Atnaujintas 2004 m. sausio 28 d.
Nr.8
(1211)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Žymiosios XX amžiaus Lietuvos moterys

Tikroji žmogaus
didybė – atlikti pareigą

Apie rezistentę Janiną Vytautę Lukšytę-Januškienę

Po tėvelio žūties:
Janina Vytautė
ir mama Ona Lukšienė.
1949-1950 metai. Klaipėda

Atleisk man, Visagali!.. Mano geriausias draugas neiškentė kankinimų ir išdavė mane. Dabar mane kankins. Nebijau kančių! Tyčiosis iš manęs, niekins mane. Nebijau paniekos! Karo tribunolas nuteis mane sušaudyti. Nebijau šūvių!

Tik, Dieve mano, vieno bijau: kad mano Tauta neprarastų atminties. Kad niekas niekados neminės mano vardo, kad nueisiu į užmarštį, į juodą nežinią... Todėl vis meldžiausi: Dieve, neatimk iš mūsų tautos atminties!.. Tai Lietuvos partizano, einančio mirti, žodžiai, ištarti politinio kalinio rašytojo Antano Paulavičiaus lūpomis (Kraujo upeliai tekėjo. – Kaunas, 1990. – P.170-171).

Ši istorija kitokia. Žvelgaičio rinktinės partizanus išdavė ne draugas, o niekšas – Kazys Našliūnas, MGB agentas, už trisdešimt Judo grašių. Tos rinktinės partizanai nebuvo suimti nei kankinti. Jie žuvo Lietuvos didvyrių mirtimi kovos lauke. Amžina jiems garbė!

O šiandien Lietuvos partizano maldos žodžiai skamba kaip žuvusiųjų priesakas, testamentas savo tautai, įpareigojantis ją atlikti savo pareigą, saugoti žuvusiųjų už Tėvynės laisvę atminimą.

Poetas Edmundas Simanaitis savo eilėraščių rinktinėje „Nesugrįžusiems iš Tuskulėnų“ rašė:

Bėgo ir nubėgo daug vandens į jūrą.
Atminty išdilo begalės vardų.
Kas gi, Dieve, kaltas, kad tėvynėj mūsų
Per lėtai mažėja bevardžių kapų?

(Simanaitis E. Lijo ir prilijo// Ten pat. – Klaipėda, 1997. – P.159).

Tvirta pareigos sąmonė – tai žmogaus charakterio karūna, iškelianti jos šeimininką į humanizmo aukštumas. Ir visiškai nesvarbu, kas tą pareigą žuvusiesiems už tautos laisvę atlieka – artimieji, bendražygiai ar valstybės vyrai. Visi jie nusipelno tautos dėkingumo ir pagarbos, šių dienų didvyrių šlovės. Kiek daug dar turime bevardžių kauburėlių, po kuriais guli nežinomų Lietuvos laisvės kovotojų palaikai. Šventi palaikai.

Mūsų valstybės permaininga valdžia, dažniausiai sudaryta iš tų, kurie žudė ir trėmė, kolaboravo ir veidmainiavo ir dabar, kaip parodė Prezidentūros sąmokslas, pasirengę atiduoti Lietuvą be šūvio tam pačiam okupantui, norėtų kuo greičiau ištrinti iš tautos atminties žuvusiųjų už laisvę vardus. Todėl mūsų dienomis kiekviena pastanga, kiekvienas veiksmas, siekiantis įamžinti žuvusiųjų atminimą, yra didvyriškumas. Atminties kova prieš Užmarštį yra Laisvės kova prieš Tironiją.

Janina Vytautė Lukšytė-Januškienė savo atsiminimuose rašo apie Lietuvos partizanų ir jų rėmėjų Lukšių šeimą, gyvenusią Tausėnų kaime, Joniškio valsčiuje, Šiaulių apskrityje.

Onos ir Jono Lukšių sukurta šeima buvo tipiška tų laikų šeima - stipri, katalikiška, gerbianti iš savo tėvų perimtas tautos vertybes, tikėjimą, dorą, tautos istoriją, švenčianti katalikiškas ir tautines šventes, visada dalyvavusi žuvusiųjų už Tėvynės laisvę savanorių atminimo minėjimuose ir to mokiusi savo vaikus Anicetą ir Janiną Vytautę.

Abu vaikus leido į mokslą. Jie mokėsi gimnazijose ir svajojo, kaip ir visi jauni, apie savo gražią ateitį, kūrė jos planus.

Tačiau tą šeimą, kaip ir tūkstančius kitų Lietuvos šeimų, ištiko katastrofa – 1940 metais prasidėjusi rusų okupacija. Jie buvo liudytojai tragedijos, kai 1941 metais pulkininko Dundulio šeima su trimis mažamečiais vaikais buvo tremiama į Sibirą. Vėliau – vokiečių okupacija. Antroji rusų okupacija, prasidėjusi kaimynų vaikinų gaudymu į okupacinę kariuomenę ir jų žudynėmis. Buvo nužudytas jų artimas kaimynas, kartu lankęs gimnaziją, Jonas Kilčiauskas; sušaudytų, be kaltės kaltų kaimiečių lavonai gulėjo pamesti Joniškio miesto centre; po kaimus sklido šiurpinantys gandai apie naikinamus, gaisrais paleidžiamus kaimus, gyvųjų mėtymą į ugnį, enkavėdistų, vėliau ir stribų siautėjimus, plėšiant ir žudant žmones. Kruvina šmėkla, klajojanti po Lietuvos kaimus, tik okupacijos pradžioje kėlusi baimę ir siaubą, formavo poreikį ir norą – keršyti už žuvusius brolius, kaimynus ir tautiečius. Šitas poreikis peraugo į pareigą. Pareiga beldėsi į tūkstančių Lietuvos jaunuolių širdis. Jie masiškai patraukė į miškus.

Įdomus tas lietuvio būdas. Jau ne kartą apie jį rašėme ciklo „Tautos sargyboje“ publikacijose. Kiekvieno lietuvio žūtis nuo okupantų, stribų ar partinių kolaborantų rankos sukeldavo ne baimę, o atvirkščiai – baimę užslopindavo. Gimnazistai, pamatę savo mokytojų tremtį, jų kankinimus, nužudymus, iš karto tapdavo kitais žmonėmis – bebaimiais kovotojais, keršytojais už savo mokytojų kančias.

Išėjo partizanauti ir gimnazistas A.Lukšys. Jį priglaudė ir žalią pastogę teikė tėviškės miškai. Jis tapo Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės partizanu Polka.

Šeima, bijodama tremties, pasitraukė į Kelmės rajoną, netoli Tytuvėnų. Tėvai dirbo pas ūkininkus, o Janina, baigusi gimnazijos penkias klases, pradėjo mokytojauti. Ji labai jauna tapo visos šeimos finansine atrama. Tik visiems širdį skaudėjo ir nerimas kankino dėl Aniceto. Kiek skausmo ašarų išliejo tada O.Lukšienė, kas bepasakys. O gyvenimas ėjo, nors ir erškėčių takais, bet teikdamas viltį. Janina įstojo į Kauno mokytojų seminariją, tikėjosi tapti mokytoja. Nebuvo lemta.

1948 m. gegužės 22 d. Kelmės rajoną, ypač Tytuvėnų apylinkes, sukrėtė trėmimų banga. Tąkart Lukšių šeimai tremties pavyko išvengti.

1948 metų pabaigoje Lietuvoje buvo dislokuotos šimtatūkstantinės išalkusių sovietų kareivių ordos. Enkavėdistai suuodė, kad Lukšių šeimoje yra Laisvės kovotojas. Grėsė tremtis.

Šeima grįžo į gimtinę, į Tausėnus. Janiną pradėjo persekioti stribas Bagdonas. Kitos išeities nebeliko – tik vėl trauktis. Mama išvažiavo į Žemaitiją ir glaudėsi pas pažįstamus ūkininkus.

J.Lukšys ir J.V.Lukšytė pasitraukė į girią, į Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinę, kur partizanavo ir Anicetas. Anicetui tada buvo dvidešimt dveji, Janinai – devyniolika metų.

Taip Prisikėlimo apygardos Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinėje atsirado trys Lukšiai – Anicetas Lukšys-Polka, Jonas Lukšys-Nemunas ir Janina Vytautė Lukšytė. Būryje buvo ir iš Šiaulių kalėjimo pabėgusi, ten žiauriai kankinta ilgakasė devyniolikmetė Genovaitė Petraitytė.

1949 m. rugpjūčio 26 d. Trumpaičių kaimo palaukėje, Obelynės miške, žuvo Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės partizanai J.Lukšys-Nemunas ir A.Valančius-Tarzanas, slėpdami partizanų archyvo dokumentus. Apiplėštus bei išniekintus jų kūnus stribai atvežė į Šimkūnų kaimą ir užkasė po pirties slenksčiu ūkininkės Česnauskienės sodyboje. Taip žuvo Janinos Vytautės ir Aniceto tėvas, 1919 metų savanoris, Vyčio kryžiaus kavalierius Jonas Lukšys (Janina Vytautė Januškienė. Nulaužti ąžuolai// Laisvės kovų archyvas. T.25. – Kaunas, 1999. P.192-201).

Brolis Anicetas išsiuntė Janiną iš miško į Žemaitiją ieškoti mamos ir jai padėti. Janina mamą rado Skuodo apylinkėse. Abi apsigyveno Skuode, visų bijodamos, skurdo ir nežinios dėl brolio varginamos, viena kitą remdamos. Janina įsidarbino Skuodo trąšų sandėlyje. 1952 metais iš liūdesio, iš nepakeliamo sielvarto dėl sūnaus likimo, vyro žūties ir šeimos tragedijos sunkiai susirgo ir mirė mama O.Lukšienė. Ji palaidota Skuodo kapinėse.

O brolis A.Lukšys-Polka, Nevėžis, Tautvydo tėvūnijos bendrojo skyriaus viršininkas, kartu su savo kovos draugais K.Mikėnu-Balandžiu (30 metų), Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės vadu, B.Leveika-Komaru, Vovere, Nagliu (24 metų), J.Kilčiausku-Merkuru (31 metų), Karoliu Gadliausku-Mėnuliu (45 metų) po ilgos ir atkaklios kovos su enkavėdistais ir stribais, jų apsupti, žuvo Daunoravos miške, Joniškio rajone, 1950 m. rugpjūčio 19 d., išduoti MGB agento Kazio Našliūno-Katino.

Mirus mamai, Janina, persekiojama Skuodo enkavėdistų, dar kartą traukėsi. Šį kartą į Klaipėdą. Gerų žmonių padedama ji įsidarbino „Lietžemūktiekimo bazėje“. Čia sulaukė Stalino mirties. Baigė prekybos technikumą, vėliau ir institutą.

1979 metais ištekėjo už buvusio politinio kalinio Jono Januškos, Vorkutos lagerių 1944-1956 metais kankinio. Sulaukė Lietuvos nepriklausomybės.

Tik pradėjus pūsti gaiviems atgimimo vėjams, J. V.Lukšytė-Januškienė išdrįso aplankyti savo gimtąsias vietas, kaimynus Tausėnų kaime. Po 40 metų surado tėvelio J.Lukšio užkasimo vietą; jo palaikus nuvežė į Skuodą ir palaidojo šalia mamos. Atliko šventą dukros pareigą.

1990 metais mirė jos vyras J.Januška.

1995 metais po ilgų brolio likimo paieškų iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro gavo informaciją apie jos brolio ir jos kovos draugų žūtį Daunoravos miške.

Skulptorius Simonas Tautvaišas įamžino čia žuvusius partizanus. Kiekvienas jų padarė po gražų kryžių ir sukūrė paminklų ansamblį. Kaip tikras Lietuvos patriotas, raginamas širdies balso, jis tam paaukojo daug dienų, savo lėšomis pirktą medžiagą, širdies nerimą ir džiaugsmą, atlikus pareigą savo žuvusiems tautiečiams. Kiekvienais metais žuvusiesiems atminti uždega žvakutes.

