Leiskite mažutėlius pas Jėzų
Tikybos mokslas - Dievo mokslas -
yra vertybių vertybė. Tik čia vaikučiai pajaučia palaimą, išmoksta
meilės mokslo. Šiandien skaudu tikybos mokytojui, kai klasėje
sėdi keli vaikai, o ne keliasdešimt.
Teisingai sako liaudies išmintis - lenk medį, kol jaunas. Deja,
daugelis tėvelių mano, kad jų vaikui tikybos, vadinasi, žinių
apie Dievą, nereikia, nebent vėliau, kai vaiką reikės parengti
sakramentams.
Mes, tėveliai, esame atsakingi už savo vaikus. Kiekvienas iš mūsų
trokštame jam geriausio. Kažkada buvo laikai, kai tikybos pamokos
buvo uždraustos, bet žmonės sugebėjo išsaugoti savo tikėjimą,
slapčia vesdavosi vaikus į bažnyčią, mokė juos tikėjimo tiesų,
nes žinojo, kad be Dievo pagalbos ir paramos neįmanoma išauginti
gerą žmogų. O šiandien, kai tikėjimui klestėti sudarytos palankiausios
sąlygos, kai Dievas pats ateina pas mus, mes Jam atsukam nugarą...
Pamąstykime, kas vyksta šiandieniniame pasaulyje, kuriame tikėjimui
nelieka nei vietos, nei laiko, nei noro. Vaikai žudo savo tėvus,
nes jiems nėra nieko švento. Paaugliai gyvena nesusituokę, iškraipo
doros supratimą, o tokie žmonių veiksmai, kaip abortas, eutanazija,
vertinami teigiamai. Jaunimas žudosi, nes neranda gyvenimo prasmės.
Jaunuoliai mieliau renkasi sektas, net nesuvokdami, ką jose gauna
savo dvasiniam gyvenimui, nesuvokdami pavojaus, kuris jų tyko
kiekvieną akimirką. O kiek jaunų žmonių sėdi kalėjimuose, kiek
jų yra tapę narkomanais... Toli pavyzdžių ieškoti nereikia. Išeini
vakare į gatvę ir matai - vaikai rūko, mušasi, keikiasi. Tad kokia
jų ateitis? Kol tėvai jauni, o vaikai maži, net nepagalvoja, kas
išaugs iš jų angelėlio, jei jis net nežino, kad yra toks Dievo
įsakymas - gerbk savo tėvą ir motiną...
Negavęs tikėjimo, kol buvo mažas, vėliau vaikas neturės (o gal
nenorės turėti) supratimo apie dvasines vertybes, nesupras šv.Mišių
aukos prasmės, neturės stimulo būti teisingas, gailestingas...
Štai koks pasaulis laukia mūsų be Dievo!
O pradėjęs eiti tikėjimo keliu nuo mažens, vaikutis, susipažinęs
su Jėzumi, nenorės nuo jo pasitraukti. Maži vaikai yra nuoširdūs,
jie nori daug žinoti, draugauti su Dievu, su Jėzumi. Jei šeimoje
nekalbama apie Jėzų, tikėjimą, tai nors leiskime juos nuo mažens
lankyti tikybos pamokas. Gal manote, kad vaikutis pirmoje klasėje
per mažas suprasti tikėjimo tiesas? Klystate. Per šias pamokėles
jau pirmokėlis eilėraštukais, maldelėmis, skaidrėmis, vaizdo filmukais,
vaidinimėliais, įvairiais darbeliais po truputį įtraukiamas į
platų tikėjimo kelią. Čia mes kalbame apie įvairias šventes, mokomės
mandagumo, draugiškumo, atidumo vienas kitam. Mažais žingsneliais
vaikutis supažindinamas su Tuo, kuris viską sukūrė, kurį galime
pažinti iš įvairiausių ženklų, su kuriuo galime kalbėtis, bendrauti,
pasiguosti, išsakyti savo prašymus, padėką. Tai Dievas - mūsų
Tėvas. O kaip tėvas gali nemylėti savo vaikų? Vaikai sužino ir
apie Jėzų, kuris yra mūsų amžinas Draugas, visada mus išklauso,
supranta, paguodžia. Tereikia būti geriems, Juo tikėti, melstis
ir pasitikėti. Pamokėlėse mokomasi sekti Jėzaus pavyzdžiu, ieškoti
galimybių padėti kitiems. Per visus mokslo metus yra daugybė kitų
pamokėlių, kurios įneša po daigelį tikėjimo į jūsų vaiko širdelę.
Vaikučiui mokytis nėra sunku ar sudėtinga, nes pamokėlės - įdomios.
Vaikas, jei ne šiandien, tai ryt poryt pajaus Dievo veikimą ir
bus tėveliams dėkingas, kad leido Jį pažinti.
Tad įsiklausykime į Jėzaus žodžius: "Leiskite mažutėlius
ir nedrauskite jiems ateiti pas mane, nes tokių dangaus karalystė
(Mt 19,13).
Jūratė BAGDONAVIČIENĖ
Tikybos mokytoja
Jonava
© 2002 "XXI amžius"