VALSTYBINGUMO IŠLIKIMAS, INDIVIDUALI RAIŠKA IR AUKŠTŲJŲ TECHNOLOGIJŲ PLĖTRA

Kalbėti apie saugią visuomenę galima tik tuomet, jei jos gyvenimo ir kūrybinės veiklos garantas – valstybė turi pakankamai išvystytą ūkį, normaliai funkcionuojančią ekonomiką bei finansų cirkuliaciją, susietą su kaimyninėmis šalimis ir dominuojančiais bankininkystės centrais. Deja, mūsų kraštas dar neturi tokių savybių ir atitinkamų parametrų. Todėl saugos problema yra ne vien tik labai opi, bet ir sunkiai sprendžiama, o galbūt net ir neišsprendžiama. Ir vis dėlto būtų įdomu tai svarstyti, pažvelgus į pasaulinių įvykių panoramą.
Šiandien ryškėja dvi dėka informacinių technologijų plėtros įsivyraujančios civilizacijos raiškos tendencijos. Tai globalizacija ir jos alternatyva – lokalizacija. Apie tai verta kalbėti, nes esame nestabilios, pasimetusios, ekonomiškai silpnos visuomenės nariai. Kaip žinia, nestabili sistema yra sunkiai prognozuojama. Net nedideli atsitiktiniai poveikiai gali tokioje sistemoje sukelti nevaldomus, į griūtį panašius procesus. Įvertinus teroristinį Niujorko bei Vašingtono antpuolį (2001 09 11) ir jo pasekmes, galima sakyti, kad ir ekonomiškai išsivysčiusi, turtinga šalis taip pat nėra patikimai veikianti sistema. Staigus ir netikėtas smūgis, sukrėtęs struktūrų darnią veiklą, gali valstybės galias nukreipti kita veiklos kryptimi.

Naujos technologijos skverbiasi į visas gyvenimo sritis. Nuotraukoje: Microsoft ir Gateway Computers kompanijų vadovai pristato naują Gateway kompiuterį su Microsoft operacine sistema Windows XP

Nepalaužiama amerikiečių dvasia

Regis, rugsėjo 11-osios katastrofa gerokai pakeitė amerikietiškąją šventės sampratą.
„Jie įkalino gražiausias mūsų laisves“, – teigia žurnalistė Suzana Fylds (Suzanne Fields). Priartėję prie Baltųjų rūmų turistai nebemato įstabių šventinių dekoracijų, kurios, kaip ir anąmet, turėtų džiuginti pirmosios poros akis. Per šiemetines Kalėdas jos nederėjo.
Švytinčias dekoracijas keičia barikados. Linksmas šventadienio pobūvis viceprezidento rezidencijoje labiau panašėja į naktį oro uoste: rankinės, kišenės, portfeliai tikrinami lig menkiausio siūlelio, asmens dokumentai peržiūrimi per didinamąjį stiklą. Ir jokių vokų! Pobūvio svečiai, išsirikiavę vorele, kantriai laukia savo eilės įeiti į prabangų kambarį, kur ištaigos pojūtį gožia baimė ir susikaustymas. Vėliau svečiams rodomas spektaklis, kuriuo, deja, džiaugiasi ne visi.

Amerikiečiai pagerbia teroro aukas

Teisėtas karas

2001 m. spalio 5 d., dar neprasidėjus JAV vadovaujamai karinei kampanijai prieš Afganistano talibų režimą ir teroro tinklą „Al Qaida“, Niujorke, Nacionaliniame spaudos klube, įvyko diskusija–konferencija. Pew forume, skirtame religijos ir viešojo gyvenimo tematikai, buvo diskutuojama teisėto karo perspektyvos klausimu. Amerikiečiai iš naujo permąstė karo doktriną rugsėjo 11-osios įvykių ir jų padarinių kontekste, svarstė apie karo tradicijos kilmę bei principus, apie būdus, kaip tuos principus pritaikyti karui su terorizmu.

