Vyskupas, žvelgiąs iš knygos puslapių

Okupacijos, nutraukusios pradėtus istorikų darbus, lėmė tai, kad daugelis ryškių mūsų tautos asmenybių dar tebedunkso užmaršties ūkuose, kuo toliau, tuo prieštaringiau, nevienareikšmiškiau yra vertinamos. Viena tokių asmenybių yra Vilniaus vyskupas kunigaikštis Ignas Jokūbas Masalskis, apie kurį iki šiol lietuviškai buvo mažai rašyta. Lietuvos Respublikos nepriklausomybės dvidešimtmetis, davęs pradžią mūsų istoriografijai, buvo nepakankamas laiko tarpas tyrinėjimams. Be to, Vilniaus krašto okupacija taip pat nepalankiai veikė... O kai buvo atgautas Vilnius, kitų okupantų grėsmė daugelį istorikų išvijo iš tėvynės, atitolino nuo istorijos šaltinių. Tai objektyvios sąlygos, dėl kurių buvo likęs užmarštyje vyskupo I.J.Masalskio vardas. Neseniai viskas pasikeitė. Ši plačiai išsiskleidusi asmenybė žvelgia į mus iš Viktoro Petkaus solidžios knygos "Vilniaus vyskupas kunigaikštis Ignas Jokūbas Masalskis", išleistos 2000 metais. Knyga buvo pristatyta pernai spalio 6 dieną Verkių rūmuose. Nors autorius pabrėžė, kad šis veikalas nepretenduoja į mokslinį kūrinį, yra tik pažintinio pobūdžio, bet kalbėję mokslininkai - akademikas Antanas Tyla, kun. prof. Pranciškus Vaičekonis, dr.Juozas Lebionka - pripažino knygos istorinę vertę, buvo dėkingi autoriui už surastus ir pirmą kartą publikuojamus šaltinius.
"XXI amžiaus" skaitytojams pristatome vyskupą, nuo kurio gyvenimo laikotarpio dviejų šimtmečių laiko sąnašas nubraukė, anot autoriaus, "ne istoriko iš profesijos, o tik revoliucionieriaus profesionalo ranka".

Kilmė, mokslo metai, darbo pradžia

"Kunigaikščiai Masalskiai buvo kilę iš senųjų rytinių baltų žemių tarp Desnos, Ugros ir Okos upių. Save kildino iš Riurikaičių ir buvo susigiminiavę su Algirdaičiais... Masalskiai, ieškodami apsaugos nuo totorių, glaudėsi prie Lietuvos, rėmė Vytautą Didįjį. Kunigaikščiai Masalskiai aktyviai dalyvavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybiniame gyvenime. Tapo Lietuvos patriotais ir uoliais katalikais", - rašoma knygoje. Būsimasis vyskupas buvo ketvirtas vaikas kunigaikščio Mykolo Juozapo Masalskio ir kunigaikštytės Pranciškos Oginskytės šeimoje. Jis gimė 1729 m. liepos 22 d. Tėvas turėjo daug pareigų. Tuomet, kai gimė Ignas Jokūbas, tėvas buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didysis raštininkas. Vėliau jis tapo seimo maršalka, Trakų ir Vilniaus pilininku, lauko etmonu, didžiuoju Lietuvos etmonu. Įtakingo tėvo valia nulėmė sūnaus pašaukimą, jau vaikystėje jis buvo rengiamas į dvasininkų luomą. Igno Jokūbo būta itin gabaus. Penkiolikos metų jis jau buvo baigęs Vilniaus akademiją, mokėsi Varšuvos vienuolių misininkų seminarijoje; jam suteikiamas kanauninko titulas. Penkiolikmetis kanauninkas išvyksta Romon, studijuoja teologiją, filosofiją ir teisę, parašo disertaciją "Apie ypatingą Katalikų Bažnyčios žavesį" (lotynų kalba), kuri išleidžiama Romoje 1755 metais.
Grįžęs į Lietuvą dirbo klebonu ir ėjo kitas pareigas.

Vyskupas

1762 metais I.J.Masalskis tapo Vilniaus vyskupu. Ingresas įvyko liepos 27-ąją. Būta didelių iškilmių. "Naująjį vyskupą, įvažiuojantį į miestą, pakeliui lotyniškai sveikino Lietuvos ir Vilniaus stačiatikių arkivyskupas, graikų apeigų katalikai, vienuoliai bazilijonai, jėzuitai, Vilniaus Akademija ir kapitula. Priešakyje buvo vežamas sidabrinis kryžius ir kardas. Po kitą dieną įvykusio konsekravimo kunigaikštis Ignas Jokūbas tapo 28-uoju Vilniaus vyskupu ordinaru. Jis Vilniaus vyskupystėje perėmė 26 dekanatus su 422 parapijomis ir 85 filijomis", - rašoma knygoje. Tai buvo bene pati didžiausia vyskupija Europoje. Vyskupui tuomet tebuvo 32 metai.
Jaunasis vyskupas su pagalbininkais pradėjo didžiulės jam patikėtos vyskupijos vizitaciją. Buvo aprašoma parapijų religinė, ekonominė, etnografinė būklė, pateikiamos žinios apie bažnyčias, koplyčias, mokyklas, prieglaudas. Šie vizitacijų aprašai itin vertinami istorikų ir etnografų.
Vyskupas I.J.Masalskis rūpinosi naujų bažnyčių statyba, naujų parapijų kūrimu, vienuolynų steigimu. Jis šelpė vienuolynus, altarijas.
Naujojo vyskupo rūpestį kėlė Vilniaus kunigų seminarija, kurioje tesimokė 18 klierikų. Pirmaisiais vyskupavimo metais jis materialiai parėmė seminariją, ją perkėlė į patogesnes patalpas, į mokymo programas buvo įtraukta literatūra, prancūzų kalba, Lietuvos istorija, Palestinos geografija, tikslieji mokslai, architektūros teorija. Turėjęs platų europinį išsilavinimą, vyskupas siekė, kad ir klierikai lavintųsi.
Vyskupui visada rūpėjo paprastų žmonių gyvenimas. Jis pasakė kalbą prieš baudžiavą, kėlė valstiečių nuo baudžiavos atleidimo reikalą ir panaikino baudžiavą, įvesdamas činčo mokestį savo paveldėtuose dvaruose, ragino žmones taisyti kelius, trobesius, ūkius, sodinti sodus.
Vysk.I.J.Masalskis Vilniuje įsteigė fondą pamestinukams ir vargšams vaikams, neturintiems ko valgyti, klebonams uždraudė nusidėjėlius bausti fizinėmis bausmėmis, skatino juos nedaryti išimčių turtingiesiems ir galingiesiems. Jis globojo gabesnius klierikus, juos "kviesdavosi į Verkius, kad pabuvotų saloninėje aplinkoje, pasiklausytų elito pašnekesių (ir išmoktų gero elgesio)".
Vyskupas parodė gerą širdį ir savo artimiesiems. Mirus vyriausiam broliui Juozapui, jis globojo du jo našlaičius vaikus: dukterį Eleną Apoloniją ir sūnų Pranciškų Ksaverą.
Vysk. I.J.Masalskis "siekė atskirti Lietuvos Katalikų Bažnyčią nuo Lenkijos. Respublikos seime 1764 metais jo rūpesčiu buvo iškeltas reikalavimas įkurti atskirą Lietuvos bažnytinę provinciją... Pagal tą projektą Vilniaus vyskupija turėtų būti pakelta į arkivyskupiją, jos arkivyskupas turėtų Lietuvos primo titulą ir būtų pavaldus tiesiai popiežiui. Vyskupas Ignas Jokūbas to projekto neatsisakė ir toliau". Deja, jo įgyvendinti jam nepavyko.

