XXI amžius

Iš gailesčio

Tėvas čiaukštelėjo rykšte sūnui padaužai, o motina čia pat užsistojo, parodė gailestingumą; tėvas - blogas, motina - gera. Labiausiai savęs gaili, žinoma, nubaustasis, todėl po motinos užuojautos dar graudžiau pravirksta. Gaili padaužos tuomet sesutė, močiutė, tetutės, duoda po saldainiuką, kad liautųsi verkęs.
Mūsų liaudis gailestinga: gaili Henriko Daktaro ir Audriaus Butkevičiaus, gaili Antazavės ir kitų stribų, išdavikų ir kolaborantų, gaili bedarbių ir tinginystės, skurdžių dėl girtuoklystės, gaili apsivogusių ir apsimelavusių politikų. Tik nesiliauna pliekę Vytauto Landsbergio, kuris tą liaudį traukė iš sovietinės "globos", nes kai kam tos globos dar labai gaila.
Atskiri politikai ar ištisos partijos, žinodamos tautos įprotį šluostyti ašaras (dažniausiai netikras), tam reikalui organizuoja spektakliukus ir iš jų turi naudos. Antai komunistinės kilmės partija ir jos socialdemokratinis prielipas spektakliuose režisuoja, o jos pirmininkas Algirdas Brazauskas puikiai suvaidina nuskriaustąjį, nes žino, kad jo pasigailės ne kokia tetutė, o Lietuvos liaudis. Jis neva priešinasi partijos bičiuliams dėl kai kurių įstatymų iniciatyvos, nes tikrai žino, kad bičiuliai, turėdami daugumą Seime, vis vien nuspręs, kaip jiems reikia ar kaip jis pats norėtų, tačiau liko skriaudos regimybė. Liaudis už tai galbūt pamalonina aukštesniu reitingu, išrinkus metų žmogumi ar paprašys vėl tapti prezidentu. Užtenka prisiminti, kaip liaudis gailėjo Algirdo Mykolo, kai jam buvo pasiūlyta tapti ne Seimo pirmininku, o tik pavaduotoju, ir kaip ta pati liaudis, žiniasklaidos užpultą už melagystes, "gailėdamasi" atleido.
Nesikreipkite, skriaudžiamieji politikai, į E.Mildažytės "Bėdų turgų", užtenka vaizdadėžės ekrane ar per radiją suvaidinti nuskriaustąjį, paverkšlenti arba ištarti: būdavo gražios žiemos ir vasaros, buvo graži jaunystė, buvo raudonosios gurguolės ir gražios plyno lauko statybos, buvo... Ir liaudis atsilieps, užjaus - gailėdamasi, kad nebėra.

Algimantas ZOLUBAS

Vilnius