Pirmasis puslapis
Ora et labora
Krikščionybė
    šiandien
Darbai
Mums rašo
Atmintis
Ūkis
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Visuomenės degradavimo pasekmės

Petras KATINAS

Premjeras ir valdančiosios partijos lyderis Algirdas Mykolas Brazauskas, per kelis prezidentinio skandalo mėnesius ne kartą daręs pačias įvairiausias, neaiškias užuominas, jog nieko ypatingo nevyksta, atseit, Vyriausybė dirba, gerovė kyla, Europa katutėmis ploja – paskelbė oficialų pareiškimą dėl padėties Lietuvoje. Anksčiau netgi užsimindavo, kad nėra čia jokio skandalo, o jeigu koks Prezidento patarėjas ir sukelia kokį nors triukšmelį, iškoneveikia užsienio reikalų ministrą, tai kas čia tokio. Nepatyręs, karštakošis, ir daugiau nieko. Žodžiu, audra vandens stiklinėje. Ir štai praėjusią savaitę Premjeras prabilo jau oficialiai. Jis paragino Lietuvos politikus būti santūresnius politinio skandalo akivaizdoje, nes, pasirodo, atskirų politikų, žurnalistų, visuomenės veikėjų kalbos per užsienio žiniasklaidą „bumerangu smogia visai valstybei“. Premjerą nuliūdino ir prarastas „atskirų politikų“, žiniasklaidos vadų ir žurnalistų atsakomybės jausmas. Taip pat tai, jog, vienokių ar kitokių interesų pagimdyti, skamba įvairūs pareiškimai, kad vietiniai antisemitiniai išpuoliai tik dar labiau didina priešpriešą, parodo negražų Lietuvos vaizdą Europos kaimynams. Pagaliau Premjeras paragino visuomenę būti susitelkusią ir nepasitikėti vienadieniais pranašais. Ką gi, A.Brazauskas kaip visada apsiribojo abstrakčiomis frazėmis, neįvardydamas nei tų vienadienių pranašų, nei tų, tiksliau, to, kuris ir atvedė visą Lietuvą į šitą bjaurią raizgalynę. Kitas klausimas, ar „tas“ bei apie jį susispietusios neaiškios asmenybės, tariamai išsiilgusios teisingumo ir demokratijos, skaldydamos visuomenę, tą darbą dirba tiktai savo grupuotės naudai, ar už jų vykdomos destrukcijos slepiasi svetimų, tradicinių priešiškų Lietuvos nepriklausomybei jėgų šešėliai. Tos jėgos pakankamai žinomos ir aiškios. Ne tik internetinėje žiniasklaidoje šitos jėgos ne kartą paskelbtos. Galima jas dar kartą priminti: tai Rusijos vyriausioji žvalgybos valdyba (GRU), Federalinė saugumo tarnyba (FST), turinčios savo žmonių Rusijos ambasadoje Lietuvoje, prekybos atstovybėje, generaliniame konsulate Klaipėdoje, Kaliningrado srities ekonominėje misijoje, pagaliau Socialinio draudimo skyriuje prie Rusijos ambasados Vilniuje. Štai apie ką pirmiausia reikia kalbėti, žinoma, nepamirštant ir tų, anot Premjero, „vienadienių pranašų“. Bet valdančiosios partijos lyderis galėjo juos ir įvardyti bei pasakyti atvirai, kad nei jo partija, nei jis pats neturėsiąs jokių reikalų su tokiais pranašais. Juk iš tiesų tiems „pranašams“ partijos vadas jau avansu kai ką atseikėjo – neatmetė galimybės bendradarbiauti po Seimo rinkimų ne tik su tradiciniais sąjungininkais, Rusų sąjunga, K.Prunskienės „valstiečiais“, bet ir su V.Uspaskich ar prezidentiniais žirinovskininkais. Tad kaip suprasti paskutinįjį Premjero pareiškimą ir jo susirūpinimą dėl vykstančių ir nenuspėjamų gyvenimo kiaulysčių? O tų sproginėjančių kiaulysčių, nesiliaujančių keiksmų, emocinės įtampos, ašarų ir aimanų išties netrūko jau keletą mėnesių. Būtent šį laikotarpį pirmiausia ir reikėtų įvertinti kaip reikšmingiausią 2003 – 2004 metų krizę. Juolab kad tai gali būti didelių šiųmetinių įvykių preliudija. O tų būsimų įvykių scenarijus jau įrašytas ne tik garsiajame plane „Strekoza“, bet ir vykdomas visokių uspaskichų, mazuronių, šurkų, medalinskų bei kitų R.Pakso gerbėjų ir rėmėjų. Deja, ne tik jų. Šiuose politiniuose ir ekonominiuose žaidimuose dalyvauja tik savi žaidėjai, ir žaidimas vyksta pagal senas, dar nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse surašytas taisykles, kurių nežino ir, deja, nesistengia sužinoti „žmonės iš gatvės“. Todėl jų naivumu pirmiausia ir naudojamasi. Prisigrobę daugybę turto, švaistydami mokesčių mokėtojų pinigus, tokie žaidėjai ciniškai naudojasi tais vargšais žmonėmis. Begėdiškai naudojasi. Ir dažniausiai apie teisingumo ir demokratijos ilgesį skelbia tie, kurie patys visko pertekę, ir jiems nerūpi tie „žmonės iš gatvės“, kurie, kasdien lenkdami nugaras įvairiose siuvyklose, kepyklose ar mokyklose po keliolika valandų per dieną, negauna ne tik nustatyto minimumo, bet vos kokius 200 litų. Ekspertai ir filosofai tokius dalykus vadina laukiniu kapitalizmu, kuris esą yra neišvengiamas procesas visose pokomunistinėse valstybėse. Tačiau, kalbant apie laukinį kapitalizmą, kažkodėl vengiama žodžių, jog tai ne vien laukinis, o visų pirma nomenklatūrinis kapitalizmas. To kapitalizmo šaknų giliai ieškoti nereikia. Kaip dar 1996 metų pradžioje pažymėjo publicistas Dalius Stancikas, neokomunizmas tuo ir unikalus, kad vadinamojoje laisvojoje rinkoje iš esmės dalyvauja tik savi žaidėjai. Pagal senus, dar SSKP įdiegtus „demokratinio centralizmo“ principus. Šioje nomenklatūrinio kapitalizmo terpėje aptiksi daug reiškinių: pinigų plovimą, kontrabandą, staigių praturtėjimų, netgi mafijos karų. Bet blogiausia, kad visa tai vyksta pirmiausia dėl politikų, ypač aukštų valstybės valdininkų nebaudžiamumo. Argi atsitiktinai Seimas niekaip neįstengia priimti politikų ir valstybės tarnautojų elgesio kodekso? Galima priminti Seimui pateiktus jau prieš metus pagrindinius principus, pirmiausia sąžiningumą, dorumą, viešumą ir skaidrumą, įstatymų ir žmogaus teisių gerbimą, tarnavimą piliečių interesams, objektyvumą, teisingumą, o svarbiausia – atsakomybę. Štai čia ir yra svarbiausias punktas, dėl ko tas anuomet išliaupsintas kodeksas taip ir nepriimtas. Ir vargu ar kada nors taip atsitiks. Ko norėti iš kokio nors valdininko, kad šis paisytų įstatymų, jeigu net pagrindinis Konstitucijos ir įstatymų sergėtojas vienu savo veiksmu (paimdamas VSD dokumentus) pažeidė iš karto net kelis įstatymus?

Juokingiausia, - į ką atkreipė dėmesį ir socialinių mokslų daktaras, teisininkas Kęstutis Zaborskas, - kad „išmintingiausios“ per visą atkurtosios nepriklausomybės laikotarpį Vyriausybės pateiktame Valstybės tarnautojų elgesio kodekso projekte, nurašytame dar nuo sovietmečio laikų pagarsėjusio „moralinio komunizmo statytojo kodekso, pilna „bausmių“ to kodekso nesilaikantiems. Minimas įspėjimas, papeikimas, griežtas papeikimas, perkėlimas į kitas pareigas. Kartais taip ir atsitinka, tačiau valdininkui kas – viskas nubėga kaip vanduo nuo žąsies. Kitaip ir būti negali, nes visų bendras daržas ir bendros pupos. Arba, kaip sakoma, ranka ranką mazgoja. Netgi Statistikos departamento duomenimis, šios stabiliausios ir geriausiai dirbančios Vyriausybės, tiksliau, jos vadovo išmintingo vadovavimo metu biurokratinio valstybės aparato darbuotojų atlyginimai jau tapo didesni nei privačiame sektoriuje. Vadinasi, anot filosofo dr. Jono Balčiaus, didžiausi pinigų srautai jau susikoncentravo valstybinės biurokratijos, valdininkų, buvusių ir naujųjų nomenklatūrininkų rankose. Ir ne vien atlyginimai. Vis didinamos jų premijos, įvairios priemokos, išmokamos milžiniškos išeitinės kompensacijos. Jau nekalbant apie niekur neskelbiamas įvairiausias privilegijas.

Taigi pagrindiniai ir didžiausi pinigų srautai dabar plaukia ne vien per „naujųjų lietuvių“ ar rusų rankas, o per valdininkų aparatą. Neatsitiktinai šiomis dienomis buvęs pagrindinis M.Gorbačiovo „perestroikos“ architektas Aleksandras Jakovlevas, paklaustas, ar vėl reikia bijoti Kremliuje sparčiai atgimstančio čekistinio valdymo tvarkos, atsakė, kad didesnį pavojų paprastam piliečiui, mokesčių mokėtojui, kelia ne KGB ar FST, o nepaprastai įsigalėję valdininkai, kurie vaiko žmogų nuo ainošiaus pas kaipošių tol, kol jį ištinka infarktas arba kol šis neduoda valdininko reikalaujamo kyšio. Argi ne tas pats vyksta ir Lietuvoje? Tad Premjerui, susirūpinusiam dėl visuomenės skaldymo, neatsakingo politikų elgesio, nerealių pažadų lavinos, pirmiausia vertėtų prisiminti, kas gi iš tiesų skaldo tą visuomenę, iš kur Prezidentas ir jo klerkai semiasi to supriešinimo elementų. Nesvarbu, kad patys tokie. Be to, Premjerui galima priminti ir jo partiečio, buvusio LDDP laikų vidaus reikalų ministro Romasio Vaitiekūno kažkada, matyt, nejučiomis prasprūdusius žodžius, jog nusikalstamumą ir mafiją galima sutramdyti tiktai vienu būdu – atskyrus juos nuo turto. Štai čia ir glūdi visa esmė. Argi kas girdėjo apie kokio nors veikėjo, įklimpusio iki ausų į aferas, turto konfiskavimą?

Tad visuomenei, apdujusiai nuo prezidentinio skandalo, visiškai nebeįmanoma susigaudyti, kas vyksta, nors iš tiesų kova vyksta ne tiek dėl būsimųjų rinkėjų balsų, o dėl valdančiųjų klanų įtakos bei pinigų. Šiame spektaklyje išties įdomi prezidentinių vyrukų taktika. Jie pagal komandą ėmė po kelis kartus per dieną kartoti savo didžiojo vado užkalbėjimus ir mantras apie „elitą“ ir jo skriaudžiamą didžiąją tautos dalį. O kur dar vis pakurstomas sovietinių laikų ilgesio lauželis, jau tapęs beveik didžiuliu sunkiai užgesinamu laužu, kuriame gali sudegti visas valstybės namas. Viena aišku: mūsų atgimimas užtruks dar ilgai. Ir dvasios, ir kūno negalių turime kur kas daugiau negu tikėjomės. Jų kratytis prireiks dar dešimtmečių. Tik kaip tai reikės padaryti, jei pilietinis degradavimas yra apėmęs visus visuomenės sluoksnius – nuo „elito“ iki sukurstytų liumpenų.

© 2004 "XXI amžius"