|
Prieš 400 metų šv. Kazimiero
palaikai užkelti ant altoriaus
Šventasis Kazimieras mirė 1484 m. kovo 4 d. Gardine,
pakeliui iš Vilniaus į Vavelį: Lietuvoje šaltis vis stiprėjo, o
karalaičio Kazimiero jėgos dėl ligos (plaučių tuberkuliozės) seko.
Karalienė Elzbieta su sūnum skubėjo į Krokuvą, kur klimatas švelnesnis.
Bet ligonis neišlaikė kelionės. Kazimiero palaikai buvo palaidoti
Vilniuje, Katedros koplyčioje pagrindinio įėjimo kairėje. Tą koplyčią
įrengė karalius Kazimieras šeimos kapui. Šventojo Kazimiero (šventuoju
paskelbtas 1521 metais popiežiaus Leono X) palaikai čia ramiai ilsėjosi
120 metų. 1604 metais buvo labai iškilmingai padėtas kertinis akmuo
naujai bažnyčiai Šventojo garbei, o jo karstas išimtas iš koplyčios
sienos. (Pasakojama, kad ardydami sieną, mūrininkai nenaudojo jokio
įrankio ir lengvai rankomis ištraukė plytas.) Karstas buvo atidengtas
prie liudytojų. Laikas nepalietė nei Šventojo kūno, nei purpurinių
jo drabužių. Prie galvos rastas jo pamėgtas himnas Švč. M.Marijai
Omni die dic Mariae (Mano siela, kasdien siųsk giesmę Marijai),
kurį jis kasdien kalbėjo. (Trijų dalių giesmė turi 63 strofas.)
Karalaitis Kazimieras melsdavosi prašydamas Dievą suteikti jam malonių:
tyrą, teisingą, nuolankią, skaisčią, artimą mylinčią širdį. Būdamas
tvirtos valios, troško būti doras, slėpdamasis Dievo Motinos globoje
savo pamėgta giesme. Tada, prieš 400 metų, Šventojo palaikai buvo
įdėti į naują karstą ir užkelti ant altoriaus. Didysis Vilniaus
gaisras 1610 metais palietė Katedrą, tačiau šv. Kazimiero karstas
ir jo koplyčia stebuklingai liko ugnies nepaliesti. 1636-aisiais,
pastačius puošnią koplyčią, šv.Kazimiero relikvijos sidabruotame
karste buvo nešamos procesijoje aplink Vilniaus miestą ir po iškilmingų
šv. Mišių naujojoje koplyčioje užkeltos ant altoriaus. Koplyčios
viduje šviesa, sklindanti žemyn nuo skliauto, auksiniais spindulių
pluoštais žaidžia ant paveikslų, gipsatūrų ir lyg debesys juodų
grindų. Viršum altoriaus angelai supa besišypsančią Dievo Motiną
tartum Ji būtų atėjusi pasikalbėti su didžiuoju savo garbintoju,
o jų sparnai laiko sidabrinį karstą
(kun. Pranas Gavėnas).
Apolonija NISTELIENĖ
© 2004 "XXI amžius"
|