Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    ir visuomenė
Susitikimai
Kultūra
Parodos
Darbai
Literatūra
Atmintis
Žvilgsnis
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis
Istorijos vingiai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Tikroviškas Išganytojo
kančios atvaizdavimas

Mindaugas BUIKA

Aktorius Melas Gibsonas filmui sukurti skyrė apie 25 mln. dolerių

Aktorius Džimsas Kaviezelis Melo Gibsono filme „Kristaus Kančia“

Aktorės Maja Morgenštern Marijos vaidmenyje ir Monika Beluči Marijos Magdalenos vaidmenyje

Kadrai iš Melo Gibsono filmo „Kristaus Kančia“

Solidi aktorių vaidyba

Su didžiuliu pasisekimu Pelenų trečiadienį Jungtinių Valstijų kino salėse pradėtas demonstruoti žymiojo režisieriaus ir tvirto tikėjimo kataliko Melo Gibsono filmas „Kristaus Kančia“ apie paskutiniąsias Išganytojo žemiškojo gyvenimo valandas tapo ryškiu ne tik kinematografiniu, bet ir religiniu įvykiu. Todėl šį filmą dar prieš jo pristatymą plačiai komentavo tiek kino meno ekspertai, tiek ir Bažnyčios atstovai, pastarieji beveik vieningai iškeldami jo evangelizacinę reikšmę. Jie taip pat atmetė kai kurių žydų veikėjų kritines pastabas, kad filmas, kuriame ypač atvirai vaizduojamas žiaurus Jėzaus nukankinimas iki kryžiaus mirties, gali vėl pažadinti antisemitines ar antijudėjiškas nuotaikas dėl neva žydų tautos atsakomybės už šį susidorojimą.

Vieną išsamiausių komentarų katalikų žinių agentūrai „Zenit“ duotame interviu pateikęs Tikėjimo mokslo kongregacijos pasekretoris amerikiečių kilmės dominikonas kunigas Augustinas di Noja pripažino, jog filmas „Kristaus Kančia“ jam pačiam ir daugeliui kitų žmonių tapo „intensyviu religiniu išgyvenimu“. Ypač svarbu, kad puikiai atlikta kinematografija bei solidi aktorių vaidyba tobulai dera su paties režisieriaus „gilia dvasine įžvalga į Kristaus kančios ir mirties teologinę prasmę“, sakė tėvas A.di Noja. Todėl M.Gibsono filmas padeda žiūrovams „apčiuopti“ patį kančios slėpinį, kuris yra už žmogiškojo proto suvokimo ribų.

Štai rodoma, kaip jau Getsemanės sode šėtonas bando sugundyti Kristų, atrodo, neatremiamu klausimu: kaip kas nors gali kentėti už viso pasaulio nuodėmes? To jau per daug. Kristus, atrodo, jau beveik sutrinka dėl šio argumento, bet tuoj pat su tvirtu įsitikinimu eina savo keliu, priimdamas būtent viso pasaulio nuodėmes, nes tokia Tėvo valia. Filmas formuoja stiprų pojūtį, jog „visi mes esame šios kosminės dramos dalimi. Neutraliu likti čia nėra jokių galimybių, niekas negali likti tik paprastu tų įvykių stebėtoju“, tačiau visą proceso rizikos laipsnį, be paties Kristaus, aiškiausiai pajunta tik Jo motina Marija, be to, ir visur esantis šėtonas. Taip filmą stebintys žiūrovai netiesiogiai įsilieja į aktorių gretas ir nepermaldaujamai eina drauge iš Alyvų kalno į Kalvarijos kalną. Nors M.Gibsono filmas nėra dokumentika, bet meninės vaizduotės kūrinys, tačiau jame gana tiksliai atspindėti Naujajame Testamente atpasakoti įvykiai.

Kunigas A.di Noja pažymėjo, kad jam didelį įspūdį padarė pagrindinių vaidmenų atlikėjų Džimo Kaviezelio (atlieka Jėzaus vaidmenį) ir Majos Morgenštern (Marijos vaidmuo) pasirodymas. Kristaus vaidmens – dėl jo dramatiškumo – atlikimas visuomet yra vienas sudėtingiausių, tačiau Dž.Kaviezelis, atrodo, gerai suvokia, jog Jėzus – tuo pat metu įsikūnijęs Dievo Sūnus ir tikrasis žmogus. „Dž.Kaviezelis visiškai įtikinamai ir efektyviai pateikia, kaip Kristus valingai ištveria savo kančią ir mirtį, būdamas paklusnus savo Tėvui, kad atsiteistų už maldos neklusnumą“, - aiškino dominikonas. Čia kalbama ne tik apie klusnumą, bet ir meilę, nes Kristus iškenčia didžiausias kančias iš meilės savo Tėvui ir mums.

Taip pat stipri yra žydų kilmės Rumunijos aktorės M.Morgenštern vaidyba, kuri kunigui A.di Nojai primena šv.Anzelmo mintis apie Dievo Motiną: be Dievo Sūnaus niekas negali egzistuoti; be Marijos Sūnaus niekas negali būti išganytas. Stebėdami M.Morgenštern atliekamą Marijos vaidmenį, jūs patiriate stiprų jausmą, kad Marija „leidžia veikti“ savo Sūnui, ir Jis tokiu būdu gali mus išgelbėti, o įsijausdama į Jo kančią, ji tampa visų atpirktųjų Motina.

Tikroviškas brutalumo parodymas

Dėl būdingų priekaištų, kad naujajame filme „Kristaus Kančia“ yra daug smurto scenų, kunigas A. di Noja atsako, jog filmas ne tiek smurtingas, kiek tikroviškai brutalus. Iš tikrųjų su Kristumi elgiamasi brutaliai, ir šį žiaurumą rodo daugiausia romėnų kareiviai. Bet tai nėra paviršutiniška prievarta, nes begalinės Kristaus kančios atskleidimu siekiama pažadinti žmogaus sąžinę. Nors kalbama apie filmą, tačiau Kristaus kentėjimų atvaizdavime M.Gibsonui akivaizdžiai įtaką darė Vakarų tapyba, kur tų scenų yra pakankamai. „Sekdamas krikščionių teologine tradicija, režisierius dramatiškai pristato mums Įsikūnijusį Sūnų, kuris pajėgus iškęsti tai, kas paprastam žmogui nėra įmanoma – tiek fizinių, tiek ir mentalinių kentėjimų supratimu“, - aiškina kunigas A.di Noja.

Pagaliau suniokotas Kristaus kūnas turi būti matomas ir pranašo Izaijo akimis, kuris apibūdino kenčiantįjį Tarną kaip sumuštą iki neatpažinimo. Aktoriaus Dž.Kaviezelio vaidyba ir fizinis grožis kaip tik padeda išryškinti tą žiūrovų akivaizdoje vykstančio Kristaus kūno žiauraus sudarkymo, kuris atspindi nuodėmės atneštą dvasinį suniokojimą ir visišką suirutę žmonijai, prasmę. Filme pavaizduotas negailestingas Kristaus plakimas – kas verčia žiūrovus nukreipti žvilgsnį į šalį – tiksliai atspindi tai, ką apaštalas šv. Paulius sako Antrajame laiške korintiečiams: „Tą, kuris nepažino nuodėmės, jis dėl mūsų pavertė nuodėme, kad mes jame taptume Dievo teisumu“ (2 Kor 5,21). Taigi kai šiame filme matome sunaikintą Kristaus kūną, pajuntame, ką reiškia „būti nusidėjėliu“.

Kunigas A.di Noja pažymi, kad jis nėra kino kritikas, todėl negali meniniu požiūriu lyginti M.Gibsono filmo su kitų didžiųjų režisierių darbais (Pazolinio, Dzefirelio), kuriuose taip pat puikiai atvaizduotas Kristaus gyvenimas. Tačiau šiame filme tikrai labiau nei kituose yra sutelktas dėmesys į Išganytojo kančią ir mirtį, ir tai yra išskirtinė kūrinio savybė. Be to, kunigas A.di Noja pastebi tris reikšmingus M.Gibsono filmo bruožus, kurie labai sustiprina bendrąjį jo poveikį stebėtojui. Pirma, tai nuolatinis ir grėsmingas šėtono, piktosios dvasios, buvimas, kuris, kaip nė viename kitame tokio turinio filme, parodytas su visu „dramatišku efektyvumu“.

Kitas reikšmingas faktas – tai Kristaus vienišumas: nors Jis yra nuolat supamas žmonių minios, tačiau filme aiškiai parodoma, kad Jėzus iš tikrųjų šį baisų kentėjimą turi pakelti vienas. Pagaliau įspūdingas Paskutinės vakarienės atpasakojimas, kurios scenos filme grąžinamos iš praeities ir perpinamos su vėlesne veiksmų eiga. Štai po plakimo parpuolęs ant kruvino akmeninio grindinio Kristus žvelgia į jo krauju apšlakstytas vieno romėnų kareivio kojas, ir tuo metu filme įterpiama scena iš Paskutinės vakarienės, kai Jis nusižeminęs plauna savo mokinių kojas. Panašios grįžtamosios scenos persipina per visą kryžiaus kelio ir nukryžiavimo eigą, tuo išryškindamos Eucharistijos ir Kristaus žodžių „Tai yra mano kūnas“, „Tai yra mano kraujas“, kaip aukos, prasmę.

Ir tai yra labai stipri katalikiška pajauta, nes, kaip teigia popiežius Jonas Paulius II savo paskutinėje enciklikoje, skirtoje Eucharistijai, Kristus įsteigė Jo kančios ir mirties sakramentinį atminimą, žinodamas, tikėdamas ir laukdamas ateinančios kryžiaus aukos. Taigi M.Gibsono filme Kristus tarsi prisimena Paskutinę vakarienę net įvykdydamas tą auką, kurios atminimą Jis jau yra įtvirtinęs. „Daugeliui katalikų, kurie pamatys šiuos vaizdus, šv.Mišios jau niekada nebus tokios, kaip iki tol“, - aiškina kunigas A.di Noja, atskleisdamas tikrąjį filmo „Kristaus Kančia“ pranašumą.

Didžioji nuodėmės kaltė

Pereidamas prie įdomiausio ir sunkiausio klausimo - „Kas kaltas už tai, kas atsitiko Jėzui?“ - aptarimo kunigas A.di Noja siūlo įsivaizduoti reakciją žmogaus, kuris prieš filmo peržiūrą nebuvo susipažinęs su Evangelijoje atpasakota Kristaus kančios istorija. Toks žmogus po filmo, matyt, sakytų, kad turbūt visi jo veikėjai yra kalti, ir jis būtų teisus. Iš tikrųjų, žiūrint į filme „Kristaus Kančia“ pavaizduotą dramą, atrodo, jog kiekvienas veikiantis asmuo vienu ar kitu būdu prisideda prie Jėzaus likimo, aiškino kunigas dominikonas. Judas Jį išduoda; vyriausias judėjų rabinas Sanedrinas Jį apkaltina; mokiniai Jį palieka, Petras išsigina Jo nepažįstąs; Erodas Jį paniekina ir išjuokia; Pilotas leidžia Jį pasmerkti, minia iš Jo tyčiojasi; romėnų kariai Jį nuplaka, žiauriai sumuša ir pagaliau nukryžiuoja; už visų šių veiksmų kažkokiu būdu juntamas šėtono buvimas. Iš šios istorijos grupės veikėjų galbūt tik Marija yra iš tikrųjų be kaltės.

Teologiniu požiūriu, ką M.Gibsonas gana efektyviai pavaizdavo ir savo filme, nėra nė vieno asmens ar grupės asmenų, kurie dėl veiksmų, nepriklausomų nuo kitų, būtų vieni kalti dėl Kristaus kančios ir mirties: visi yra tarpusavyje priklausomi ir visų kaltė yra ta pati – nuodėmė. „Jų nuodėmės ir mūsų nuodėmės atveda Kristų prie kryžiaus, ir Jis tai valingai iškenčia“, - teigia kunigas A.di Noja. Jis paaiškino, jog yra didelis suklydimas, kai pagal Evangelijoje pateiktą Kančios pasakojimą bandoma kaltę priskirti vienam konkrečiam asmeniui ar kokiai nors apibrėžtai grupei žmonių. Ir dar labiau smerktina, jeigu stengiamasi ką nors atleisti nuo šios kaltės, nes taip jis tarsi yra atskiriamas ir nuo išganymo. „Jeigu aš nesu vienas kaltųjų, tai kaip aš galiu būti tarp tų, kurie dalijasi kryžiaus aukos vaisiais“, - aiškina kunigas A. di Noja.

Mes visi turime pripažinti, kad mūsų nuodėmės yra tarp tų, kurias turėjo pakelti Kristus, ir todėl mes esame įterpti į Jo maldą, už kuriuos, būdamas ant kryžiaus, Jis kalbėjo: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro“. Niekas nenori būti paliktas už šios maldos, sakė kunigas dominikonas, pažymėdamas, jog tokiu būdu kiekvienas krikščionis Evangelijos skaitymuose skatinamas rasti savo vietą šioje atpirkimo dramoje. Štai Didžiosios savaitės liturgijoje, skaitant Kančios atpasakojimą, pamaldose dalyvaujanti bendruomenė savotišku būdu dalyvauja minioje, kuri šaukia: „Ant kryžiaus Jį!“ Taip liturgija padeda mums suprasti tuos žiaurius šūksnius kaip maldą.

„Savaime suprantama, mes tiesiogiai nenorime, kad Kristus kentėtų nukryžiavimą, tačiau mes norime būti išganyti, - teigia kunigas A.di Noja. – Todėl, žvelgiant iš tikėjimo perspektyvos, netgi sukrečiantys žodžiai Jo kraujas tekrinta ant mūsų ir mūsų vaikų! turi būti suprasti ne kaip prakeikimas, bet kaip malda“. O iš tikrųjų ko mes norime ir ko, netgi to nesuvokdama, norėjo prieš Pilotą susirinkusi minia, yra tai, kad, kaip nurodoma Apreiškimo Jonui knygoje, mes visi būtume „nuplauti Avinėlio krauju“.

Tokiame Kristaus kančios supratime kalbėti vien tik apie žydų tautos atsakomybę už Išganytojo mirtį būtų visiškai neteisinga. Todėl ir M.Gibsono filmo, talentingai atvaizdavusio šią kančios kelionę iš Getsemanės į Golgotą, jokiu būdu negalima vadinti antisemitiniu ar antijudėjišku. Filme nei padidinamas, nei sumenkinamas tuometinių žydų vyresniųjų vaidmuo Jėzaus pasmerkime. Tačiau, esant minėtam visų kaltųjų išvardijimui dėl jų akivaizdaus nuodėmingumo, labiau tikėtina, kad filmas „Kristaus Kančia“ turėtų numalšinti žiūrovų antisemitizmą, o ne jį paskatinti, tvirtina kunigas A.di Noja.

Baigdamas savo pastabas jis priminė, jog per visą krikščionybės istoriją tikintieji buvo skatinami medituoti Kristaus kančią, ir didžiųjų šventųjų dvasinis gyvenimas buvo paženklintas tokiu pamaldumu. Tai suprantama, nes nėra tikresnio būdo pažadinti meilę žmogaus širdyje, kaip per atsaką į Dievo meilę, kuris dėl mūsų atidavė savo Sūnų. „Manau, kad M.Gibsono filmas pažadins žmones šitokiai meilei, - sakė tėvas A.di Noja. – Jūsų širdys turėtų būti akmeninės, kad liktų nesujaudintos šio nepaprasto filmo ir tos neišmatuojamos dieviškosios meilės, kurią iš ekrano jis stengiasi perteikti į gyvenimą“.

Filmą turi pamatyti visi

48 metų aktorius ir režisierius M.Gibsonas yra gerai žinoma Holivudo superžvaigždė, kurio garsieji „blockbuster“ filmai, ypač „Mirtinas ginklas“, „Patriotas“, „Ženklai“, „Drąsioji širdis“ (pastarasis yra laimėjęs JAV Kino akademijos du prestižinius oskarus) yra populiarūs ir neša didelį pelną. Tačiau naujosios 127 minutes trunkančios kino juostos „Kristaus Kančia“ projektas buvo rizikingas tiek dėl didžiulių lėšų (M.Gibsonas šio filmo kūrimui išleido 25 milijonus dolerių asmeninių lėšų), tiek dėl šiuolaikinei sekuliarizuotai visuomenei neįprastos tematikos bei kitų specifinių bruožų. Pavyzdžiui, siekiant didesnio identiteto ir natūralumo, filmo herojai kalba Jėzaus gimtąja aramėjų bei lotynų kalba, ir vertimas į anglų kalbą tėra pateikiamas tiruose.

Nors kai kurie kino ekspertai režisierių M.Gibsoną perspėjo, kad didžiulė pinigų suma gali būti išleista veltui, tačiau talentingasis kūrėjas atkakliai siekė užsibrėžto tikslo. Jam padėjo pirmiausia iš šeimos paveldėtas tvirtas katalikiškas tikėjimas, toks neįprastas liberaliame kino pasaulyje. M.Gibsonas gimė Niujorke, tradicinėje katalikiškoje šeimoje, turėjusioje vienuolika vaikų. Jis, taip pat ištikimas šeimos tėvas, su žmona Robina per beveik ketvirtį amžiaus trunkančią santuoką susilaukė septynių vaikų. (Kaip žinoma, Holivude vyrauja kitokios tradicijos – ten santuokos dažnos, bevaikės ir trumpalaikės.)

Ir šį kartą atkaklumas bei tikėjimas M.Gibsono neapvylė. Jau pačią pirmąją filmo „Kristaus Kančia“ demonstravimo dieną (kaip minėta, tai buvo Pelenų trečiadienis), jis visiškai atsipirko, nes buvo įsigyta bilietų už beveik 27 mln. dolerių. Per pirmąsias penkias filmo „Kristaus Kančia“ demonstravimo dienas buvo surinkta šiam laikotarpiui negirdėta suma – 117,5 milijono dolerių. Ir vien tik Jungtinėse Valstijose! Europos šalyse filmas „Kristaus Kančia“ bus pradėtas demonstruoti Gavėnios Didžiąją savaitę ir tikriausiai taip pat susilauks nemažo pasisekimo.

Vienas pirmųjų dar nebaigtą filmo variantą praėjusį rudenį peržiūrėjęs Vatikano kunigų kongregacijos prefektas kardinolas Darijus Kastriljonas Ojosas pabrėžė, jog „Kristaus Kančią“ turėtų pamatyti visi pasaulio kunigai, visi krikščionys ir visi pasaulio žmonės. Žiūrėdamas filmą jis pats patyrė „gilaus dvasinio intymumo su Jėzumi Kristumi akimirkas. Tai filmas, kuris žiūrovą veda į maldą ir mąstymą, nuoširdžią kontempliaciją“. Dar daugiau, kardinolo D.Kastriljono nuomone, filmas „Kristaus Kančia“ yra meno ir tikėjimo triumfas. Jis bus „tinkama priemonė aiškinant Kristaus mokymą ir asmeniškumą“. Filmas skleidžia meilę, užuojautą ir atleidimą, skatina tikinčiuosius būti tvirtus ir gerus, nepaisant visko, ką patyrė Kristus netgi siaubingo kentėjimo akivaizdoje.

© 2004 "XXI amžius"