Mons. Alfonsas Svarinskas: „Kovą už Lietuvą vis dar tęsiu...“ (I)

2008-07-08

www.bernardinai.lt

Skelbiame pirmąją interviu su monsinjoru Alfonsu Svarinsku dalį. Viliamės, kad Bernardinai.lt skaitytojams svarbu priminti šio nepailstančio Dievo kario biografiją ir pažiūras.

Gerbiamas Monsinjore, esate gimęs Kadrėnų kaime, Ukmergės apskrityje. Būtų įdomu sužinoti daugiau apie Jūsų vaikystę ir brangiausius žmones.

Mano tėvai buvo Vaclovas Svarinskas ir Apolonija Petronytė-Svarinskienė. Dar turėjau brolį Vytautą Svarinską ir seserį Janiną Svarinskaitę-Pupkienę. Buvau vyriausias ir turėjau mirti pirmas, bet brolis ir sesuo išėjo Amžinybėn jaunesni. Dievo eilė kažkaip susimaišė. Dabar iš savo šeimos likau vienas. Tiesa, yra brolio vaikai ir sesers sūnus.

Mano gimtasis kraštas neturtingas, bet apipintas įvairiomis legendomis ir padavimais. Labai graži gamta, nes šalia teka Šventosios upė. Mokykla ir gyvenimas mus auklėjo patriotine dvasia. Kai atėjo išbandymų metas, daugelis išėjo į partizanus ir žuvo. Taigi, iš senesniųjų to kaimo gyventojų tik aš vienas esu likęs gyvas. Tais laikais žmonės turėjo apie 8-15 ha žemės. Žemė buvo trečios rūšies, skurdi, bet duonos užteko visiems. Niekas nevažiavo į užsienį gerovės ieškoti. Viską užsidirbdavome savo jėgomis. Žmonės atlikdavo papildomus darbus, užsiimdavo įvairiais verslais arba pasisamdydavo į fabrikus, bet gyvenimu nesiskundė. Nebuvo lengva, tačiau tokių glaudžių ryšių kaip dabar su užsieniu niekas neturėjo. Apie gyvenimą svetur buvo žinoma iš laiškų, kuriuos atsiųsdavo anksčiau išvykę giminaičiai. Šeimos buvo gausios. Dažniausiai vienoje šeimoje augdavo iki šešių vaikų. Jie būdavo mandagūs, darbštūs ir patriotiškai auklėjami. Jaunimas mokėsi. Kad sukurtų stiprius ūkius ir turėtų geriausius padargus, žmonės daug dirbdavo ir stengdavosi prasigyventi.

Mano atmintyje išliko mieli prisiminimai apie atlaidus. Juos sudarydavo dvi dalys: pirmoji būdavo religinė, o antroji - tautinė. Kai apylinkių gyventojai suvažiuodavo, jie ne tik melsdavosi Dievui, bet pasipuošdavo šventiniais drabužiais, pasirodydavo savo gražiausius arklius ir eržilus. Visi stengdavosi kuo geriau atrodyti. Mūsų krašte vykdavo Švč. Trejybės, Švč. Mergelės Marijos Rožančinės ir šv. Baltramiejaus atlaidai. Žmonės turėdavo giminių trijose ar keturiose parapijose, todėl atlaidų susidarydavo dvylika dienų per metus. Šventė vykdavo dar ir kitą dieną. Tada būdavo meldžiamasi už savuosius, susitinkama su giminėmis, kalbamasi, apeinami laukai. Alų gerdavo tik atlaidų dieną ir ypač saikingai. Degtinė nebuvo populiari. Žmonės dainuodavo, būdavo linksmi ir bendraudavo. Ilgainiui susiklostė graži bažnytinė tradicija, kuri visus suartindavo. Dabar atlaidai kitokie. Jie vyksta gana trumpai, nes po šv. Mišių visi išsiskirsto ir kažkur skuba. Anuomet žmonės po atlaidų vaikštinėdavo gatve valandą ar dvi. Norėdami susitikti su giminėmis, jie eidavo priešais eiseną, kad pamatytų artimuosius. Na, o po pamaldų visi drauge važiuodavo kur nors atlaidų švęsti. Tikintieji aktyviu dalyvavimu palaikydavo šią tradiciją. Žmonės tais laikais mokėdavo pailsėti, o kai dirbdavo, tai jau iš peties.

Kuo Jums įsiminė gimnazijos metai? Galbūt galėtumėte papasakoti apie tuo metu sutiktus žmones, kurie Jums tapo dvasios stiprybės pavyzdžiu?

Mūsų gimnazija buvo labai graži. Lietuvoje diskutavo, ar kurti gimnazijas mažuose miesteliuose, kaip žmonėms patogiau, ar apskričių miestuose. Galiausiai apsispręsta gimnazijas steigti apskrities miestuose, nes ten daugiau inteligentijos. Be to, pasitaikydavo įvairių progų lavintis. Buvo galvojama, kad, mokydamiesi mažuose miesteliuose, jaunuoliai taip nieko ir nepamatys. Dar neprasidėjus mokslo metams, kaimo žmonės miestuose samdydavo kambarėlius, sukraudavo baldus į vežėčias ir veždavo vaikus mokytis.

Ukmergės Antano Smetonos gimnazija tada buvo viena gražiausių mokyklų Lietuvoje. Ji pastatyta 1938-aisiais. Viduje buvo įrengtos didelės aktų ir sporto salės, dušai ir pirtis. Kūno kultūros pamokoms pasibaigus, eidavome į tuos dušus praustis. Gimnazijoje iš pradžių mokėsi 1000, o po kelerių metų jau - iki 2 000 mokinių. Mokslas buvo mokamas. Vaikai, kurie gyveno toliau nei 3 kilometrai nuo miesto, mokėdavo 75 litus, o miesto vaikai - po 150 litų per metus. Tuo metu šimto kilogramų bekonas kainavo apie 80-90 litų, todėl valstietis, pardavęs kiaulę, galėjo išleisti vaiką mokytis. Gimnazijos klasėse buvo išklotas parketas. Mes, atėję iš kaimo, turėdavome nusiauti batus ir apsiauti šlepetėmis. Kiekvienas mokinys turėjo savo nedidelę spintelę. Joje laikydavo gimnazisto uniformą ir šlepetes. Rytą uniformą apsivilkdavome, o savo drabužius palikdavome spintelėje. Mokytojai taip pat avėdavo šlepetėmis. Jaunimas atrodydavo tvarkingai. Tačiau tai buvo tik išorės dalykai, bet svarbiausia - vidinis nusiteikimas.

Mokslo metų pradžioje ir pabaigoje, visi darniai susirikiavę - apie 2 000 mokinių - eidavome į bažnyčią. Priekyje - direktorius ir auklėjamųjų klasių neturintys mokytojai. Klasių vadovai būdavo greta savo auklėtinių. Tai paliko man labai gilų įspūdį. Eisenoje dalyvaudavo pradinių mokyklų moksleiviai, Ukmergės mokytojų seminarijos 100 auklėtinių ir amatų mokyklos 500 mokinių, kariuomenės būriai ir savanoriai veteranai. Gimnazijoje veikė įvairūs būreliai ir Jaunųjų šaulių organizacija, buvo domimasi literatūra. Sovietams okupavus Lietuvą, anuometinis direktorius Švoba buvo ištremtas į Sibirą ir žuvo lageryje. Gražiai prisimenu literatūros mokytoją Praną Naujokaitį, kuris pasitraukė į Vakarus ir, gyvendamas išeivijoje, parašė šešių tomų Lietuvos literatūros istoriją. Vėliau teko pačiam vartyti tą vadovėlį. Mūsų klasei vadovavo muzikos mokytojas Motiekaitis. Mokytojai ne tik perteikdavo žinias, bet mokė ginti tiesą. Gaila, kad mūsų, senųjų gimnazistų, dabar ten niekas nebekviečia. Šiais laikais Ukmergėje - šešios mokyklos po 350 mokinių, bet senosios Antano Smetonos gimnazijos dvasios nebėra. Nuvažiavau kažkada į gimnaziją pasižiūrėti, tai sovietai gražųjį parketą buvo nudažę ryškiai raudonais dažais.

Kokiomis nuotaikomis gyveno žmonės nepriklausomoje Lietuvoje iki 1940-ųjų? Galbūt galėtumėte papasakoti apie jaunuomenės nuotaikas nepriklausomoje ir sovietinėje Lietuvoje?

1938-aisiais, kai gimnazija buvo šventinama, atvažiavo Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona ir švietimo ministras Juozas Tonkūnas. Aktų salė buvo skirta svečiams, o mes stovėjome kraštuose - apie 1 000 mokinių. Prezidentą sutikome entuziastingai ir šaukėme: "Valio!" Visi atidžiai klausėmės Antano Smetonos kalbos. Jis buvo geras oratorius ir stilistas. Prezidentas mūsų tada paklausė ar, reikalui esant, ginsime Lietuvą, ir mes prisiekėme Tėvynę ginti. Tada buvo neramūs laikai, nes Austrija jau buvo nacių užimta. 1940-aisiais, kai atėjo sovietai, didelė dalis gimnazistų buvo areštuota. Okupantai laužė ir naikino viską, ką tik galėjo. Suimti gimnazistai buvo kaltinami antitarybiniu elgesiu arba antitarybine veikla. Kai mane apklausė, tai sakiau: "Nesu nei tarybinis, nei antitarybinis. Esu visiškai laisvas nuo jūsų. Jeigu jūs būtumėte Lietuvos neokupavę, tai aš apie jus būčiau nežinojęs ir nieko nepraradęs. Esu lietuvis ir myliu savo kraštą." Žinoma, aš jų neįtikinau, kad taip gali būti.

Anuometiniai gimnazistai buvo tikrai gerai išauklėti. Gaila, kad dabar tokio visapusiško ugdymo nėra. Gimnazijos mokytojai buvo labai išsilavinę, inteligentiški ir tikri patriotai. Atėjus sovietams, mes per istorijos pamokas laidydavome replikas. Kartą istorijos mokytoja Staniulaitienė mums pasakojo apie Karlą Marksą, tada klasėje kažkas sušuko: "Naujųjų laikų ubagas!" Mokytoja susijaudino ir verkdama aiškino: "Vaikai, pražūsite! Galvokite, ką norite, bet nesakykite tų pastabų viešai." Santykiai tarp gimnazistų ir mokytojų buvo šilti, kaip tėvų su vaikais. Nebuvo nė kalbos apie nepasitikėjimą jais.

Sovietmečiu mokyklose būdavo įrengti raudonieji Lenino kampeliai. Išeidami iš mokyklos, mes atidarydavome to kambario langus, o sutemus gimnazistai pro juos įlįsdavo, viską sudaužydavo ir sunaikindavo. Nutikdavo dar įdomesnių dalykų. Mokyklos aktų salėje kabėjo Stalino portretas. Anksčiau piešimo mokytojas Antanas Taranda buvo nupiešęs Antano Smetonos portretą. Kai atėjo sovietai, jie šį paveikslą perpiešė į Stalino portretą. Ūsai buvo per daug balti, tai visi juokėsi. Vaikai sakė: "Stalins lakė smetoną ir ūsų nenusivalė." Vieną kartą aktų salėje vyko kūno kultūros pamoka. Dvylikos metų berniukas Teofilis Pilka, arkivyskupo Teofilio Matulionio giminaitis, pasiskolino peiliuką ir išpjovė tame portrete Stalino vidurius. Padarė jam operaciją. Direktoriui Grikieniui pranešė apie įvykį, ir jis liepė tą paveikslą atnešti. Mes iškilmingai jį nešėme, o aplink visi mokiniai šaukė: "Papjautas Stalinas!" Direktorius pasakė, kad tai chuliganiškas elgesys, bet Teofiliui buvo tik dvylika metų, todėl jis išsisuko nuo bausmės. Direktorius buvo netikintis ir priklausė laisvamanių draugijai, kuri veikė ir prieš karą. Daugelis tos organizacijos narių buvo kairieji. Žemės matininkas Alseika, kuris augino dvi dukteris, buvo tos organizacijos pirmininkas. Paskui pasirodė, kad ir komunistas. Tos dvi mergaitės buvo laisvamanės ir prieškario gimnazijoje galėjo išeiti iš tikybos pamokų. Jos to nedarydavo, nes abiem patiko jaunas ir gražus kapelionas. Kaip jos išeis kapelioną palikusios?

Lietuva patyrė dvi okupacijas, kurias vykdė naciai ir sovietai. Kokie to meto įvykiai paliko pėdsaką Jūsų gyvenime?

1941-aisiais, užėjus naciams, kilo gripo epidemija, todėl buvo uždarytos visos bažnyčios, bet, laimė, mokyklos liko atviros. Taigi, melstis mokiniai rinkdavosi į mokyklą. Niekada nebūdavome raginami, bet ateidavome patys. Šv. Mišias aukodavo puikus kapelionas Pranas Mačys, kuris neseniai mirė. Krakėse jis teikdavo bažnytinius patarnavimus seselėms kotrynietėms, tačiau buvo sovietų peršautas ir visą gyvenimą liko neįgalus. Po šv. Mišių mokytojai skaitydavo paskaitas aktualiomis temomis. Vėliau vykdavo šokiai ir žaidimai, kuriuose aktyviai dalyvaudavo ir pedagogai. Į mokyklą ateidavome 10 valandą ryto, o namo išeidavome 16 valandą po pietų. Tokie susitikimai suvienydavo žmones. Vokiečių okupacijos metais, nors buvo karo padėtis, komendantas Hauptmanas leisdavo gimnazistams vaikščioti gatvėmis iki 24 valandos, tačiau būtinai reikėdavo nešioti gimnazistų kepures. Gatvėse civilius po 22 valandos sulaikydavo, o gimnazistų neliesdavo. Nacių okupacijos metai daugiausia paveikė lietuvių inteligentus. Dalis jų pateko į koncentracijos stovyklas. Ypač kentėjo žydai ir čigonai.

Kaip Jūs vertinate prezidento A. Smetonos vadovavimą Lietuvos valstybei ir jo vėlesnį pasitraukimą į Vakarus? Būtų įdomu išgirsti Jūsų nuomonę šiuo klausimu, nes žiniasklaida ir istorikai įvairiai interpretuoja jo asmenybę ir veiklą.

Dabar šiuos įvykius vertinti yra sunku, nes anksčiau buvo taikomi vieni kriterijai, o dabar - kiti. Manau, kad Antano Smetonos valdymo laikais buvo klaidų. Tautininkai buvo valdžios partija. Ji turėjo privilegijų, todėl ten daug kas stojo dėl naudos, o ne dėl idėjų. Joje buvo ir reformatų nuo Biržų, kurie stengėsi katalikams pakenkti ir kompromitavo Antaną Smetoną. Jie nepritarė ateitininkų veiklai mokyklose, tačiau palyginti su dabartiniais persekiojimais tai buvo vieni niekai. Mano nuomone, Prezidento Antano Smetonos pasitraukimas į Vakarus buvo teisingas žingsnis. Prisiminkime, kad Latvijos ir Estijos prezidentai nepasitraukė, todėl abu žuvo. Yra manoma, kad Antanas Smetona Vakaruose buvo nužudytas. Kažkam atsukus dujas, jis buvo nunuodytas. Vėliau dėl dujų nuotėkio kilo gaisras. Manau, kad įrodymų būtų galima rasti. Gaila, kad šių laikų istorikai tuos įvykius interpretuoja tendencingai. Daug kalbama apie Antano Smetonos diktatūrą, bet reikia prisiminti, kad tuo metu lenkai buvo užėmę sostinę ir visą Vilniaus kraštą. Lietuvoje gausėjo komunistų, plito jų idėjos, todėl, mano nuomone, reikėjo tvirtos valdžios. Be to, Vakarų Europos valstybėse tuomet taip pat buvo diktatūros, bet jų net negalima lyginti su Antano Smetonos valdžia. Pavieniai veikėjai nukentėjo, bet tokių buvo nedaug. Nors priešprieša su kairiaisiais egzistavo, katalikai nepatyrė nei persekiojimų, nei pažeminimo. Jei Antanas Smetona nebūtų išvykęs į Vakarus, tai okupantai būtų jį kankinę, manipuliavę jo asmeniu, o gal ir palaužę. Juk žmogus visada tik žmogumi lieka.

Dabar dažnai yra visaip kalbama apie tai, kodėl lietuviai 1940-aisiais nepasipriešino sovietų okupacijai. Manau, jog tada tautai buvo iškilęs mirtinas pavojus. Sovietų armija buvo gausesnė. Tūkstančiai tikrai būtų žuvę. Norėdami pasmerkti Antano Smetonos pasitraukimą į Vakarus ir lietuvių nepasipriešinimo sovietų okupantams faktą, reikėtų prisiminti, kad nepriklausoma Lietuva buvo neutrali valstybė. Vokiečiai, nugalėję lenkus, siūlė lietuviams atsiimti Vilnių, bet Lietuvos vyriausybė nesutiko, nes norėjo išlaikyti neutralitetą ir išvengti konfrontacijos su kaimynais. Deja, niekas to neutralumo negerbė. Jei kalbame apie principingumą, tai kodėl nepripažįstame Čečėnijos? Juk mus pirmoji pripažino Islandija, o mes nedrįstame pripažinti Čečėnijos, nes bijome Maskvos.

Reikia pakalbėti apie dvi Lietuvos okupacijas. Lietuviai šių okupacijų nesitikėjo. Po Pirmojo pasaulinio karo, kai lietuviai apgynė savo laisvę, žuvo apie 4 000 žmonių. O kiek buvo sužeistų ir sužalotų! 1918-aisiais atkūrus valstybę, buvo auginama daug kviečių, vystomas žemės ūkis ir žaidžiamas krepšinis. 1937 ir 1939-aisiais metais lietuviai laimėjo Europos krepšinio čempionatą. Kviečiais ir kiauliena tuo metu aprūpindavome Didžiąją Britaniją. Padarėme gerą darbą. Tada Lietuva klestėjo, litas buvo tvirta valiuta ir atrodė, kad niekas mūsų nepuls. Klydome, nes atėjo sovietai. Pirmiausia jie įsteigė karines bazes, o 1940-aisiais okupavo visą Lietuvą. Mūsų nelaimė, kad gyvename ant didelio kelio. Tada reikėjo bijoti agresyvių kaimynų: sovietų, vokiečių, ir lenkų. Gal tik latviai buvo mums draugiškesni...

Sovietų okupacija buvo labai žiauri. Kai jie įžengė į mūsų kraštą, lietuviai nė karto neiššovė. Manėme, kad taip išsaugosime žmones. Nepaisant taikingumo, buvo sunaikinta apie 2 000 inteligentų. Be to, prieš pat vokiečių okupaciją, 1940-aisiais jie ištrėmė dar apie 40 000 lietuvių. Tremčiai buvo pasmerkti net vos gimę kūdikiai. Vežant į Sibirą, vaikai, neišlaikę baisių sąlygų, dažnai mirdavo. Koks buvo motinų ir tėvų skausmas, kai jų akivaizdoje, važiuojant į nežinomybę, mirusius kūdikius išmesdavo iš vagono! Tauta labai daug iškentėjo. Gaila, kad dabar politikai ir istorikai šiuos įvykius menkai analizuoja. Dabar okupacijos nuostolius apskaičiuoja ekonomiškai, o kas įvertins tas pralietas ašaras ir skausmą? Po vokiečių okupacijos antrą kartą sugrįžo sovietai. Tada lietuviai sukilo, nes jaunuoliai nenorėjo eiti į tarybinę armiją. Jie traukėsi į miškus ir tapo partizanais. Jei sovietai nebūtų buvę tokie žiaurūs, partizaninis judėjimas nebūtų kilęs. Kai buvo paskelbta jaunimo mobilizacija į sovietų armiją, jaunuolius, neprisistačiusius į karinį komisariatą per dvi savaites, gaudydavo ir šaudydavo. Jie pradėjo slapstytis ir gynėsi ginklu. Tokiu būdu sovietai išprovokavo partizaninį karą. Jie persekiojo visus, kurie tarnavo Lietuvos Respublikai, remdamiesi Sovietų Sąjungos baudžiamuoju kodeksu. Bet jų teisė Lietuvoje neveikė. Lietuvos piliečiai pripažino ir laikėsi savo valstybės įstatymų ir už tai buvo persekiojami. Pažinojau partizaną Aleksandrą Šuminską, kuris sakė:"Aš fronte nieko nepamečiau ir ten neisiu. O, jei Dievas leidžia man numirti, tai mirsiu Lietuvoj." Tai jis suprato kaip auką, todėl savo likimo nekeikė. Nors partizanai visi žuvo, jie būdavo linksmi, dažnai dainuodavo.

Vakaruose dabar dažnai mūsų klausia: "O kam lietuviai ėjo į miškus?" Buvo tik toks pasirinkimas: tarnauti okupantams arba žūti kovojant. Kurgi jiems reikėjo dėtis? Juos išvijo iš gimtojo lizdo, vertė eiti į okupantų armiją, trėmė. Garbė tiems, kurie pasirinko žūtį, bet netarnavo priešams!

Visa bėda, kad lietuviai nesuvokė komunizmo esmės, todėl, jog mažai žinojo apie Sovietų Sąjungą ir beveik nepalaikė ryšių su šia valstybe. Kino kronikose lietuviai kartais matydavo sovietų kalinius, ant pečių nešančius nupjautus medžius, ir stebėdavosi: "Jau aišku, kad ten lageriai yra. Bet kad taip išnaudojami žmonės - neįtikėtina." Tik po trėmimų, supratome, jog sovietai yra Tėvynės ir Dievo priešai. Tauta buvo tikinti, todėl ir nusisuko nuo jų. Dabar yra kitaip: tikintys žmonės balsuoja už Dievo ir tautos priešus - komunistus. Sunku tai paaiškinti. 1940-aisiais rinkimams buvo skirta viena diena, bet balsuoti niekas nėjo. Pratęsus rinkimus dar vienai dienai, žmonių taip pat nesulaukta. Tada okupantai viešai paskelbė, kad už sovietų valdžią esą balsavo 95,5 proc. Lietuvos gyventojų. Žmonės suvokė visą sovietinių rinkimų melagingumą.

Per nacių ir sovietų okupacijas mes netekome apie milijoną gyventojų. Tai sudaro vieną trečdalį Lietuvos piliečių - labai daug mūsų nedidelei tautai. Mano nuomone, sovietinė okupacija tęsiasi. Fizinė ir karinė okupacija baigėsi, bet protuose vis dar esame okupuoti. Mes vis dar bijome Maskvos, o turėtume ryžtingai ginti tiesą ir okupacijos metu nukentėjusių piliečių interesus.

Kalbina Giedrė Pranaitytė Zenekos nuotrauka (Bus daugiau)

Bernardinai.lt

© 2010 „XXI amžius“