiptais ir sujauktais gyvenimo aspektais, tokiais kaip prievarta ir pornografija“. Todėl sielovadininkai ir auklėtojai labiau nei bet kada yra „įpareigoti namuose ir mokykloje ugdyti šeimos vertybes pagal turtingas religines tradicijas“. Kaip tik iš šių perspektyvų katalikų ir judėjų dvasiniai vadovai sutaria, kad tradicinei santuokai ir šeimai nepriimtini „alternatyvūs modeliai“.

Judėjai mini „Maimonido metus“

Sausio 16 dieną Romos didžiojoje sinagogoje surengtoje spaudos konferencijoje Izraelio vyriausieji rabinai sakė, kad vykusiame pokalbyje su Popiežiumi jie pasiūlė visoje Katalikų Bažnyčioje įvesti dialogo su judėjais dieną. Romos vyskupijoje tokia dialogo su žydais diena minima jau daug metų prieš pradedant Maldos už krikščionių vienybę oktavą sausio antrojoje pusėje. Ir šiemet tokia dialogo diena buvo paminėta lankant sinagogas, rengiant teologines konferencijas, bendruomeniškus susitikimus, kurie padeda geresniam abiejų tikėjimų išpažinėjų tarpusavio pažinimui bei susitaikymui. Naują istorinį krikščionių ir judėjų dialogo etapą pradėjo Jonas Paulius II, kuris 1986 metais tapo pirmuoju Popiežiumi, aplankiusiu Romos sinagogą.

Rabinai J.Mecgeris ir Š.Amaras taip pat sakė priminę Šventajam Tėvui, jog šiemet pasaulio judėjai pažymi „Maimonido metus“. Taip pagerbiamas Kordoboje, Ispanijoje, gyvenęs žymiausias viduramžių žydų filosofas ir teologas Maimonidas (tikrasis vardas Mošė ben Maimonas; 1135-1204), kurio 800-osios mirties metinės bus minimos įvairiais renginiais. Vyriausieji Šventosios Žemės rabinai pageidavo, kad ta proga Vatikano bibliotekoje saugomi brangieji Maimonido manuskriptai būtų eksponuoti Izraelyje.

Maimonido suformuluotą „Trylika tikėjimo punktų“ doktriną iki šiol labai vertina daugelis pamaldžių judėjų. Jo 1190 metais išleistame svarbiausiame teologiniame veikale - „Vadove pasimetusiems“ (kurio fragmentai išleisti ir lietuvių kalba) bandoma suderinti tikėjimo principus su proto reikalavimais. Judaizmui racionalizuoti Maimonidas pasitelkė Aristotelio filosofijos arabiškąją interpretaciją, kurioje ryškūs neoplatoniškieji elementai. Ekspertų tvirtinimu, šio garsiojo žydų mąstytojo darbai, ypač svarstymai apie Dievo ir kūrinijos santykį bei prigimtį, apie laisvą valią, gėrio ir blogio problemą, turėjo didelės įtakos ir viduramžių krikščionių filosofams, tokiems kaip šv. Tomas Akvinietis ir šv. Albertas Didysis.

Izraelio vyriausiųjų rabinų vizito Vatikane metu vėl netiesiogiai iškilo senosios Jeruzalės šventyklos auksinės menoros klausimas. Senovės Romos imperatorius Titas, 70-aisiais metais užkariavęs Jeruzalę ir sugriovęs šventyklą, menorą parsigabeno į Romą ir jos atvaizdą iki šiol galima matyti vadinamoje Tito arkoje. Yra žinoma, kad Jeruzalės šventyklos auksinė menora buvo Romoje bent iki VI amžiaus, kada imperatorius Justinianas įsakė ją perkelti į Konstantinopolį. Daugelis istorikų teigia, kad šioje kelionėje menorą į Konstantinopolį gabenęs laivas sudužo, kartu buvo prarasta ir garsioji auksinė septyniašakė žvakidė. Tačiau kartais vis dar patikima senąja legenda, kad neva Jeruzalės šventyklos menora iki šiol yra Vatikane, kur ji laikoma giliai paslėpta kažkur saugyklose.

Prieš atvykdamas į Romą, sefardų vyriausiasis rabinas Š.Amaras sakė, kad jis rengiasi paklausti Popiežiaus dėl menoros likimo. Tačiau susitikimo metu šis klausimas nebuvo iškeltas, ir rabinai tik formaliai pasiūlė Jonui Pauliui II, kad jis savo nuožiūra padovanotų žydams kurį nors iš Vatikano turimų senųjų judėjų liturginių daiktų. „O dėl menoros yra daug neaiškumų, viskas remiasi tik gandais, - vėliau žurnalistams kalbėjo rabinas Š.Amaras. – Mes nežinome, ar menora yra, bet jeigu ji iš tiesų yra ir būtų grąžinta Izraeliui, mes būtume labai laimingi“.

Kardinolų ir rabinų susitikimas Niujorke

Spaudos konferencijoje vyriausiasis sefardų rabinas pripažino, kad vykęs susitikimas su Popiežiumi sustiprino „susitaikymo ir broliškumo viltį tarp dviejų religijų“, taip pat „santykių intensifikavimo“ galimybes. Rabinas Š.Amaras sakė, kad problemos, iškylančios šių dienų santykiuose tarp individų ir bendruomenių, yra „bendravimo stygius“, nesugebėjimas „suprasti“ ar tiesiog „išklausyti“ kitų, bekompromisiškai laikantis savosios pozicijos. Mes „turime kalbėti“, nes ir minutė nuoširdaus pokalbio yra „vilties atsiradimo sėkla“. Tokiu būdu tarpreliginiai susitikimai padeda įveikti sunkumus, kurie iškyla ir politiniu lygiu. Aškenazių vyriausiasis rabinas J.Mecgeris pastebėjo, kad tolerancija ir kantrumas yra pagrindiniai tikro dialogo principai, kuriais remiantis galima ne tik galvoti, jog „tik pats esi teisus“, bet ir „išgirsti kitų išmintį“. Jeigu taip galvotų visi, pasaulis būtų žymiai geresnis.

Būtent tokia nuostata vyravo dar viename precedento neturinčiame katalikų ir judėjų religinių lyderių susitikime, kuris sausio 19-20 dienomis vyko Jungtinių Valstijų didžiausiame mieste Niujorke, neseniai patyrusiame baisųjį teroristinį išpuolį, kai buvo sunaikintas Pasaulio prekybos centras. Susitikime, kurį inicijavo Paryžiaus arkivyskupas kardinolas Žanas Mari Liustižė, dalyvavo aštuoni kardinolai iš Europos, Azijos, Afrikos ir Šiaurės Amerikos, taip pat grupė įvairių šalių vyriausiųjų rabinų. (Kardinolas Ž.Liustižė savo asmeniu įkūnija „tiltą“ tarp judaizmo ir katalikybės. Jis yra gimęs Prancūzijoje, žydų emigrantų iš Lenkijos šeimoje, Antrojo pasaulinio karo metu buvo krikščionių šeimos globojamas ir jaunystėje atsivertė į katalikų tikėjimą.)

Kaip nurodoma JAV katalikų žinių agentūros CNS pranešime, Niujorko žydų paveldo muziejuje vykusiame simpoziume, be kardinolo Ž.Liustižė, dalyvavo Liono (Prancūzija) arkivyskupas kardinolas Filipas Barbarenas, Vienos (Austrija) arkivyskupas kardinolas Christofas Šionbornas, Bombėjaus (Indija) arkivyskupas kardinolas Ivanas Dijasas, Luandos (Angola) arkivyskupas emeritas kardinolas Aleksandras do Nasimentas, Kvebeko (Kanada) arkivyskupas kardinolas Markas Kelė, Čikagos (JAV) arkivyskupas kardinolas Frensis Džordžas ir Niujorko (JAV) arkivyskupas kardinolas Teodoras Makarikas. Per su Vatikanu sujungtą videoryšį susitikime taip pat kalbėjo Tikėjimo mokslo kongregacijos prefektas vokietis kardinolas Jozefas Ratcingeris ir Popiežiaus namų teologas šveicaras kardinolas Žoržas Mari Kotjė. Tokios didelės tarptautinės kardinolų grupės susitikime su judėjų dvasiniais lyderiais dar nėra buvę.

Tarp žydų dalyvių buvo Izraelio aškenazių vyriausiasis rabinas emeritas Meiras Lau, Paryžiaus vyriausiasis rabinas Žilė Bernheimas, Ukrainos vyriausiasis rabinas Jakobas Dovas Bleichas, Maskvos vyriausiasis rabinas Pinchas Goldšmitas, Brazilijos vyriausiasis rabinas Henris Sobelis, taip pat žymūs mokslininkai ir institucijų vadovai. Simpoziumui vadovavo vienas žymiausių tarptautinio žydų komiteto veikėjų Seimuras Reičas, kuris daug nusipelnė aktyvinant žydų ir katalikų santykius.

Bendras paveldas padės stiprinti „tikrąjį dialogą“

Pasak CNS, pagrindinis tos konferencijos Niujorke aspektas buvo tai, kad joje dalyvavo daug žydų ortodoksų, kurie iki šiol vengė teologinių diskusijų ne tik su katalikais, bet taip pat ir su pačiais liberalesnių pažiūrų žydais. Žydai ortodoksai vadovavosi žymaus XX amžiaus 7-ojo dešimtmečio Talmudo aiškintojo rabino Jozefo Bajerio Soloveičiko nuostata, kad judėjai turi vengti teologinio dialogo su krikščionimis, nes pastarieji neva tik nori sukompromituoti judaizmo pagrindus. Tačiau, anot Niujorko konferencijoje kalbėjusio žydų ortodoksų atstovo Sitonholo universiteto Niujorke profesoriaus rabino Judžino Korno, po „didžiųjų transformacijų“, įvykusių kaip II Vatikano Susirinkimo išdava Katalikų Bažnyčioje, ankstesni rabino G.Soloveičiko svarstymai dabar nebetaikytini.

Susirinkime priimtoje Bažnyčios santykių su nekrikščionių religijomis deklaracijoje „Nostra Aetate“ rašoma: „Bažnyčia pripažįsta, kad pagal išganomąjį Dievo planą jos tikėjimo pradmenys jau randami patriarchų tikėjime, Mozės pranašų raštuose. Ji pripažįsta, kad visi tikintieji krikščionys yra Abraomo vaikai, kad jie įtraukti į to patriarcho pašaukimą, kad Bažnyčios išganymą mistiniu būdu ženklina išrinktosios tautos išėjimas iš vergijos. Todėl Bažnyčia negali pamiršti, kad ji gavo Senojo Testamento apreiškimą iš tautos, su kuria be galo gailestingas Dievas buvo sudaręs senąją sandorą, ir kad Bažnyčia tebėra maitinama šaknimis to gerojo alyvmedžio, į kurį buvo įskiepytos pagonių šaknys. Taigi Bažnyčia tiki, kad Kristus – mūsų Taika – kryžiumi sutaikė žydus ir pagonis, ir iš abiejų padarė viena“.

Bendrąjį judėjų ir krikščionių dvasinį paveldą pripažino ir Popiežiškoji Biblijos komisija, prieš kelerius metus paskelbusi svarbų dokumentą „Žydai ir jų šventieji raštai krikščionių Biblijoje“. Tačiau, skirtingai nei įvairių konfesijų teologiniame dialoge, judėjų ir krikščionių bendravime neišvengiamai iškyla abipusio kompromiso galimumo problema, nes čia vis dėlto kalbama apie skirtingas religijas „Krikščionybė yra gimusi iš judaizmo ir , dėdama pastangas, gali pripažinti savyje judėjiškojo dvasingumo elementus, - kalbėjo sausio 15 dieną Popiežiškajame Laterano universitete vykusioje teologinėje konferencijoje Romos vyriausiasis rabinas Rikardas di Senjis. – Tačiau priešingos krypties eiga nėra įmanoma“. Jo nuomone, judėjų ir krikščionių „abipusiškumas teologiniame lygyje neegzistuoja“.

Kita vertus, Niujorke vykusiame minėtame kardinolų ir rabinų simpoziume atkreiptas dėmesys, kad netgi Jėzus galėjo vesti taikų „dialogą“ su žydų Rašto aiškintojais. Prisiminta Evangelijos pagal Morkų 12-ajame skyriuje aprašyta diskusija dėl Jėzui užduoto klausimo: „Koks yra visų pirmasis įsakymas?“ Kardinolas J.Ratcingeris pastebėjo, kad šis „dialogas“ pasibaigė bendru sutarimu ir Jėzus sakė Rašto aiškintojui, jog tas yra „netoli nuo Dievo karalystės“. Kardinolas linkėjo, kad panašų „tikrojo dialogo“ patyrimą išgyventų visi krikščionių ir judėjų teologinių debatų dalyviai.

Baigiamajame pasaulio katalikų kardinolų ir judėjų dvasinių lyderių pirmojo simpoziumo komunikate reiškiama nuostata, kad būtina „intensyvinti ir stiprinti“ tarpreliginį dialogą tiek globaliniu, tiek ir vietiniu lygmenimis. Kaip sakė rabinas J.Kornas, judėjams ir katalikams reikia formuoti naują aljansą prieš šiuolaikinį laicizmą, materializmą ir reliatyvizmą, taip pat prieš terorizmą skatinančias radikalias islamo tendencijas, kurios kelia grėsmę žydams ir krikščionims. Niujorko susitikimo dalyviai, susirinkę prie tos vietos, kur stovėjo 2001 m. rugsėjo 11-ąją teroristų sunaikintas Pasaulio prekybos centras, malda pagerbė tūkstančių aukų atminimą. „Mes čia buvome atvykę ne tik paminėti įvykio, bet ir pasižadėti darbuotis vesdami dialogą, kad būtų sukurtas pasaulis, kuriame tokie baisūs nusikaltimai daugiau niekada nebeatsitiktų“, - rašoma baigiamojoje simpoziumo deklaracijoje.

© 2004 "XXI amžius"