Diskusijoje dalyvo:
profesorė Jean Bethke Elshtain, (Čikagos ir Chochairo universitetas, Pew forumas religijos ir visuomenės gyvenimo tematika) politikos filosofė, kurios užduotis – parodyti ryšį tarp JAV politinių ir etinių principų. Paminėtini jos darbai: Augustinas ir Politikos ribos (Augustine and the Limits of Politics), Teisėto karo teorija (Just War Theory) bei Naujas vynas senuose induose: tarptautinės politikos etika (New Win in Old Bottles: International Politics, an Ethical Discourse);

profesorius Stanley M. Hauerwas, (Duke kunigų seminarija). Nors prof. Hauerwasas nagrinėja disciplinarines problemas, pagrindinis jo rūpestis – atkreipti šiuolaikinės krikščionių bendruomenės dėmesį į moralinę dalykų esmę. Tarp jo plačiai spausdinamų darbų paminėtini šie: Taikos karalystė (The Peaceable Kingdom) bei Po krikščioniškojo pasaulio: kaip Bažnyčia privalo elgtis tuo atveju, kai tokios sąvokos kaip laisvė, teisingumas ir krikščioniška tauta tampa nepriimtinos (After Christendom: How the Church is to Behave if Freedom, Justice and a Christian Nation are Bad Ideas);

profesorius James Turner Johnson, (Rutgers universitetas). Prof. Johnsonas tyrinėja su karu, taika bei valstybės valdymo meno praktika susijusių moralinių tradicijų istoriją bei jų pritaikymą. Jis yra autorius daugelio knygų, tarp kurių paminėtinos Kryžius, pusmėnulis ir kalavijas: Vakarų ir islamo karo tradicijų pateisinimas ir apribojimai (Cross, Crescent, and Sword: The Justification and Limitation of War in Western and Islamic tradition), Teisingas karas ir džihadas: Vakarų ir islamo pasaulio karo ir taikos istorinės bei teologinės perspektyvos (Just War and Jihad: Historical and Theological Perspectives on War and Peace in Western and Islamic Traditions), Teisėto karo tradicija (Just War Tradition), Karo apribojimas (Restraint of War), Ar gali būti teisėtas modernus karas? (Can Modern War Be Just?).

Bet kokiame kare visada yra nukentėjusiųjų ir patiriančių karo sunkumus. Nuotraukoje: Afganistano pabėgėliai traukiasi į Pakistaną

Belaukiant naujojo frankenšteino

Lietuvos žemės ūkio akademijos profesorė Dalia Brazauskienė yra viena iš Lietuvos ekologinės žemdirbystės bendrijos „Gaja“ įkūrėjų, jau beveik 20 metų ji domisi ekologijos problemomis. Pagal profesiją – chemikė, 1995-1999 metų Kauno Sveiko miesto projekto dalyvė, sudarytoja ir bendraautorė, knygų „Sveikai mitybai – saugus maistas“(2000) , „Žaliosios minties ratas“ (1998), daugelio straipsnių ekologijos klausimais autorė.
Apsilankiau pas profesorę jos jaukiuose namuose Kauno Žaliakalnyje, kur mane pasitiko jauniklis Brazauskų katinukas Ladenas, dėl savo karingo būdo ir sugebėjimo slėptis pavadintas tarptautinio teroristo vardu. Kol kačiukas įnirtingai šturmavo mano popieriaus lapu vikriai judantį rašiklį, pradėjome pokalbį apie šių dienų realijas.

Neseniai pasaulis pradėjo kalbėti apie Osamą bin Ladeną kaip apie šių laikų frankenšteiną. Kokią žalą atneš juodligės užkratas, teroristų išplatintas JAV ir kitose šalyse, – niekas nežino. Akivaizdu, kad šios juodligės sporos išaugintos laboratorijoje. Ką jūs, besidominti ekologija, genų inžinerija ir biotechnologijomis, galėtumėte mums apie tai papasakoti?

Juodligė Lietuvoje yra seniai žinoma, tebėra gyvulių kapavietės. Tai natūrali juodligės rūšis, o spėti, kokios bus laboratorijose išaugintų juodligės bakterijų paskleidimo pasekmės, sunku, nes nežinia, ką ir kokiu būdu konkrečiai darė šį ginklą kūrę asmenys. Jau dvidešimt metų kalbama, kad genų inžinerijos laimėjimų keliama grėsmė gali prilygti atominio ginklo pavojui. Domėjausi genetinėmis modifikacijomis, kurios tapo šių dienų realybe auginant kai kuriuos augalus ar gyvūnus maistui. Tai daroma norint padidinti derlių, o kartu ir pelną.

