Atnaujintas 2004 m. kovo 10 d.
Nr.20
(1223)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Kovo 11-oji lemtingos grėsmės šešėlyje

Edmundas SIMANAITIS

Pirmųjų Antrosios Respublikos metinių proga tuometis Lietuvos valstybės vadovas Vytautas Landsbergis iškilmingame parlamento posėdyje kalbėjo: „Peržengėme Rubikoną, nugarmėjo sutręšęs LSSR tiltelis ir nebėra kelio atgal. Nežinojome tada ir dabar dar nežinome, ar tai ne mirtininkų sprendimas, bet žinome, kad jis neatšaukiamas. Niekas negali padaryti taip, kad to sprendimo nebūtų buvę ar kad kiti žmonės mūsų vietoje gautų tautos įgaliojimus padaryti priešingą sprendimą. Tą galutinai įtvirtino šių metų vasario devintoji, kai Lietuva tiesiai, net ne per įgaliotus deputatus pasakė: taip, nepriklausomybė“.


Žvilgsnis už krizės ribų

Vilius BRAŽĖNAS

Nuo Seimo rinkimų rudenį daug priklausys, ar bus išspręstos dabartinės mūsų krizės, ar iškils net naujų. Tikėkimės, kad šviesios valstybinės ir politinės galvos laiku pastebės J.Borisovo – V.Uspaskich demagoginės politikos gniaužtų pavojų, nepriklausant nuo to, kaip baigsis Prezidentūros krizė. Tad vargu ar tikslu jai nukreipti visą mūsų dėmesį.

Gera, kad kai kurie politikai jau kalba apie „šliaužiantį“ V.Uspaskich planą, įgalinantį bet kurios valstybės mafijai nusipirkti Lietuvos Seimą. Jau pradedant 2002 metų vasara bandžiau tuo klausimu spaudyti aliarmo skambučius. Tada birželį „Lietuvos aide“ pasirodė (ne V.Uspaskich pasirašytas) straipsnis su antipartiniu planu pakeisti Seimo rinkimų sistemą. (Vėliau paaiškėjo, kad tas planas puikiai atitiko V.Uspaskich paskelbtą planą.) 2002 m. liepos 5 d. „Lietuvos aidas“ paskelbė mano straipsnį „Mafijozų valdžios projektas?“


Pareiga valstybei

R.Pakso operetė vyksta daugelio žmonių abejingumo valstybei fone. Dėl abejingumo kyla nežinojimas, o nežinančiųjų niekuo nepagrįstos simpatijos ar antipatijos ir dėl to vyksta netikras veiksmas, bet vis dėlto reginys.

Valstybė – tai teisė. Bet ji paneigiama. Tai – demokratija, bet jos nereikia. Pagaliau tai yra laisvė.

O kaip pabandyti mums suprasti žmones, kuriems viso to nereikia, ir dar įsitikinti, kad turime juos suprasti?

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija