Paradoksai ir absurdai
Kas gi gali paneigti, jog
Lietuvoje įsigaliojusi valstybinė nomenklatūra, faktiškai neturi
jokių idėjų ir principų, tačiau turi galingą ir "sucementuotą"
mafijinės omertos (savųjų asmenų gynimas ir jų nepakaltinamumas)
įžadais biurokratinį potencialą. Įvairios manipuliacijos, įstatymai,
priiminėjami kiti svarbiausi valstybės aktai iš tiesų verti didžiųjų
cirko iliuzionistų. Aišku, žmonių teisių ir laisvių buvimo niekas
neneigia. Deklaracijos apie meilę demokratijai liejasi kasdien.
Tik kas iš to? Vadinamieji oligarchai ir šiaip stambiausi machinatoriai
kaip buvo, taip ir lieka už teisėsaugos ribų, korupcija kaip klestėjo,
taip ir klesti. Ką daryti su neregėtai išpampusiu biurokratiniu
aparatu, kuris tapo nepalyginamai didesnis ir gobšesnis nei buvusioje
"tarybų" Lietuvoje? Skirtumas tik tas, kad tada apie
ją žiniasklaida visiškai tylėjo. Viena žinoma politikos apžvalgininkė
stebėjosi paradoksu, kai namų politinėje virtuvėje vyksta vos
ne viduramžiški alchemijos darbai, o kelyje į Europos Sąjungą
Lietuva primena gerų manierų džentelmeną. Apžvalgininkė turėjo
galvoje visų pirma Seimo daugumos sprendimą, jog sovietmečiu gautas
butas savininkų namuose yra svarbiau už esminį demokratinės valstybės
principą - nuosavybės neliečiamumą. Tačiau ir tai dar ne viskas.
Įsisiūbuoja didysis piliečių, tai yra būsimojo prezidento rinkėjų,
viliojimo spektaklis. Juk kaip kitaip nei tragikomedija, anot
Kovo 11-osios Akto signataro K.Sajos, galima pavadinti Prezidento
bauginimus nepasirašyti biudžeto įstatymo, suvaidinant eilinę
susirūpinusiojo rolę. Nieko, pasirašė. Arba naujametis valstybės
galvos pareiškimas apie prostitucijos ir naminukės varymo įteisinimą.
Dar keistesni dalykai vyko dėl Aukštojo mokslo įstatymo pataisų.
Prezidentas irgi demonstravo principingumą. Netgi kreipėsi į Premjerą,
kad tas pateiktų Prezidentui pasiūlymus, kaip reikėtų pataisyti
Aukštojo mokslo įstatymo pataisas, kad jos atitiktų valstybės
finansines galimybes. Aišku, premjeras atsiliepė ir pateikė savo
pasiūlymą: apriboti studijuojančių nemokamai arba tik nedaug mokančių
studentų skaičių. Pagal Premjerą, konkrečias valstybės pagalbos
sulaukusių studentų kvotas Švietimo ministerija patvirtintų kasmet
kiekvienam fakultetui, atsižvelgdama, kiek kiekvienos srities
specialistų jai reikia. Kitas A.Brazausko siūlymas - palikti laisvą
galimybę mokėti fakulteto nustatytą mokestį tiems studentams,
kurie pagal savo pažangumo rodiklius "netilpę" į valstybės
finansuojamų arba lengvatinį kreditą gaunančiųjų kvotas. Deja,
Prezidentas vėl nedrįso vetuoti šio įstatymo pataisų. Be to, jis
kitaip ir negali. Vetuok nevetavęs - buldozerinė dauguma vis tiek
atmes bet kokį veto. Apie tai aiškiai pasakė vienas iš vadinamųjų
socialdemokratų vadų. "Mums pakaks 40 minučių bet kokiam
prezidento veto atmesti", - pareiškė jis. Kitas dalykas -
tariamas rūpinimasis švietimu tėra kaip ir kiti atskirų grupuočių
naudai priiminėjami įstatymai. Ar tikrai reikia Lietuvai penkiolikos
universitetų? Rūpinamasi ne švietimu, o įtakinga grupe irzlių
profesorių, bijančių netekti savo kėdžių. Tarp tų "nusipelniusių"
profesorių - pilna buvusių marksizmo-leninizmo šlovintojų, tapusių
socialinių ar ekonomikos mokslų habilituotais daktarais. Kalbos
apie skurdinamą švietimo sistemą, lėšų trūkumą - tik dūmų uždanga.
Pakanka prisiminti publikacijas apie išdygusias "nuskurdusių"
profesorių vilas Kauno botanikos sodo teritorijoje, prieš kurias
išgarsintoji H.Daktaro pilis tėra tik nuskurdusi pirkia.
Siekdamas žūtbūt surinkti
daugiau balsų atsibudo nuo apėmusio snaudulio ir Seimo Pirmininkas.
Jis stojo ginti aludarių, nes Premjeras sumanė uždrausti pardavinėti
alų krepšinio ir futbolo rungtynėse. Aišku, kad nuo tokio rūpinimosi
alaus mėgėjais Seimo Pirmininko reitingas vėl pašoks. Argi to
dabar labiausiai reikia Lietuvai, kai faktiškai atsidūrėme finišo
kelyje į NATO? Tuo tarpu įsismaginusiems kandidatams į prezidentus
nė motais, kad Lietuva nuosekliai grimzta į absurdų liūną, kuriame
absurdas gimdo absurdą. Tą supranta ir tų absurdų kūrėjai, jau
beveik įdiegę žmonėms mintį, kad bet koks pasipriešinimas absurdui
irgi yra absurdas. Tai reiškia, jog kiekvienam, kas nesutinka
su brangiosios partijos ir vyriausybės sprendimais, belieka pakelti
rankas. Kaipgi čia neprisiminsi filosofo Nyčės, pasakiusio, jog
šiandieninis žmogus greičiau pasirinks nieką, negu apskritai nieko
nepasirinks. Nuo tų laikų nedaug kas pasikeitė. Tą aiškiai rodo
sociologinės apklausos ir tas "elitas", kuris puikuojasi
reitingų lentelių viršuje.
Argi ne eilinį absurdo spektaklį
praėjusią savaitę suvaidino Lietuvos žiniasklaida, dvi paras be
paliovos kaip svarbiausią žinią pateikinėjusi atsitikimą, kai
vienoje Kauno centrinėje gatvėje buvo peršautas tūlas nusikalstamo
pasaulio gangsteris. Su visomis smulkmenomis buvo kalbama ir rašoma,
kaip už gangsterio gyvastį kaunasi medikai. Nereikėtų stebėtis,
jei apie tai rašytų bulvarinės "Vakaro žinios" ar "Akistata".
Tokia jų duona. Kai Nacionalinis radijas ir televizija kas valandą
kaip apie svarbiausią ne tik Lietuvos, bet kone pasaulio įvykį
pranešinėjo apie eilines mafiozų pjautynes. Nejučiomis kyla klausimas,
o gal tai nauja preliudija į kažkokias rengiamas "gelbėtojų"
užmačias, užmigdant visuomenės dėmesį. Juk ne be reikalo senas
Kremliaus vilkas J.Primakovas atskubėjo švęsti stačiatikių Kalėdų
į Vilnių! Nuo kada gi šis patyręs žvalgybininkas tapo toks dievobaimingas
ir kodėl pasirinktas būtent Vilnius? Ogi labai paprastai - Lietuvoje
dabar labai palanki politinė situacija, o, sprendžiant iš nuolankaus
mūsų politikų linkčiojimo vos ne iki žemės prieš Kremliaus emisarą,
stačiatikių Kalėdos čia niekuo dėtos. J.Primakovas ir tie, kurie
už jo stovi, puikiai žino, ką daro. Taip pat ir tai, kokios politinės
jėgos yra Lietuvos valdžioje. Tai seni J.Primakovo pažįstami,
netgi kandidatai į prezidentus. Todėl reikia skubėti, nes pakvipo
skaniais "Mažeikių naftos" ir "Lietuvos dujų"
kąsneliais. Šiomis dienomis buvęs premjeras Andrius Kubilius prognozavo
liūdną artimos ateities scenarijų. Pirmiausia "Mažeikių nafta"
nepasirašo naftos tiekimo sutarčių nei su "Jukos", nei
su jokia kita rusiškos naftos tiekėja. "Gazprom" atsisako
pirkti "Lietuvos dujų" akcijas ir pakelia dujų kainas.
"Reorganizuotos" "Lietuvos energijos" Rytų
skirstomuosius tinklus įsigyja Rusijos RAOES (juk nebe reikalo
RAOES vadovas A.Čiubaisas pernai irgi atliko inspekcinę kelionę
į Vilnių), o Vakarų skirstomuosius tinklus - vadinamoji Vakarų
finansų ir pramonės korporacija, kuri atstovauja irgi ne Lietuvos
interesams. Tai dar ne pats blogiausias scenarijus. Visai galimas
dalykas, kad nebus priimtas sprendimas dėl Ignalinos AE uždarymo,
kaip to reikalauja Europos Sąjungos Komisija. Tokiu atveju užsimaskavę
ES ir NATO priešininkai paskelbs referendumą kartu su prezidento
rinkimais dėl stojimo į ES. Iki to laiko visuomenė jau bus pakankamai
apdorota ir prigąsdinta, jog, pavyzdžiui, uždarius Ignalinos AE
atsidursime balanos gadynėje (nors, kaip tvirtina specialistai,
AE uždarymo atveju elektros energija turėtų kaip tik atpigti),
bus sužlugdytas žemės ūkis ir pan. Todėl nebus nieko stebėtino,
jeigu rudeniop visuomenės parama integracijai į ES nukris iki
25 proc. R.Pakso skyrybos su savo partiečiais, naujojo liberalų
lyderio pypkės dūmo kvapas, Valdovų rūmų statybos, aludarių, kazino,
viešųjų namų ir panašios "problemos" visuomenei ir toliau
brukama kaip pagrindiniai valstybės reikalai.
Būtina vieną kartą drąsiai ir nedviprasmiškai pasakyti, kad gyvename
ne tik labai keistame, bet ir kupiname paradoksų bei absurdų pasaulyje.
O bene klaikiausia tai, kad visų tų absurdų susikirtimo taškas
yra ne kokioje nors Zimbabvėje, bet pas mus, Lietuvoje, pačiame
Europos centre. Argi ne permanentinis absurdas yra tai, kad į
kapitalizmą, vakarietiškojo tipo demokratiją mus veda "šlovingosios"
partijos auklėtiniai, kurie ne kartą prisiekinėjo palaidoti tą
kapitalizmą? Komunistų apologetai mėgdavo sakyti, kad istorija
vystosi spiralės principu. Deja, ta spiralė nuo nepriklausomybės
atkūrimo pasirodė niekam tikusi. Demokratijos ir laisvės banga,
kilusi Atgimimo metų audroje, pasirodė besanti tik imitacija.
Vietoje laisvės, proto ir demokratijos pergalės gavome tik tų
vertybių šešėlį.
Nesinorėtų pasiduoti panikai, nes viso pasaulio Valdovas mums
paliko įstabius žodžius: "Išgirdę apie karus, epidemijas,
žemės drebėjimus, jūs neišsigąskite. Visa tai privalo būti, bet
žinokite, kad tai dar ne galas".
Rašytojas Jonas Mikelinskas dar 1994 m. liepos 16 d., skaitydamas
paskaitą Ateitininkų federacijos XII kongrese, pasakė žodžius,
kuriuos ir šiandien reikia prisiminti: "Ne, ne galas! Ne
galas ir tada, jeigu absurdas ilgam įsiviešpataus Lietuvoje -
tegu ir pačiose aukščiausiose valstybės valdymo sferose. (...)
Tie, kurie šiandien visko bijot, kurie suabejojot Lietuvos Nepriklausomybe,
Jos idėja, Lietuvos ateitimi, kurie išsitepėt, išsipurvinot netikėjimu
ir savais spjūviais, žinokit bent tai, kad gėris yra didesnis,
reikšmingesnis už blogį. Jeigu būtų kitaip, blogis niekada nesidangstytų
gėrio toga. Tad kam reikia tarnauti? Dievui ar velniui? Jūs atsakot:
žmogus turi niekam netarnauti. O aš atsakau - niekam netarnauja
ne žmogus, o lavonas..."
P.S. Grįžtant prie
"pilkojo Kremliaus kardinolo" J.Primakovo vizito, stebina,
jog ir Prezidentas, ir Premjeras klusniai prarijo svečio iš Maskvos
akibrokštus ir nepasakė nė žodžio, kai šis ne tik nurodinėjo,
kaip turi elgtis Lietuva, bet ir pareiškė, jog, Lietuvai gavus
pakvietimą šį rudenį stoti į NATO, Rusija imsis atitinkamų veiksmų.
Tiesa, jis sakė "nemanąs", kad Maskva imsis jėgos veiksmų,
ir pridūrė, kad tokiu atveju gali pasikeisti Lietuvos ir Rusijos
"santykių klimatas". Ir šį kartą tik vienas, kiekvieno
"plytininko" nuolatos keikiamas ir ujamas, prof. V.Landsbergis
drįso atskleisti, kas yra kas. Pasak V.Landsbergio, "piktas
žmogus atstovavo piktai valstybei".
Petras KATINAS
"XXI amžiaus" apžvalgininkas
© 2002 "XXI amžius"