Prof. Dalia Brazauskienė

Globalizacija: saulėlydis be saulėtekio

Dažnai vadinamieji antiglobalistai (o ypač antikapitalistiniai antiglobalistai) savo teorijai apie liūdnas globalizacijos pasekmes pasauliui ir tautinėms valstybėms patvirtinti pateikia argumentą, jog dvi didžiosios valstybės, JAV ir Rusija (anksčiau - JAV ir SSRS), veikia susitarusios mažųjų valstybių nenaudai. Išeitų, kad šių didžiųjų valstybių, užėmusių vadovaujamas pozicijas ir, dar blogiau, atliekančių savotiškų žandarų vaidmenį, vadovaujantieji sluoksniai turėjo vieni kitais pasitikėti, visapusiškai remti, stiprinti bičiulystės ryšius, laikytis abiem pusėm naudingos politikos ir nepaprastai pasitikėti vieni kitais.
Tačiau realioje politikoje tas ne taip jau dažnai pasitaiko. Greičiau priešingai.
Neseniai Amerikoje pasirodžiusioje buvusio CŽV direktoriaus Roberto Geitso knygoje „Iš šešėlio“ yra toks epizodas, niekaip netelpantis į antiglobalistų gražiai sudėstytas teorijas apie pasaulinę globalinę politiką.

Tauta ir tautiškumas: lietuviškosios realybės kontūrai

Atkuriant Lietuvos valstybingumą (1990-aisiais metais) dalyvavo bemaž visa tauta, vildamasi ne tik ekonominių bei politinių laisvių, bet ir savo autentiškesnės saviteigos ir tautiškumo, atitinkančio modernųjį pasaulį, puoselėjimo. Tačiau realybė pasirodė piktesnė. Ekonominės bei politinės laisvės nedavė laukiamų vaisių, o į valstybės ir tautos gyvenimą vis gilesnes šaknis ėmė leisti supranacionalinės, netgi kosmopolitinės (tautiškumo nepripažįstančios, atvirai jį ignoruojančios) struktūros ir akivaizdus tautinės sąmonės, savimonės nykimas, ypač palietęs jaunąją kartą. Nereti atvejai (o jie dažnėja!), kai tauta, tautiškumas ir tautinė orientacija atvirai vertinami kaip atgyvena, kaip į „praeitį“ nueinantys arba į „nuostolius“ nurašytini dalykai ir net kaip šalia politinio ekstremizmo atsidūrę reiškiniai. Tokia nuostata pakankamai ryški net universitetuose – pagrindiniuose jaunimo ugdymo židiniuose ir kvalifikuotų specialistų rengimo kalvėse. Tai akivaizdžiai matyti iš parinktų studijų modulių (dėstomų disciplinų) bei jų turinio, iš gausėjančių stažuočių užsienyje, iš organizuojamų tarptautinių konferencijų tematikos (ir siekio ten vartoti tik anglų kalbą), iš vadovėlių leidybos, etc.

Vos ne hamletiškas klausimas

„Delenda est Carthago“ („Kartagina turi būti sunaikinta“) – šis Senovės Romos senatoriaus Katono šūkis, kurį jis kartojo kiekviename žingsnyje, pagaliau privertė Romą įsiveržti į Šiaurės Afriką, sudeginti nepaklusnią Kartaginą ir paversti ją plynu lauku.
Šiandien panašūs raginimai vis dažniau girdimi po JAV Kapitolijaus kupolu, tik ne Kartaginos, o Irako adresu.
Žinoma, nepribaigtas 1991 m. „Dykumos audros“ operacijoje Irako diktatorius Sadamas Huseinas sugadino Amerikai daug nervų, savo užsispyrimu visokiais būdais trukdydamas kontroliuoti Irako branduolinius, raketinius, cheminius bei kitus masinio naikinimo ginklus. O čia dar Huseino atsisakymas pasmerkti rugsėjo 11-osios teroro aktų įkvėpėjus bei vykdytojus. Antra vertus, ne tik Amerikoje, bet ir pasaulyje vis dažniau kalbama, kad „Bagdado vagis“ prie šio neregėto teroro akto yra prikišęs nagus. Nors tiesioginių įrodymų ir nepateikiama, tačiau, sprendžiant iš S.Huseino ankstesnės veiklos, jo ryšiai su islamo teroristais pakankamai gerai žinomi. Todėl daugelis JAV politikų reikalauja galų gale baigti terliotis su Irako diktatoriumi visiems laikams.