Švietėjas

"Respublika pati turi lavinti savo piliečius, kadangi būtent piliečiai ir sudaro Respubliką", - buvo įsitikinęs vysk. I.J.Masalskis. Jo rūpesčiu 1773 metais buvo įsteigta Edukacinė komisija; tais pat metais panaikino Jėzuitų ordiną, turtus nutarta panaudoti švietimo reikalams. Vyskupas tapo Edukacinės komisijos pirmininku.
Edukacinė komisija buvo itin pažangi savo idėjomis. Buvo siūloma "panaikinti baudžiavą, organizuoti visuotinį liaudies švietimą, paruošti amatininkus, mokyti žemdirbystės, daržininkystės, sodininkystės, gyvulininkystės", ragina "ponus daugiau rūpintis baudžiauninkų dalia", - įsteigta knygų ir vadovėlių leidimo komisija ir t.t. Savo žinion Edukacinė komisija perėmė 1579 metais įsteigtą Vilniaus jėzuitų akademiją. Tai įvyko 1773-aisiais, panaikinus Jėzuitų ordiną.
1774 metais vyskupas parengė "Potvarkį parapijinėms mokykloms". Jis "laiškuose bei aplinkraščiuose ragino klebonus rūpintis, kad prie kiekvienos parapijinės bažnyčios būtų mokykla ir reikalavo kasmet pranešti mokinių skaičių"; jis 1775 metais įsteigė mokytojų seminariją; "paskelbė premiją už knygą, kurioje būtų išdėstytos klebonų pareigos auklėjant vaikus".
Pageidaujamo švietimo vaisius vysk.I.J.Masalskiui teko pamatyti savo akimis.

Mokslo ir meno globėjas

"Vyskupas mėgo mokslą ir puoselėjo meną. Burdavo aplink save mokslo žmones, nelabai paisydamas jų kilmingumo ir turto, rengdavo pokalbius, disputus", - rašo V.Petkus. Per knygos pristatymą kažkas pasakė: "Susikaupkime, patylėkime, gal išgirsime vyskupo žingsnius". Kad stovi kaip tik tokie Verkių rūmai, tikras klasicizmo šedevras (ne visi pastatai išliko), pastatytas pagal architektų Martyno Knakfuso ir Lauryno Gucevičiaus projektą, turime būti dėkingi Vilniaus vyskupui I.J.Masalskiui. Rezidenciją vyskupas puošė pagal savo gerą skonį ir subtilų išmanymą. Čia buvo sukaupta vertingų paveikslų galerija, buvo galima pasigrožėti skulptūromis, veikė teatras, buvo įrengta koplyčia, jo užsakymu iš Anglijos buvo atvežtas raudonmedžio parketas, parke augo iš Hamburgo ir Karaliaučiaus atkeliavę neįprastų rūšių medžiai. Vyskupo rūpesčiu rūmuose apsigyveno talentingas tapytojas Pranciškus Smuglevičius, į Lietuvą buvo pakviestas italų skulptorius Tommaso Rigi, savo darbais puošęs Verkių rūmus ir Katedrą.
Verkių rūmuose lankydavosi garbūs svečiai: popiežiaus nuncijus Varšuvoje, Vilniaus vaivada, Vilniaus universiteto profesoriai. Buvo kuo pasididžiuoti: čia skambėjo muzika, grojama geriausių atlikėjų, šoko grakščios balerinos.
Daug rūmų Lietuvoje pastatyta, rūpinantis vysk. I.J.Masalskiui. "Bet vienas pačių didžiųjų vyskupo Igno Jokūbo darbų buvo Vilniaus Katedros atnaujinimas. Iš senos ir įvairialypės vyskupinės bažnyčios jis pasiryžo padaryti gražų, vieningą ir stilingą kūrinį, Lietuvos sostinės papuošalą", - rašoma knygoje. Anot Vlado Drėmos, vyskupas Lietuvos dailės istorijoje bus visada žinomas kaip architekto Lauryno Gucevičiaus uolus ir nuolatinis mecenatas. Tai buvo tikrai idealus mecenatas, kurio nuopelnai Lietuvos kultūros raidai yra milžiniški. Idealus mecenatas susirado tokį pat idealų klientą - kūrėją.

Politikas

Vyskupo gyvenamasis laikotarpis buvo neramus. "Lietuvos-Lenkijos valstybė pasiekė savo pražūties slenkstį. Viduje šeimininkavo svetimieji ir siautėjo savieji. Kaimyninės valstybės atplėšinėjo ištisas teritorijas. Visur buvo betvarkė ir suirutė. Niekas nebuvo tikras dėl rytdienos", - rašo knygos autorius. Knygos pristatyme V.Petkus tą laikotarpį palygino su 1944 metų Lietuva, kai, anot prof.J.Ambrazevičiaus-Brazaičio, buvome palikti vienui vieni.
Vyskupas save laikė lietuviu, Lietuvos patriotu, skaudžiai išgyveno dėl to, kas vyksta. Laiške tikintiesiems rašė: "Stingsti matydamas, į ką pavirto ši šauni tauta. Čia matau išdraskytas turtingas provincijas, ten įvairiuose kraštuose klajojančius jos piliečius, kitur minias dejuojančių nelaisvėje. Visoje valstybėje nauji kapai, visur matau sunaikinimą, liūdesį, neviltį ir bijau dėl didesnių nelaimių".
Beje, per pirmąjį Lietuvos-Lenkijos padalijimą vyskupas neteko didelės savo vyskupystės žemių, per antrąjį - taip pat. Jis kūrė planus, kaip gelbėti Lietuvą, važinėjo ir ieškojo draugų Prancūzijoje, Rusijoje, buvo įsitikinęs, kad carė Kotryna II galėsianti priglausti Lietuvą ir leisti jai savarankiškai tvarkytis. "Žinoma, ieškoti pagalbos pas rusus ir manyti, kad jie padės apginti Lietuvos valstybingumą, buvo nerealu ir naivu. Juk pati carė Kotryna II visomis išgalėmis stengėsi sulikviduoti Lietuvos valstybingumą". Šiai nuostatai pritaręs prof.A.Tyla sakė: "Susidėjimas su Rusija niekada nesibaigė nauda Lietuvai". Istorikas kunigas jėzuitas Rapolas Krasauskas rašo: "Sunku pateisinti Masalskio pataikaujantį bendradarbiavimą su rusais, o jo įsitikinimą, kad imperatorės Kotrynos valdžioj kraštas galės tvarkytis ir stiprėti, reikia laikyti nerealiu ir naiviu".
Atrodo, vyskupas pritarė Tado Kosciuškos sukilimui, į sukilimo kasą jis paaukojo 1800 florinų. Tiksliai nenustatyta priežastis, dėl kurios vyskupas per sukilimą atsirado Varšuvoje. Lenkai jį laikė bažnytiniu ir tautiniu separatistu. Varšuvoje vyskupas buvo suimtas; 1794 metų birželio 28-osios naktį sukurstyta tamsuolių minia suimtuosius pakorė. Už mėnesio vysk. I.J.Masalskiui būtų sukakę 65-eri metai. Vilniaus vyskupu jis išbuvo 32 metus. Taip pat buvo pakartas vyskupas Juozapas Kazimieras Kasakauskas, Lietuvos lauko etmonas pakancleris grafas Juozapas Zabiela ir kiti Lietuvos piliečiai. Ši brutali bausmė įvykdyta be tardymo, be kaltumo įrodymų ir be teismo.
Vysk.I.J.Masalskio palaikai į Lietuvą sugrįžo 1795 m. kovo 3 d. ir iškilmingai palaidoti Katedros Vyskupų koplyčios kriptoje.
Knygos pristatymo dalyviai vieningai sutarė vienu klausimu: nėra įamžintas šio iškilaus dvasininko, Lietuvai aukojusio savo jėgas ir materialines bei moralines vertybes, atminimas. Reikėtų vieną Vilniaus gatvių pavadinti jo vardu, prasminga būtų matyti jį vaizduojančią skulptūrą priešais Verkių rūmus. Lietuvių katalikų mokslo akademijos prašyta surengti konferenciją Vilniaus vyskupo I.J.Masalskio ingreso 240-ųjų metinių proga 2002 metais.

Aldona KAČERAUSKIENĖ

Vilnius

© 2001 "XXI amžius"

 

Vyskupas Ignas Jokūbas Masalskis
(1729-1794)