1999 metais J.V.Januškienė parengė medžiagą savo šeimos atminimui ir ją įteikė istorijos žurnalui „Laisvės kovų archyvas“, siekdama, kad jos šeima, daug kentėjusi už tautos laisvę ir ant jos aukuro paaukojusi tėvą, sūnų ir brolį, išliktų nepamiršta Lietuvos istorijoje. Tai kilnus žygdarbis.

2000-ųjų rugsėjo 6 d., minint žuvusiųjų Daunoravos miške 50 metų sukaktį (nuo jų žūties), J.V.Januškienė kalbėjo: Jie žuvo kovoj kaip didvyriai. Jie buvo jauni – pilni energijos ir vilties sulaukti tos dienos, kurią jau mes dešimt metų turime – Lietuvos, laisvos ir nepriklausomos, be okupantų... Nežinome, kur užkasti mūsų didvyriai, bet stovime ant žemės, aplaistytos jų krauju...

„Polka“, broleli, „Komarai“, „Balandi“, „Mėnuli“, „Merkurai“ – ar jaučiate, ar girdite, kad mes su jumis ir po 50-ies metų. Nepamiršome ir tėtės „Nemuno“, ir jo bendražygio „Merkio“, „Maironio“, „Dainoros“, „Normos“. Ilsėkitės ramybėje! Jūsų idealai realizuoti. Okupantai išsinešdino...

Nepamirštame ir niekada nepamiršime globojusių ir maitinusių Tausėnų partizanus Tausėnų kaimo žmonių - E.Nauskienės, O.K.Jankauskų, Paliūnų, Spurių, Žalių, Veikalų, Onutės ir Povilo Krištopaičių, Janinos Mažeikienės šeimų, kurie, rizikuodami savo šeimų likimu, padėjo partizanams.

Aš negaliu atleisti išdavikams broliams Kaziui ir Juozui Šakmanams, Kaziui Našliūnui, kurie bendradarbiavo su KGB teroristais ir, kaip susirgę pasiutlige, skundė, šaudė, gaudė, trėmė... Tegul juos teisia Dievas!

2001 m. rugsėjo 20 d. Jonas ir Anicetas Lukšiai po mirties bei Janina Vytautė Lukšytė-Januškienė buvo apdovanoti Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliais.

Dabar, jau sunkiai sirgdama, J.V.Lukšytė-Januškienė, tautos didvyrių, Lietuvos laisvės kovotojų Jono ir Aniceto Lukšų dukra ir sesuo, tarsi maldą kartoja:

Jie gyvi artimųjų širdyse. Jie gyvi pažįstamų atmintyje. Visi turi žinoti, kad jie nebuvo banditai. Tą vardą jiems davė okupantai. Jie buvo Laisvės kovotojai, kurie mylėjo savo Tėvynę ir žuvo, nes neišsipirko dokumentų, nebėgo į užsienį, nenorėjo tarnauti svetimoje kariuomenėje.

Žmonės, prisiminkite juos tokius, kokie jie buvo: jauni ir gražūs, turėjo plieninę valią ir didelę viltį, kad Lietuva, Tėvynė, turi būti ir bus laisva! Jų gyvenimas paaukotas tam, kad mes gyventume ir nevergautume. Jie nepasidavė nei vokiečių, nei rusų, nei jų pakalikų vilionėms. Jie paaukojo save Lietuvai, tai – Bonifacas Leveika-Komaras, Jonas Kilčiauskas-Dėdė, Anicetas Lukšys-Polka, Kazys Mikėnas-Balandis, Karolis Gadliauskas-Mėnulis.

Jie žuvo 1950 m. rugpjūčio 19 d. Daunoravos miške, išduoti MGB agento.

Tegul jų atmintis tautos istorijoje liks amžinai!

Vilnius

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija