Atnaujintas 2004 m. sausio 28 d.
Nr.8
(1211)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Sugebėjusi pagauti laimės paukštį

Bronius VERTELKA

Šventė ar renginys mieste
retai vyksta be Zitos Rimkuvienės

26-erius metus Panevėžyje dirba Zita Rimkuvienė. Baletmeisterės pedagogės diplomą turinti moteris juokauja, jog ji išaugino du vaikus – ansamblius „Grandinėlė“, „Linas“ ir įvaikį – „Juostos“ ansamblį. Iš Tauragės rajono kilusi Z. Rimkuvienė parengė beveik tūkstantį koncertų.

 

Savaitė – kaip diena, mėnuo – kaip savaitė

Z. Rimkuvienės gyvenimas sukasi tarp šių trijų pagrindinių ansamblių, nors ji yra septynių kolektyvų meno vadovė ir baletmeisterė. Repeticijose jos klauso 200 žmonių – nuo darželinuko iki sulaukusio garbaus amžiaus. Po visų darbų jie ateina šokti. Yra šeimų, kuriose šoka ir senelis, ir tėvai, ir vaikaičiai.

Malonu Z. Rimkuvienei dirbti su vaikais. Nuo pirmos klasės juos moko grožio, bendravimo kultūros, tautiškumo. Šokdami jie perima tauriausias dvasines vertybes.

Vyskupo K. Paltaroko vidurinėje mokykloje Z. Rimkuvienė dar vadovauja choreografijos būreliui. Tokiam darbui ši labiausiai tinka. Čia vyksta gyvos pamokos. Pradinukai mokykloje gauna dorinio auklėjimo pagrindus. Z. Rimkuvienei malonu išgirsti sutikus gatvėje juos sakant: „Garbė Jėzui Kristui“.

Rimtų atostogų kolektyvų vadovė neturėjo beveik dešimtmetį. Jos vis nukeliamos žiemai, nes įtemptas vasaros sezonas. Per tris mėnesius pasitaiko penkios – septynios išvykos. Rudenį vyksta naujų narių priėmimas. Z. Rimkuvienės laikas suplanuotas keliems mėnesiams į priekį.

Be kitų pagalbos sugebėjo skintis kelią

Vaikystėje Zita buvo smulki ir liesa. Mokantis Tauragės 1-ojoje vidurinėje mokykloje, iš Gurklių kaimo atėjusi mergaitė lankė gimnastikos būrelį. Septintoje klasėje ją pakvietė tęsti mokslą Panevėžio internatinėje sporto mokykloje. Suprasdamas, kad dukrą vilioja gimnastika, tėvas atvežė ją į Panevėžį.Čia jai patiko mokytis. Tačiau vieną dieną, darydama salto, Zita patyrė didelę traumą. Po jos nebegalėjo tikėtis, kad pasieks aukštesnių sportinių rezultatų. Panevėžyje sublizgėjusi sportinė gimnastika, kaip perspektyvi sporto šaka, ėmė gesti. Pagaliau ji buvo iškelta į Minską. Išvažinėjo treneriai. Rinktis vien gimnastikos trenerės specialybę Zitai atrodė neperspektyvu.

Būdama smalsi ir imli naujiems dalykams, kartu ji sugebėjo baigti ir J. Miltinio dramos studiją. Kadangi buvo mergaitė iš internato, neturėjo čia giminių, pati nuėjo paskelbtu adresu. Priėmė pats maestro J.Miltinis. Užsiėmimams išleisdavo iš pamokų. Zita baigė visus tris dramos studijos kursus. Šoko spektaklyje, išeidavo į sceną atlikti ir epizodinį vaidmenį. Turėjo aktorinių gabumų. Čia įvyko pirmoji pažintis su choreografija. Galvojo apie aktorines studijas ir apie mokslą tuomečiame Kūno kultūros institute. O kad teko persikelti iš Panevėžio į Klaipėdą, nulėmė sesers patarimas. Ten buvo choreografijos specialybė, panaši į gimnastiką. Dar J.Miltinio studijoje domėjosi teatro, dailės istorija. Stodama rizikavo. Egzaminus laikė nešokusi jokiame ansamblyje. Priėmė kandidate su sąlyga, kad išmoks šokti. Per dvi savaites turėjo išmokti šokio abėcėlę. Teko mokytis ir liaudies šokių. Turėjo duomenų šokiui, bet nebuvo kam to pamokyti.

Zita įgijo baletmeisterės pedagogės specialybę. Kur su tokiu diplomu gauti darbo? Nesitikėdama didelės sekmės, atvyko į Panevėžį, kurį neblogai pažinojo.

Pasijuto skaudžiai užgauta

Pradėjo dirbti Statybininkų kultūros rūmuose Šermukšnių gatvėje. Subūrė vaikų ir jaunimo kolektyvus, kurie ilgainiui išsirutuliojo į „Grandinėlę“. Šokio sūkuryje sukosi ansambliai „Linas“ ir „Juosta“. Kultūros rūmuose turėjo 500 vietų salę, sceną, persirengimo kambarius, gerą aparatūrą, šilumą. Kaip trinktelėjęs perkūnas iš giedro dangaus buvo išgirsta žinia, kad uždaromi Statybininkų rūmai. Miesto valdžios nesuminkštino Zitos pagrasinimas, jog save paversianti gyvu fakelu. Eidavo į Katedrą ir ten verkdama melsdavosi. Į gatvę buvo išvaryta 200 artistų. Galėjo Zita išvykti į Tauragę, tačiau neišdavė savo šokėjų. Tas momentas jai buvo kaip skaudus kirtis per veidą.

Repetuoti dabar renkasi į miesto kultūros centrą. Statybininkų kultūros rūmų pastatas, kur šokėjų buvo patirtos gražiausios akimirkos, šiandien tūno apleistas ir šaltas.

Vilioja mintis imtis magistrantūros studijų

Per šokio meną panevėžiečiams skiepijanti pilietiškumą ir tautiškumą, Z.Rimkuvienė su „ Grandinėlės“ ansambliu yra apkeliavusi pusę pasaulio ir iš visur parsivežusi įvairių prizų, suvenyrų. Vadovės namai atrodo kaip muziejus. Šeimininkės rankų laukia daugybė nuotraukų, gausybė neįrėmintų diplomų.

Išvažinėta visa Europa, dalyvauta festivaliuose ir dainų šventėse už Atlanto vandenyno, Afrikoje. 40 kelionių į užsienio šalis davė svarią patirtį. Gauta „ Aukso paukštė“ – Lietuvos liaudies kultūros centro ir Kultūros ministerijos aukščiausia nominacija.

Apie taip greitai prabėgusius gyvenimo ir kūrybos metus, apie išgyvenimus, parsivežtus iš kelionių, Z.Rimkuvienė galvoja išleisti įdomią knygą. Moteris neslepia turinti polinkių poezijai. Greitai bus jos tūkstantasis koncertas. Tiek jų yra parengusi per savo 25 kūrybos metus. Vis dažniau Z.Rimkuvienei kyla mintis imtis kultūros vadybos ir renginių organizavimo magistrantūros studijų. Pasiutišku greičiu bėgantis laikas verčia tobulėti.

Panevėžys

Autoriaus nuotrauka

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija