Atnaujintas 2004 m. kovo 5 d.
Nr.19
(1222)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Žiurkių nuodai Stalinui

Petras KATINAS

Neseniai Vakaruose pasirodė sensacinga knyga „Gydytojų sąmokslas“, kurios autoriai Džonatanas Brendas ir Vladimiras Naumovas, remdamiesi pakliuvusiais į jų rankas ypatingai slaptais KGB ir SSKP dokumentais, aprašo paskutiniuosius Stalino valdymo metus. Autoriai labai įtikinamai pateikia istoriją, kaip „tautų vadas ir mokytojas“ rengėsi pradėti naują masinio teroro bangą Sovietų Sąjungoje ir tuo pačiu sukelti trečiąjį pasaulinį karą.

 

A.Ždanovo mirtis

Jeigu 1937 metų masinių represijų dingstimi tapo artimiausio Stalino bendražygio S.Kirovo nužudymas (beje, iki šiol oficialiai neatskleistos to nužudymo aplinkybės, nors pasirodė daugybė publikacijų, leidžiančių neabejoti, kad Kirovas buvo nužudytas Stalino įsakymu), nuolat ištroškęs kraujo Josifas Stalinas nusprendė paaukoti kitą savo bičiulį – SSKP politbiuro narį Andrejų Ždanovą. Tuo pačiu pakartoti tą patį masinių 1937-1938 metų represijų scenarijų, paskelbiant, kad „liaudies priešai“ ir Vakarų „imperialistai“ pražudė jo ištikimiausią pakaliką. Pats A.Ždanovas, matyt, jautė artėjantį pavojų, todėl 1946 metais pradėjo aršią persekiojimų ir represijų kampaniją prieš „ideologiškai kenksmingus“ rašytojus, dailininkus, kompozitorius ir kitus menininkus, tarp jų ir jau visame pasaulyje tada pripažintą kompozitorių D.Šostakovičių. Šio A.Ždanovo siautėjimo atgarsiai pasiekė ir Lietuvą. Ypač ne tiek A.Ždanovo, kiek „vietinių draugų“ pastangomis represijos suaktyvėjo po žinomo VKP(b) centro komiteto 1946 m. rugpjūčio 19 d. nutarimo „Apie žurnalus „Zvezda“ ir „Leningrad“ bei rašytojų M.Zoščenkos, A.Achmatovos ir kitų kūrybos partinio įvertinimo“. Bemat didelė Lietuvos rašytojų dalis vietinių stalinistų buvo apkaltinti „buržuazinėmis nuotaikomis“ ir „beidėjiškumu“. Kliuvo daugeliui: V.Mykolaičiui-Putinui, B.Sruogai, K.Borutai, A.Miškiniui, J.Graičiūnui, netgi E.Mieželaičiui. Po šios kritikos A.Miškinis ir J.Graičiūnas atsidūrė Sibiro lageriuose, o E.Mieželaičiui teko penketą metų patylėti.

Tačiau, nepaisant visų pastangų, A.Ždanovo likimas buvo nulemtas. Tiesa, šiame reikale A.Ždanovo likvidavimą nemaža dalimi lėmė jo sūnaus Jurijaus viešas pasisakymas prieš Stalino numylėtinį botaniką šarlataną, Stalino padarytą akademiku, Trofimą Lysenko. O tuomet kritikuoti T.Lysenko reiškė viena – paties „vado ir mokytojo“ kritiką. Stalinas, pasikvietęs A.Ždanovą, labai smarkiai jį išbarė už prastą sūnaus auklėjimą, išplūdo pačiais bjauriaisiais žodžiais, ir to pakako, kad be jokio sąžinės graužimo pasiuntusį į kapus šimtus ir tūkstančius žmonių A.Ždanovą ištiktų infarktas. Leisgyvis Ždanovas buvo nugabentas gydytis į vyriausybinę sanatoriją vienoje iš Stalino rezistencijų, šalia Valdajaus ežero. (Beje, toje vietoje dabar yra nauja dabartinio Rusijos prezidento V.Putino rezidencija, kurioje jis mėgsta poilsiauti.)

Kaip tik šioje sanatorijoje ir prasidėjo įvykiai, nulėmę radikalias permainas Sovietų Sąjungoje. Mat Stalinas, išsikvietęs nedidelę grupę Kremliaus gydytojų, „patarė“ jiems pernelyg nesistengti gydant „geriausią partijos sūnų“ A.Ždanovą ir leisti jam ramiai pasitraukti į aną pasaulį. Gydytojai iškart suprato, ko iš jų reikalaujama, ir, užuot skyrę „lovos režimą“, sunkiam ligoniui, patyrusiam infarktą, prirašė… intensyvų pasivaikščiojimą sanatorijos parke. Ir paprasta medicinos seselė, netgi slaugė, žino, jog tai buvo tolygu mirties nuosprendžiui. Tačiau apie vado ir mokytojo įsakymą žinojo tik labai nedidelė grupelė Kremliaus gydytojų. Todėl viena jų, įėjusi į istoriją, gydytoja Lidija Timašuk, pasibaisėdama stebėjusi, kaip varomas į kapus antrasis po Stalino žmogus partinėje hierarchijoje, išsigandusi, kad ir ji bus apkaltinta dėl Ždanovo mirties, parašė laišką Stalinui, kuriame nurodė pragaištingus savo kolegų gydymo metodus, taikomus Ždanovui. Aišku, L.Timašuk jokio atsakymo negavo, tačiau jos laiškas tapo dar vienu koziriu Stalinui rengiant naujas masines represijas. Tuo tarpu A.Ždanovas nuo tokio „gydymo“ mirė 1948 m. rugpjūčio 31 d.

„Žudikai baltais chalatais“

Stalinas buvo nepaprastai patenkintas. Jo rankose atsirado korta, leidžianti padėti susidorojimą pirmiausia su savo bendražygiais, kuriais jis ėmė nepasitikėti nė per nago juodymą ir tik laukė momento, kada vėl pradėti masines skerdynes. Tuo labiau jog tuo metu jam kėlė didelį susierzinimą tai, kad ne be Stalino rūpesčio 1947 metais sukurta Izraelio valstybė nepradėjo „statyti socializmo“, kaip buvo tikėtasi, o persimetė po JAV sparnu. Tokiu būdu aršiausiais Stalino priešais tapo Sovietų Sąjungos žydai. Beje, 1949-1950 metais jau buvo represuoti ir nužudyti žymiausi SSRS žydų aktyvistai. Štai tada ir pravertė gydytojos L.Timašuk laiškas Stalinui. Nesvarbu, kad tarp A.Ždanovą „gydžiusių“ gydytojų tebuvo tiktai vienas žydas, buvo paskelbta, jog A.Ždanovą nužudė gydytojai žydai. Nuo 1952-ųjų spalio iki 1953 metų vasario buvo areštuota šimtai gydytojų, daugiausia žydų. Stalinas asmeniškai nurodinėjo, kokių kankinimo priemonių imtis suimtųjų atžvilgiu, kad būtų išgauti reikiami „parodymai“.

Nors tarp suimtų gydytojų buvo nepaprastai atkaklių žmonių, dauguma suimtųjų dėl nežmoniškų kankinimų pripažino pačius absurdiškiausius kaltinimus ne tik sau, bet ir žmonėms, kurių visiškai nepažinojo. Tokiu būdu Stalinas sudarė būsimųjų aukų sąrašą, prieš kuriuos, apkaltinus antivalstybiniu sąmokslu, turėjo būti pradėti „vieši“ teismo procesai kaip ir 1937-1938 metais. Prasidėjo masiniai areštai ir jau buvo numatytos tų procesų konkrečios datos. „Pravdoje“ ir kituose „organuose“ buvo skelbiami „darbo žmonių“ laiškai, kuriuose buvo teigiama, kaip žydai gydytojai užkrečia vaikus difterija, nuodija rusų vaikučius, dargi žudo naujagimius gimdymo namuose. Esą jie vykdo JAV ir Izraelio užduotį – sunaikinti rusų tautą. Įmonėse, įstaigose, aukštosiose mokyklose prasidėjo masiniai „tarybinės liaudies“ mitingai, reikalaujantys mirties bausmės žydams gydytojams ir kitiems išdavikams. Liejosi pasiūlymai viešai šaudyti „liaudies priešus“ Raudonojoje aikštėje. „Tautų tėvas ir mokytojas“ rengėsi vėl eilinį kartą paskandinti SSRS kraujo jūroje. Ir ne tik SSRS.

1953 metų vasarį Stalinas įsako skubiai pastatyti keturias naujas didžiules koncentracijos stovyklas Kazachijos stepėse, už Poliarinio rato ir Sibire. O generaliniam štabui įsakė kuo skubiausiai parengti planus smogti Vakarams, panaudojant branduolinį ginklą. „Liaudies priešų“ masiniai teismai su iš anksto numatytais nuosprendžiais turėjo prasidėti 1953 metų kovo mėnesį. Tačiau Stalinas, iš anksto pasmerkęs mirčiai šimtus tūkstančių žmonių, nenumatė, jog tuo pačiu pasirašė mirties nuosprendį pats sau.

Paskutinė vakarienė

Daugelis artimiausių Stalino bendražygių iš SSKP politbiuro puikiai suvokė, kad ir jų laukia toks pats likimas, kokio susilaukė „ištikimieji leniniečiai“ 1937-1938 metais. Jiems buvo gerai žinoma, kad partijos vadeivų sunaikinimas buvo būtinas Stalino „valymų“ ritualas. Todėl būtinai reikėjo imtis kokių nors priemonių, norint išsaugoti savo gyvastį, kol dar ne vėlu. 1953 m. kovo 1 d., kai iki numatomų masinių parodomųjų „liaudies priešų“ teismų beliko dvi savaitės, Stalinas iki paryčių savo rezidencijoje Pamaskvėje vakarieniavo su keturiais artimiausiais bendražygiais – politbiuro nariais. Šioje vakarienėje dalyvavo N.Chruščiovas ir sovietinių opričininkų vadeiva L.Berija. Jau auštant, kai svečiai paliko rezidenciją, Stalinas pasijuto blogai. Baisi agonija tęsėsi keturias dienas ir 1953 m. kovo 5 d. „tautų tėvas“ mirė. Oficialiai buvo paskelbta, jog Stalinas mirė nuo kraujo išsiliejimo į smegenis. Tačiau Stalino sūnus Vasilijus, garsėjęs savo girtomis orgijomis, ant kiekvieno kampo ėmė garsiai šaukti: „Tai jie nužudė mano tėvą!“ Aišku, sūnelis labai greitai buvo izoliuotas, netgi ilgam įgrūstas į kalėjimo vienutę. Na, o Berija, kaip vėliau pasakojo patys SSKP politbiuro nariai, ne kartą gyrėsi: „Tai aš išgelbėjau visus jus nuo kilpos ar kulkos“.

Praėjus daugiau kaip 50 metų, nebuvo paskelbtas išsamus gydytojų komisijos pranešimas, dėl ko mirė didžiausias pasaulio kraugerys. Oficialiame pranešime teigiama, jog Stalinas mirė ne nuo kraujo išsiliejimo į smegenis, o dėl nepaprastai didelio skrandžio kraujavimo. Minėtos knygos autoriai, remdamiesi ekspertų išvadomis, kurias jie kažkokiu būdu gavo iš KGB ir SSKP slaptųjų archyvų, tvirtina, kad Stalinas buvo nunuodytas didele doze žiurkių nuodų, kuriuos į jo mėgstamą gruzinišką vyną paskutinės vakarienės metu sugebėjo įpilti N.Chruščiovas ir L.Berija. Tiesa, netrukus N.Chruščiovas atsikratė savo bendrininko, pasinaudodamas Stalino metodais paskelbiant Beriją „liaudies priešu ir imperializmo agentu“. Galima pridurti, kad per tas Stalino agonijos dienas bendražygiai visiškai neskubėjo iškviesti prie merdinčio Stalino lovos gydytojų, bet ir tie, jau iškviesti ir puikiai žinodami karčią savo kolegų patirtį, neskubėjo.

Savo knygą Dž.Brendas ir V.Naumovas užbaigia taip: „Tokiu būdu gudriai sugalvota operacija „Gydytojų sąmokslas“ sunaikino patį jos autorių… Tuoj po Stalino mirties iškankinti gydytojai buvo paleisti, o jų vietas užėmė jų sadistai kankintojai. Kai kurie iš jų buvo sušaudyti. Užtat išliko milijonai žmonių, o galbūt žmonija išvengė branduolinio karo. Negalima atmesti galimybės, kad jau artimiausiais metais sužinosime daugiau, kas gi įvyko tą didžiąją 1953 m. kovo 1-osios naktį. Tikriausiai kokiame nors seife ar šeimyniniame archyve bus surastas raktas, leisiantis galutinai išaiškinti šią paslaptį“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija