Nebėgti nei nuo žemės, nei nuo sąžinės
Sausio 13-osios pergalei paminėti
1990 metų pabaigoje visame krašte
buvo jaučiamas nerimas ir įtampa. Kūčių vakarą visiems, kurie
susirinks prie stalo, buvo pasiūlyta vienu metu užgesinti šviesas
ir ant palangių pastatyti degančią Kalėdų žvakelę, kaip viltingo
tikėjimo Lietuvos laisve ženklą. Vargu ar kas suskaičiavo visas
švieseles, bet jų buvo labai daug. Tas vienintelis neformalus
Tautos referendumas paliko neišdildomą įspūdį. O agresija jau
buvo planuojama. 1990 metų pradžioje KGB žinion buvo perduotos
trys mobilios kovinės divizijos - 23 tūkst. kariškių. Maskvos
akimis - Lietuva buvo "maištingiausia" iš visų Baltijos
šalių. Maskva neklydo.
Tuometė Lietuvos Respublikos vadovybė balansavo prie atkurto valstybingumo
ir brutalaus smurto ribos. Vienoje pusėje - okupantas su galingu
prievartos aparatu- armija, TSKP, KGB, kitoje pusėje - Sąjūdis,
garbinga istorinė patirtis, laisvės kovos, gaivalingas troškimas
išsaugoti ir apginti nepriklausomybę, krikščioniškos moralės politika.
Trys magiški žodžiai - Lietuva, Sąjūdis, Landsbergis - jaudino
ir veikė ne tik mūsų tėvynainius. Lietuvos parlamentarai, sugrįžę
iš Ukrainos, pasakojo, kad po Kovo 11-osios Kijevas tapo neatpažįstamas
- mėlynai geltonas.
Pasaulio galingieji palaikė M.Gorbačiovą, prašydami netrukdyti
jam "daryti perestrojkos". Buvo baiminamasi triuškinančio
sovietų imperijos griuvimo. Daugelis Lietuvos politikų ir visuomenės
veikėjų suvokė, kad nepriklausomybė nebuvo ir nėra galutinis tautos
siekis. Nepriklausomybė - tai tik būtinoji sąlyga laisvai kurti
savo ateitį. Europa dar nebuvo apsisprendusi pasisakyti už Lietuvos,
Latvijos, Estijos nepriklausomybę.
1990 m. gruodžio 22 d. Vilniuje įvyko trijų lygių konferencija.
Tai vienintelis tokio pobūdžio forumas atkurtos valstybės istorijoje.
Seimo posėdžių salėje posėdžiavo Atkuriamojo Seimo (tada - Aukščiausiosios
Tarybos) deputatai, savivaldybių deputatų atstovų taryba ir Sąjūdžio
Seimas. Kai Jonavos sąjūdininkų lyderis G.Ilgūnas buvo išrinktas
į Parlamentą, man teko perimti Sąjūdžio Jonavos rajono skyriaus
pirmininko pareigas. Kartu buvau ir deputato G.Ilgūno sekretorius,
padėjėjas. Konferencijoje pristačiau jonaviečių parengtą kreipimosi
į krašto gyventojus projektą "Sąjūdžio veikla ypatingomis
sąlygomis". Per penkias minutes telegrafiškai išdėsčiau,
ką reikėtų daryti atėjus "Dienai X". Tekstą atidaviau
deputatui A.Sakalui. Šis projektą perdavė ne redakcinei komisijai,
o Seimo pirmininkui V.Landsbergiui. Konferencija šį dokumentą
priėmė kaip atsišaukimą "Respublika pavojuje!" Atsišaukimas
pateko į žinomą V.Landsbergio knygą "Laisvės byla".
Dokumente rašoma, kad jeigu Sovietų Sąjunga griebtųsi prievartos
ir karine jėga nutrauktų Lietuvos valstybės organų teisėtą veiklą,
žmonės kviečiami nepaklusti ir nebendradarbiauti su okupacine
valdžia, nepamiršti, kad Lietuvoje galioja tik Lietuvos įstatymai
ir nė vienas pilietis negali būti apkaltintas pagal Sovietų Sąjungos
įstatymus, o jeigu tas būtų daroma, tai žinoti, jog tai yra nusikaltimas
Lietuvos valstybei.
Sausio 6 dieną Gaižiūnų karinio oro uoste nusileido pirmieji transporto
lėktuvai su desantininkais. 234 aviadesantinis pulkas sausio 8-ąją
pasiekė Vilnių ir dislokavosi kariniame Šiaurės miestelyje. Jonavos
sąjūdininkai sekė karinių dalinių judėjimą ir žinias operatyviai
perduodavo į Vilnių.
Sausio 7 dieną K.Prunskienės Vyriausybė pakėlė maisto produktų
kainas. Tai buvo formali dingstis pradėti riaušes, kaip "pasipiktinusios
liaudies" protestą. Atsirado "nacionalinio gelbėjimo
komitetas", kurio balsai skambėjo ne valstybine kalba. Sausio
8-ąją rusiškai šūkaliojanti jedinstveninkų minia įsiveržė į Seimo
vidinį kiemą ir ėmė laužtis į rūmus. Gynėjai sulaikė įsiveržėlius
lazdomis ir vandeniu iš priešgaisrinės sistemos žarnų. Buvau tų
įvykių dalyvis. Minioje įsimaišę smogikai buvo pasirengę laistyti
parlamentarus švinu iš ginklų. Suvaidinti liaudies stichiško pasipiktinimo
nepavyko - kelią pastojo gynėjų ryžtas.
Sausio 9 dieną buvo paskelbtas Gorbačiovo ultimatumas. Jame -
metalinis balsas: "Žmonės reikalauja atkurti konstitucinę
tvarką. <
> Praradę tikėjimą politika, kurią vykdo dabartinė
vadovybė, jie reikalauja įvesti prezidentinį valdymą. Siūlau respublikos
Aukščiausiajai Tarybai tučtuojau atkurti SSSR konstitucijos ir
LSSR konstitucijos galiojimą, atšaukti anksčiau priimtus antikonstitucinius
veiksmus." Ultimatumas reiškė, kad leidžiama pradėti agresiją
ir pralieti kraują.
Lietuvos diplomatija ėmėsi ryžtingų veiksmų. Deja, pasaulio didieji
dar puoselėjo iliuzijas dėl Gorbio "perestrojkos", tad
labai atidžiai sekė įvykius Lietuvoje. Valstybės vadovas V.Landsbergis
rengėsi ir blogiausiam atvejui. Neperšaunama liemenė - tik dėl
visa ko. "Dienos X" atveju ministras A.Saudargas užsienyje
sudarytų emigracinę vyriausybę.
Sausio 11 dieną per vietinį radiją į skubų posėdį buvo sukviesta
Jonavos Sąjūdžio taryba. Svarstomas vienintelis klausimas - ginti
Parlamentą, radijo ir TV centrus, svarbius valstybinius objektus.
Visi suvokė, kad, nesant vilties, jog pagalbos sulauksime iš užsienio,
reikia remtis gyventojų parama. Sąjūdžio taryba paskyrė jonaviečiams
budėti prie Seimo sausio 13-ąją.
Organizavome budėjimą kiaurą parą Sąjūdžio būstinėje, palaikėme
nuolatinį ryšį su savivaldybe. Savivaldybė savo ruožtu sekė Ruklos
įgulos pulsą. Per vietos radiją teko aiškinti žmonėms apie susidariusią
padėtį, ko reikėtų imtis, jei grubi karinė jėga nutrauktų teisėtai
išrinktų valdžios institucijų darbą.
Pasaulio žiniasklaidos dėmesys buvo koncentruojamas į Irako okupuotą
Kuveitą. Generolo Švarckopfo vadovaujama karinė operacija "Audra
dykumoje" kaustė dėmesį. Agresijos planuotojai tikėjosi,
kad Kuveito įvykiai leis bemaž tylomis užgniaužti atkurtą Lietuvos
nepriklausomybę.
Sausio 12 dieną jau buvau Vilniuje. Aptarėme reikalus su deputatu
G.Ilgūnu. Tragiški sausio 13-osios nakties įvykiai prie TV bokšto
ir trylikos gynėjų žūtis neišgąsdino nei žmonių, nei parlamentarų.
Sostinėje tvyrojo grėsmės nuojauta - dabar bus puolamas Parlamentas.
Visą naktį Seimo rūmuose per radijo tinklą aidėjo komandos, nurodymai,
informacija, rikiuotė, priesaika. Valgykloje ant stalų - dideli
kopūstų sriubos puodai, dubenys su dešrelėmis, kava, arbata. Savitarna.
Pasieniais ant grindų suvirtę ilsėjosi gynėjai. Jų ginklai - lazdos,
metalo strypai, saujon telpančios metalinio vamzdžio nuopjovos
(svaidymui) ir Molotovo kokteilio buteliai, nedaug medžioklinių
ir sportinių šautuvų. Buvo ir automatinių ginklų, tačiau jie slepiami.
Visą naktį prie Parlamento budėjo didelė minia gynėjų. Skambėjo
giesmės, buvo meldžiamasi, dainuojamos liaudies, partizanų ir
Atgimimo metais sukurtos dainos. Kun R.Grigas ant palangės klausė
išpažinčių. Deputatai posėdžių salėje mažomis grupelėmis tarėsi.
Visi su paltais, striukėmis. Ir dujokaukių daug
Tos nakties įspūdžiai
verti atskiro išsamaus rašinio.
Tada buvo parašytas Sausio 13-osios testamentas. Jo tekstas tapo
žinomas daug vėliau. "Lietuva amžinai atgims, nes bus išlikusi
Jūsų širdyse. Aš kalbu tuos žodžius iš anksto numatęs, kad gal
nebegalėsiu kalbėti. Atėjo dar viena naktis, kuri nebebus ilga,
kaip nebūna ilgas tamsiausias metas prieš aušrą. <
> Mums
reikia išlikti savo sodybose, savo šeimose, savo žemėje, nebėgant
į šalis nei nuo žemės, nei nuo sąžinės. <
> Atsiminkite,
kad Lietuvoje teisėti yra tik Lietuvos įstatymai, ir tuo ginkitės,
kai Jus persekios. Nepripažinkite, kad anie Jus gali teisti už
ištikimybę Lietuvai", - rašė jo autorius V.Landsbergis.
Sausio 13-osios rytą gaunu iš Sąjūdžio štabo pavedimą paskelbti
aikštėje susirinkusiems gynėjams Sąjūdžio kreipimąsi. Aikštėje
daug jonaviečių. Vidudienį per Seimo rūmų antro aukšto koridoriaus
atvirą langą pirmą kartą kalbėjau tokiai didelei masei žmonių.
Man padėjo kun.R.Grigas. Minioje matėsi, be mūsų trispalvės, baltarusių,
ukrainiečių, latvių, estų vėliavos. Pasveikinau susirinkusiuosius,
ragindamas laikytis ramiai, nešūkauti, neskanduoti ir nedainuoti,
o įdėmiai klausyti pranešimų per garsiakalbius. Liepiau, važiuojant
tankams, pasitraukti toliau nuo stovinčių automašinų, jos virsdamos
gali prislėgti. Jeigu kareiviai atstatytais ginklais veržtųsi
į minią, prašiau pagal galimybes trauktis į šalis be panikos.
Įvykiai prie TV bokšto rodė, kad okupantams negalioja jokie žmogiškumo
principai ir jie gali elgtis labai brutaliai, todėl raginau vengti
beprasmiškų aukų. Sakiau, kad moterims ir vaikams derėtų pasitraukti
iš pavojingų vietų (čia pasigirdo šūksniai "Nesitrauksime!"
ir švilpimas).
Laikau šį lapelį savo archyve kaip to meto brangią relikviją.
Lietuvos žmonės laimėjo vieną iš svarbiausių ir didžiausių XX
amžiaus pergalių kovose dėl Nepriklausomybės. Aukų nebuvo išvengta.
Bet agresorius neišdrįso brutalia jėga užgesinti laisvės ugnies.
Pasaulis pamatė, kad tauta pasiryžusi ginti savo teisę būti valstybe.
Pagerbkime žuvusius ir pasidžiaukime Tautos žygdarbiu. Mes visi
esame tų įvykių dalyviai arba liudininkai. Laimėjome!
Edmundas SIMANAITIS
Jonava
© 2002"XXI amžius"