Į Naujuosius įžengus

Pradėjome dar vienus trečiojo tūkstantmečio metus. Įžengus į 2002-uosius, reiškia, kad netrukus švęsime Nepriklausomybės atkūrimo dvyliktąsias metines. Kai palygini prieškario Nepriklausomos Lietuvos per tokį pat laikotarpį pasiektus laimėjimus, nejauku darosi. Juolab kad 2001 metais į priekį nedaug pasistūmėta... Tai buvo greičiau politinių žaidimų, didieji kėdžių perstatinėjimo metai, faktiškai pamirštant valstybės kūrimo procesą. Per metus visiškai žlugo vadinamoji naujoji politika, apie kurią dabar nė puse lūpų neužsimenama. Lyginant prieškario Lietuvos pasiekimus (ypač žinant, koks nuniokotas kraštas atiteko Nepriklausomybės kūrėjams) su dabartiniais pasiekimais, susidaro nekoks įspūdis. Dabar ir lyginti vengiama, teigiant, jog laikai pasikeitė ir pan. Tačiau visi pripažįsta, jog iš istorijos privalu mokytis. Žinoma, prieškario Lietuvos kūrėjų nė iš tolo negalima lyginti su dabartiniais. Tai buvo idealistai, visa širdimi atsidavę valstybės kūrimui. Neseniai teko skaityti Valstybės Tarybos protokolų sekretorės Birutės Grigaitytės atsiminimus apie Lietuvos Laikinosios Vyriausybės persikėlimą į Kauną 1919 metų sausį. Vyriausybei apsistoti buvo paskirti septyni "Metropolio" viešbučio kambariai. Vienas kambarys teko premjerui Mykolui Sleževičiui, Vasario 16-osios Akto signatarui Jonui Vileišiui ir profesoriui Jonui Šimkui. Kambaryje buvo tik viena lova, ir trys vyriausybės nariai naktigulio reikalą sutvarkė taip: Jonas Vileišis, kaip vyriausias pagal amžių, gavo lovą, prof.J.Šimkus susirangė ant sofos, o pats premjeras M.Sleževičius įsitaisė ant stalo. Argi galima bent įsivaizduoti panašius dalykus dabartinėje Lietuvos valdžioje? Nebent panašius pasiaukojimo pavyzdžius matėme prieš ir po Sausio 13-osios. O dabar nė nesinori žiūrėti į "Stiliaus" ir kituose "gyvenimo būdo" žurnaluose bei televizijos laidose vadinamojo visuomenės elito puotas. Ir tuose nesibaigiančiuose "elito" baliuose dažniausiai puikuojasi politikai ir "naujieji lietuviai". Tiesa, pastaruoju metu Lietuvos elito puotose pasirodo ir naujieji rusai - vietiniai ir atvykstantys iš Rytų. Štai tau ir atgimusi Lietuva, siekianti tobulėjimo!
Mūsų gyvenimo traukinys šiandien įnirtingai varomas stichiškų malonumų kryptimi, kur rinktis nebėra iš ko. Ne tik estetiką, bet ir etiką keičia vulgarybės. Tad ką daryti, ko apskritai tikėtis žmogui, liekančiam tik nuogos tikrovės galimybių lauke, nenorinčiam ir nesugebančiam priimti to įžūlaus, ciniško, demokratiškais šūkiais apsiginklavusio šiuolaikiškumo reveranso? Deja, traukinys jau nuvažiavo, palikęs nuodingus dūmus, kurie nė kiek nesisklaido, o tik dar labiau plinta, tirštėja. Tad ką daryti? Prisiminti, kas esi, kuo buvai, dėl ko graužeisi ir kovojai dar nykios okupacijos laikais - dėl į kolūkines gyvenvietes sugrūsto kaimo, švaraus vandens, niokojamo sostinės senamiesčio, pagaliau dėl savo vidinės laisvės? Dabar viskas yra lyg ir tavo paties, ir tavo bendraminčių rankose, bet pakeli tas rankas prie akių, - o jose nieko nėra. Net nėra jėgos, kuri paimtų bent jau aštrią plunksną ir tvotų. Tvotų tiems, kurie šventvagiškai naudojasi nepriklausomybės vaisiais, pamiršdami skurde esantį savo artimą.

Tačiau vargu ar Lietuvoje gali būti geriau, nes vis dar gyvybingas, plačiai išsikerojęs SSKP, LKP, LDDP, o dabar - jau socialdemokratų medis. Mums tai yra didžiausia blogybė. Lietuvoje tebegyvena ir klesti KGB veikėjai - jie apsimeta esą verslininkai arba dirba tų "verslininkų" apsaugos viršininkais. Yra net tokių, kuriems paskirtos valstybinės pensijos, Gedimino ordinai. Šią grupuotę žmonių jungia tik bendra praeitis ir bendri interesai. Atgimimo metais likimo ironijos pasodinti į valdžią, jie skubėjo kuo daugiau pasiglemžti. Beje, gobšumas juos kadaise ir nuvedė į "šlovingosios" gretas, o dabar juos vis dar palaiko didelė inertiškoji visuomenės dalis. Keisčiausia, jog, tapę kapitalistais, šie buvę didesni ar mažesni sovietmečio valdininkai net nenori prisiminti anos santvarkos beviltiškumo, savo buvusios veiklos beprasmybės. O galėjo padaryti taip, kaip pasielgė Rusijos premjeru buvęs Viktoras Černomyrdinas, kuris komunistų dominuojamoje Valstybės Dūmoje prieš trejetą metų pareiškė, kad jis, buvęs žymus sovietmečio veikėjas, yra įsitikinęs, jog rinkos ekonomikos kryptis yra vienintelė teisinga. Jis atvirai šaipėsi iš savo darbų Sovietų Sąjungoje ir į miltus sumalė Dūmos deputatus - komunistus bei agrarininkus, dar ir dabar tvirtinančius, kad sovietinė tvarka buvo "pažangiausia" pasaulyje. Ar kas girdėjo, kad buvęs LKP pirmasis sekretorius arba koks nors ideologinio fronto marksizmo - leninizmo profesorius būtų ką nors panašaus pasakęs? Negirdėjo ir neišgirs. Greičiau atvirkščiai. Išgirs dar ne vieną pagyrimą "plyno lauko" statyboms, kolūkinio kaimo šlovinimą ir panašiai. Tad kol tauta nesuvoks, kokią žalą jai darė ir daro praeities partija, kad ir kokiais vardais ji bepasivadintų, tol murkdysimės tame pačiame nešvariame virale, kuriam prieš keletą metų prilygino Lietuvos valstybės kūrimą vienas dabartinės valdžios nemėgiamas publicistas.
Nuo tokios demokratijos kenčia tauta, o ypač ta didžioji jos dalis, nesugebėjusi gauti ar iš inercijos jau beveik dvylika metų tebelaukianti malonių iš valdžios. Labiausiai glumina tai, jog nemaža tautos dalis nesupranta, kam reikėjo ardyti sovietinę tvarką, kuri, bent jau vadinamojo sąstingio laikotarpiu, aprūpindavo visus nors ir menkai apmokamu darbu, garantavo nors ir labai prastą nemokamą gydymą bei švietimą. Tik visiškai neužsimenama apie sovietmečiu vykdytą fizinį, o ypač dvasinį tautos genocidą. Stengiamasi nutylėti, kad ir pramonėje, ir žemės ūkyje sovietinės technologijos buvo beviltiškai atsilikusios nuo pasaulio, kad neefektyviai dirbančios įmonės žlugdė tą sovietų valstybę, kad sovietinė imperija, nuskurdinusi žmones ir materialiai, ir dvasiškai, nesulaikomai ritosi į prarają.
Kalėdų išvakarėse profesorius Romualdas Grigas, be užuolankų kalbėjęs apie Lietuvoje sėkmingai gyvuojančias valdžios piktžaizdes, pareiškė visgi esąs "pesimistinis optimistas". Duok Dieve!

Tačiau svarbiausias klausimas - kas įleis gaivaus oro? Neįtikinamai nuskambėjo Prezidento raginimas opozicinėms partijoms "ieškoti sutarimų" su valdančiąja neokomunistine dauguma, sprendžiant opiausius valstybės klausimus. Nebežinia net kaip vertinti tokį raginimą. Negi Prezidentas ir jo patarėjų būrys nežino, jog valdančioji dauguma nė nemano su kuo nors tartis? Tarp svarbiausių valstybės reikalų Prezidentas paminėjo numatomas Konstitucijos pataisas ir pensijų reformą. Tačiau ar konvejeriu štampuojami valdančiosios daugumos įstatymai nėra mažiau svarbūs valstybei? Argi tarėsi su opozicija valdančioji dauguma, priimdama Pelno mokesčio ar Aukštojo mokslo įstatymus, pagaliau didelį visuomenės supriešinimą sukėlusias Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo pataisas? Valdantieji neparodė jokio noro su kuo nors tartis. Kaip pastebėjo seimo Liberalų frakcijos seniūnas G.Steponavičius, šių įstatymų stūmimas paskutinėmis senųjų metų dienomis aiškiai parodė, kad tai yra daugiau bukas užsispyrimas nei kažkokie aiškūs tikslai. Todėl Prezidentas kreipėsi ne tuo adresu. Kodėl nepasiūlius politinėms partijoms susirinkti ir siekti tikrai nacionalinių, o ne vienadienių, vien neokomunistinės daugumos priimtų sprendimų?

Įžengiantiems į naujuosius metus Lietuvos žmonėms privalu įsisąmoninti, jog susitaikymas su padėtimi, kurioje atsidūrėme, būtų tolygus savižudybei. Mums būtinas pasitikėjimas savimi, kurį teikia Konstitucijos žodžiai: "Suverenitetas priklauso tautai". Būtų nedovanotina, jei tą suverenitetą iš mūsų pagrobtų viena grupuotė, pasinaudojusi rinkėjų pasitikėjimu. Mes, piliečiai, privalome tapti neperžengiama kliūtimi kiekvienai vyriausybei, kiekvienam prezidentui, kuris bandys svetimus (pavyzdžiui, Maskvos) interesus įpiršti mums kaip "mirtinus mūsų interesus". Svarbiausia patiems prisiimti atsakomybę už savo ir savo vadų ateitį. Todėl belieka pritarti prof.R.Grigui - būti šiais metais bent jau pesimistiniais optimistais.

Petras KATINAS
"XXI amžiaus" apžvalgininkas

© 2001 "XXI amžius"