Nuo Šešupės krantų atėjęs...
A.A kun. Juozas Vaišnys, SJ, (1913-1943-2001)
"...Dabar kai kas mano, kad
mes, norėdami turėti pašaukimų, turime užkalbinti jaunuolius,
juos paraginti. Bet su mano pašaukimu buvo visiškai kitaip. Man
atrodo, kad manęs niekas neragino. Ir aš niekam apie tai nesakiau
net per visą savo gimnaziją. Pasakiau tik jau baigdamas gimnaziją
savo tėvams. Bet prieš tai niekas nežinojo: nei tėvai, nei kiti
mano draugai, nei kapelionai. Atsimenu, kad, jau baigiant aštuntą
klasę, ėjau kartą sekmadienį į bažnyčią ir mane pasivijo mūsų
kapelionas kunigas Petrika, kuris ten, Bažnyčios gatvėje, gyveno.
Ir jis sako: "Na, tai dabar baigi gimnaziją. O ką manai studijuoti?"
Aš sakau: "Na, nežinau, pažiūrėsim". O aš tada jau buvau
galutinai susitaręs su jėzuitais stoti pas juos. Jis tada man
sako: "Na, žinai, dabar visos sritys labai užimtos. Tai gal
dar miškininkystėje būtų daugiau galimybių". - "Galbūt.
Pažiūrėsim", - atsakiau..."
Šitaip savo prisiminimuose, kurie dar niekur nebuvo spausdinti,
pasakojo apie savo pašaukimą 2001 m. gruodžio 19 d. 22.45 val.
Čikagos Holy Cross (Šventojo Kryžiaus) ligoninėje po operacijos
ir trumpos plaučių uždegimo ligos miręs ilgametis "Laiškai
lietuviams" redaktorius, tiek Amerikoje, tiek Lietuvoje žinomas
lituanistas, skautų dvasios vadas, 88-ąjį gimtadienį lapkričio
1 dieną atšventęs kun. Juozas Vaišnys.
Gimęs 1913 m. lapkričio 1 d. ir augęs su penkiomis seserimis Marijampolėje,
dvidešimt trejų metų jaunuolis, gerais pažymiais baigęs Rygiškių
Jono gimnaziją, po kai kurių svyravimų ir dvejonių, kaip jis pats
rašo, įstojo pas jėzuitus. Filosofiją jis studijavo Insbruke,
Austrijoje, ir Romoje, Grigaliaus universitete (Italija), kur
trisdešimtmetis, jau gerai mokėdamas kelias kalbas, gavo kunigystės
šventimus. Dėl tvirtos valios ir neabejotinų gabumų visada mokslai
jam sekėsi gerai. Jis dvejus metus toliau mokėsi teologijos Romoje
ir čia atliko trimetį (tercijatą), o paskui dirbo šiaurinėje Italijoje
- vadovavo Marijos sodalicijai, šiandien plačiai žinomai krikščioniškojo
gyvenimo bendruomenei, ir katalikiškosios veiklos jaunimui. Be
to, Turino jėzuitų namuose buvo vyresniojo pagalbininku ir mokytojavo
Genujos jėzuitų gimnazijoje, kur dirbo su skautais. Baigęs aukštesniąją
skautų vadovų mokyklą, buvo paskirtas Ligurijos skautų vadovų
parengimo vedėju.
Kai Čikagoje pradėjo kurtis lietuviai jėzuitai, 1949 metais tėvas
J.Vaišnys šiame mieste aktyviai įsijungė į skautiškojo jaunimo
gyvenimą. Šioje veikloje jis ėjo įvairias pareigas: buvo brolijos
ir Amerikos rajono dvasios vadas, kursų vedėjas, stovyklų, suvažiavimų
organizatorius ir vadovas. Už sėkmingą veiklą apdovanotas Lelijos
ordinu ir pakeltas vyresniuoju skautininku.
1950-aisiais jėzuitai įsteigė ir pradėjo leisti religinės ir tautinės
kultūros žurnalą "Laiškai lietuviams". Jame nemaža dėmesio
buvo skiriama šeimos, sielovados, jaunimo ir dvasinio gyvenimo,
kultūros, humoro ir kitiems klausimams. Tėvas J.Vaišnys jį ilgai
redagavo (1950-1963 ir 1969-2000). Labiausiai jis rūpinosi literatūriniais
konkursais, jaunųjų literatų ugdymu, kalbos skyreliu, kuriam ilgai
vadovavo ir jį sumaniai organizavo. Be to, jis buvo LKMA ir Lituanistikos
instituto narys (nuo 1977-ųjų). Kas vasarą dėstė lituanistikos
kursuose (nuo 1974 metų) ir Čikagos lituanistikos pedagoginiame
institute (nuo 1973-ųjų), buvo aktyvus žurnalistas. Jis 1971-1977
metais buvo Lietuvių žurnalistų sąjungos pirmininkas, nuo 1976-ųjų
- Lietuvių skaučių seserijos dvasios vadas.
Savo kalbinius sugebėjimus tėvas J.Vaišnys parodė kartu su A.Klimu
išleistame vadovėlyje "Dabartinės lietuvių kalbos rašyba"
(1982) ir knygoje "Praktinė lietuvių kalbos vartosena"
(1985).
Plačią tėvo J.Vaišnio sielovadinę, kalbinę ir švietėjišką kultūrinę
veiklą gana palankiai vertino tiek spauda, tiek bendradarbiai,
tiek ir lietuvių išeiviai.
Gausiai susirinkusių saviškių ir iš Lietuvos atvažiavusių kunigų
2001 m. gruodžio 22 d. iš Čikagos jėzuitų namų į Šv. Kazimiero
kapines palydėtą tėvą J.Vaišnį galime prisiminti jaunystės dienomis
sukurta malda: "Duok, Viešpatie, kad aš gerais darbais ir
įvairiomis aukomis galėčiau atsilyginti už savo visas klaidas,
kad aš pas Tave ateičiau nekaltas, kad būčiau vertas su visais
šventaisiais garbinti Tave ir džiaugtis su visu dangumi per amžius".
Teišsipildo ši tėvo J.Vaišnio malda su kaupu, o mes visi jam tarkime:
"Amžiną atilsį duok jam, mirusiam, Viešpatie!"
Čikagos tėvai jėzuitai
© 2001 "XXI amžius"