Atnaujintas 2004 m. sausio 28 d.
Nr.8
(1211)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Pareigūno garbės ir partizano tautinės savigarbs santykis

„LPKTS mano, kad Lietuvai reikalingas Prezidentas, pripažįstantis krikščioniškosios moralės normas, tautos puoselėjamas vertybes, (...) turintis valstybės vadovo autoritetą ir garbės supratimą“,- rašoma LPKTS valdybos pareiškime.

Panašiai mano ir bemaž 70 Lietuvos šviesuomenės atstovų, intelektualų, pasirašiusių kreipimąsi į Prezidentą. Jie rėmėsi mūsų palengva besikeičiančiai posovietinei visuomenei priimtina vakarietiška garbės samprata: „Jūs turite galimybę išsaugoti Prezidento institucijos autoritetą ir įrodyti, kad Jums brangi Jūsų garbė. Jūs turite teisę pasitraukti iš savo pareigų ir taip apginti savo ir mūsų orumą. Mes prašome Jūsų pasinaudoti šia savo teise“. Šviesuomenė vylėsi, kad valstybės vadovas suvokia garbę taip, kaip ir jie – išsaugojusieji Pirmosios Respublikos metų moralės normas. Deja...

Sausio 13-ąją, minint Tautos valios pergalės prieš neribotos galios svetimą karinę jėgą metines, Seimo opozicijos nariai pakilo ir paliko posėdžių salę, o prie jos nedvejodamas prisijungė ir Laikinosios komisijos, tyrusios „paksogeito“ skandalą, vadovas A.Sakalas. Iškilmingame posėdyje dalyvavo akredituoti Vilniuje užsienio valstybių diplomatai, valstybės valdžios institucijų vadovai, garbūs svečiai, šalies miestų ir rajonų merai. Visi jie buvo gerokai nustebinti.

Kol asmuo, nebuvęs vienodai teisingas visiems ir tokiu būdu sulaužęs Prezidento priesaiką, kalbėjo gražius, deja, tik netikrumą žadinančius žodžius, protestuotojai į posėdžių salę negrįžo. Garbės samprata jiems neleido dalyvauti šventvagiškoje ceremonijoje. Keistoka, tačiau logiška Socialdemokratų frakcijos nario A.Sakalo pozicija. Jis sąžiningai vadovavo tyrimui ir neabejojo nustatytų faktų tikrumu. Tai patvirtino ir Konstitucinis Teismas. Matyt, A.Sakalas asmens garbę ir padorumą suvokė vakarietiškai, savo poelgiu padarydamas pilietiškumą skatinantį akibrokštą savo bendrapartiečiams.

Sausio 21 dieną Kauno miesto vadovai asmeniui, praradusiam moralinį autoritetą, bet dar einančiam valstybės vadovo pareigas, taip pat parodė nepasitikėjimą – į susitikimą su priesaiką sulaužusiu Prezidentu neatvyko nei meras, nei vienas kuris vicemerų. Prezidentas, komentuodamas šį pelnytą pilietinį antausį, pasakė, kad „Kauno vadovams tai garbės nedaro“. Taigi Prezidentas kalbėjo taip pat apie garbę, tačiau kokio turinio?

Būtina ir teisu paklausti, ar priesaikos sulaužymas ir beatodairiškas melavimas - garbingas elgesys? Vienas Europą vienijančių veiksnių - krikščioniškoji kultūra.

Dekalogas netiesos sakymą priskiria nuodėmių, bet ne dorybių sričiai. Vakarų teisinė kultūra priesaikos sulaužymą vertina kaip sunkų nusikaltimą. Sovietmečiu veikė ant keturbriaunių durtuvų atneštos okupanto „teisė“ ir „moralė“. Jomis vadovaujantis buvo vykdoma genocido politika. Komunizmo aukų skaičius ir nusikaltimų mastas pranoko nacizmo piktadarystes, vykdytas rasių teorijos pagrindu. „Komunistinės moralės“ pirmasis postulatas skelbia „ištikimybę komunizmo reikalui“. Tokiu būdu buvo morališkai pateisinamos gyventojų masinės egzekucijos ir trėmimai.

Melas - pagrindinė „komunistinės moralės“ dalis. Meluojama buvo įžūliai, metodiškai kartojant netiesą ir skleidžiant dezinformaciją. „Klasių kova – visuomenės vystymosi varomoji jėga“,- skelbė okupanto ruporai. Šia „moksline teorija“ buvo „teisiškai“ grindžiami komunizmo vykdyti genocido nusikaltimai. Konstitucinis Teismas pirmoje „paksogeito“ byloje (J.Borisovo pilietybės klausimu) akcentavo, jog „neteisės pagrindu teisė negali atsirasti“. Okupacija negalėjo būti ir nebuvo nei teisi, nei morali, todėl iš jos palikimo plaukianti „teisė“ – tai statinys ant smėlio pamatų. Šio statinio griuvėsiai dar iki galo neišvalyti.

Tačiau pilietinėje visuomenėje žmonių santykiai reguliuojami ne tik teisės aktais. Žmonių santykius veikia ir reguliuoja tautos tradicijos bei papročiai, tikėjimo dogmos ir Dekalogas, visuomeninių bei politinių organizacijų įtaka ir moralės normos. Moralė suvokiama kaip bendrų elgesio taisyklių sistema, saistanti žmonių pažiūras į teisingumą, gėrį ir blogį, pareigą ir atsakomybę, garbę ir žmogaus orumą. Pilietinėje visuomenėje teisė ir moralė glaudžiai sąveikauja. Tarp jų nėra principinių prieštaravimų, o esamos skirtybės sistemos negriauna. Maža to, – istoriškai moralė yra anksčiau susiformavusi negu teisė. Demokratinėje visuomenėje garbės samprata remiasi tiesos gerbimu, duoto žodžio ir priesaikos laikymusi.

Posovietinėje visuomenėje moralės ir teisės santykis smarkiai deformuotas ir jokiu dekretu ar įstatymu negali būti staigiai pataisytas. Cinizmas, įžūli demagogija, teisės normų laužymas ar jų ignoravimas – niekaip nesuderinami su visuomenės moralės normomis. Moralės ir teisės santykio sveikėjimas – ilgas ir skausmingas procesas. Lietuvoje tai vyksta. „Artimasis užsienis“, siekdamas modifikuotu variantu atkurti sovietijos imperiją, kol kas Lietuvoje sėkmingai provokuoja sumaištis, jaukdamas teisingumo sampratą ir moralės normoms suteikdamas išvirkščią turinį. Gležnutė mūsų demokratija dar nepajėgia veiksmingai ginti savo teisių. Tai didžioji posovietinės demokratijos negalia.

Apie garbę kalba ne tik žurnalistai ir TV diktoriai, ne tik Seimo nariai, inicijavusieji apkaltą Prezidentui, bet ir besąlygiškai ginantys jį ir lygiai taip pat savo veiksmais remiantys proimperinę Rytų politiką. Apie garbę šneka ir apsimelavęs Prezidentas, ir jo apgautieji rinkėjai. Mėginimai išversti kaip kojinę moralės kategorijas – tai labai klastingas būdas stabdyti pilietinės visuomenės formavimąsi.

Ryžtingai parodė orumo ir valstybės piliečio garbės sampratą Lietuvos diplomatijos patriarchas ambasadorius Vytautas Dambrava, krašto apsaugos viceministras Jonas Gečas, atsisakydami dalyvauti susikompromitavusio lyderio komandoje, kurioje, kaip rodo nūdienės Prezidentūros praktika, kiekvienam nariui buvo duodamos „itin svarbios valstybinės užduotys“. Viena iš jų jau pateko į „paksogeito“ istorijos klasiką – kilstelėti Prezidento reitingą TV laidoje, spaudinėjant telefono mygtukus bent po 300 kartų „taip“.

Seimas užbaigs apkaltos procesą balsavimu. Nėra šimtaprocentinės garantijos, kad bus pritarta Konstitucinio Teismo sprendimui. Jei Seimo valia negebantis būti vienodai teisingas visiems asmuo būtų paliktas valstybės vadovo poste, atsirastų tarp viso spiečiaus įvairaus plano reikalų ir garbės problema. Prezidento komanda su Vakarais pažaisti gali. Tai numatyta sumaiščių planavimo programoje. Tačiau su specialiosiomis iš „artimojo užsienio“ – per daug pavojinga juokauti. Marionetės, nepriklausomai nuo rango, akimoju taptų nuliais, stalinizmo metais – lavonais. Beje, pastaroji pastaba („prezidentas- lavonas“) buvo labai raiškiai akcentuota „demokratijos gelbėtojo“ J.Borisovo pokalbyje su pagarsėjusia stomatologe R.Smailyte, gebėjusia „šokdinti“ valstybės pasienio tarnybą. Prezidentui tektų vykdyti duotą pažadą - užsienietį J. Borisovą „padaryti“ Lietuvos generolu. Tai garbės reikalas ... okupanto ar Lietuvos prezidento?

Partizanai pasipriešinimo veikloje vadovavosi „aukšta tautine savigarba, kilnia savo krašto meile ir neapykanta okupacinės valdžios santvarkai, primestai mūsų tautai“. Ši frazė iš partizanų Statuto ir po 60 metų neprarado aktualumo.

Edmundas SIMANAITIS

Jonava

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija