|
Kovo 11-oji lemtingos grėsmės šešėlyje
Edmundas SIMANAITIS
Pirmųjų Antrosios Respublikos metinių proga tuometis
Lietuvos valstybės vadovas Vytautas Landsbergis iškilmingame parlamento
posėdyje kalbėjo: Peržengėme Rubikoną, nugarmėjo sutręšęs LSSR
tiltelis ir nebėra kelio atgal. Nežinojome tada ir dabar dar nežinome,
ar tai ne mirtininkų sprendimas, bet žinome, kad jis neatšaukiamas.
Niekas negali padaryti taip, kad to sprendimo nebūtų buvę ar kad
kiti žmonės mūsų vietoje gautų tautos įgaliojimus padaryti priešingą
sprendimą. Tą galutinai įtvirtino šių metų vasario devintoji, kai
Lietuva tiesiai, net ne per įgaliotus deputatus pasakė: taip, nepriklausomybė.
Kalbėtojas tada priminė praėjusių metų keturis
valstybės atkūrimo etapus. Pirmasis etapas dabar atrodo kaip chaotiški
sovietų neapykantos ir įtūžio smūgiai Lietuvai. Už jų stovi begalinė
įžeista imperijos puikybė ir visagalių valdovų patyčios. Tradicinis
tos šalies politikoje noras tyčiojantis pažeminti ir palaužti. Jėgos
demonstravimas ir prievartos naudojimas. Tankai ir šarvuočiai Lietuvos
keliuose ir miestų gatvėse dieną ir naktį...
Vis dėlto atsilaikėme, apsigynėme be malūnsparnių
ir šarvuočių. Prasidėjo antrasis etapas ekonominis karas, blokadinis
Lietuvos puolimas. (...) Šis puolimas jau buvo ne chaotiškas kaip
anksčiau, ultimatumus kaitaliojant su karinės visagalybės paradais:
dabar pajutome planą ir apskaičiavimą, tam tikrą nedorą protą.
Lietuva nesuklupo.
Atėjo trečiasis laikotarpis. Jis panašus į darganotą
rudenį, kurio migloje slankioja šmėklos. Politinės pinklės ir ekonominis
šantažas. Kas ir su kuo derėsis? Mūsų oponentams aišku: didelė visuma
su savo dalimi. Kitokią poziciją valstybė su valstybe jie vadina
mūsų išankstine sąlyga ir skelbiasi esą skriaudžiami. (...)Derybos
vyksta vangiai, kaip katės ir pelės žaidimas, nebent pelė kartais
pradeda nemandagiai kalbėti. (...) Jie: vadinat mus okupantais,
tai mes ir elgsimės kaip okupantai. Nieko neduosim, nieko negausit,
keliais atšliaušit prašytis atgal į biudžetą...
Žengėme tada į ketvirtąjį Nepriklausomybės metų
laiką nujaučiamų ir net atvirai paskelbiamų baisių grėsmių žiemą.
Minėjo mums ir būsimą kraujo praliejimą neišvengiamą, jeigu nenusileisime.
(...) Įžūlėja kaimynų politinė rezidentūra vengianti teisinės
registracijos TSKP, vos ne kasdien reikalaujanti įvesti ano prezidento
diktatūrą ir sudarinėjanti naujas fiktyvias neva Lietuvos visuomenės
organizacijas, kad jų vardu galėtų vėl tą patį, vis tuo pačiu balsu
šaukti. Aiškiau negu pavasarį rengiamas perversmas, kad būtų išsaugota
komunistų valdžia ir socializmo laimėjimai, o Lietuva įvaryta atgal
į narvą. (...) Suplanuotas karinis smūgis, gerai sinchronizuotas
su kainų pakėlimu ir su Persų įlanka, buvo paleistas. Toliau priminti
nebereikia, nebent sužlugusias sovietų propagandos pastangas pavaizduoti
nesamus vietinių jėgų susirėmimus ar vargšo specnazo savigyną tankais
nuo beginklių civilių.
Vis dėlto kai ką priminti reikia, ir tai patartina
daryti, kai iškyla nauja grėsmė nacionaliniam saugumui. Tų metų
sausį lietuvių tauta laimėjo šimtmečio pergalę prieš neribotos galios
kariauną. Talkino Vakarų moralinė parama ir žiniasklaida.
Ši ilgoka citata taupiai ir reljefiškai nušviečia
pirmaisiais atgautos Nepriklausomybės metais kilusių grėsmių istoriją.
Verta pažvelgti į laikotarpį, likus metams iki
Lietuvos įstojimo į NATO ir Europos Sąjungą. Rusijos geopolitinė
kova dėl Baltijos krantų tęsiasi nuo Ivano IV laikų. Kolonijinės
imperijos strateginiai tikslai nepasikeitė. Jie galėtų keistis tik
tuo atveju, jei stiprėtų Rusijos demokratija. Įvykių eiga rodo,
kad to tikėtis negalima nei dabar, nei artimiausioje ateityje. Iš
čia plaukia du esminės svarbos, nors toli gražu ne nauji, pastebėjimai.
Turime susitaikyti su mintimi, kad Lietuvos, kaip
ir kitų nedidelių Rusijos kaimynių valstybių, nacionalinio saugumo
garantu Rusija dar nepajėgi būti. Ji nesukaupė nei demokratijos
patyrimo, nei linkusi pripažinti tautų laisvo apsisprendimo teisės.
Šios aplinkybės nereikėtų dramatizuoti, tačiau turėsime išmokti
gyventi kaip tik su tokia realybe. Imperijos gubernijos ar atnaujintos
sovietų pseudorespublikos statusas besąlygiškai atmestini kaip prieštaraujantys
pagrindiniam lietuvių tautos nusistatymui ginti savo laisvę ir
priešintis bet kokiam pavergimui. Reikia patiems sau atsakyti į
niekada nepraradusį aktualumo klausimą kaip ir kokia kaina galėtume
apginti nepriklausomybę?
Antra, XX amžiaus patirtis rodo, kad tris kartus
skelbta Lietuvos Respublikos nepriklausomybė niekada nebuvo saugi.
Susiformavus Europos Sąjungai atsirado reali galimybė iš esmės sustiprinti
Lietuvos nacionalinį saugumą, įsijungiant į NATO ir ES. Pusės šimtmečio
patyrimas viliojantis: Europos Sąjungos narės -Lietuvos dydžio ir
ekonominio pajėgumo valstybės, derindamos interesus, sėkmingai tvarkosi.
Rusija vis dar tikisi susigrąžinti Baltijos šalis, kaip laikinai
iš nagų ištrūkusį teisėtą grobį.
Artimojo užsienio centrai parengė apmąstytą
Lietuvos valstybės teigiamo įvaizdžio sunaikinimo planą, kurį įgyvendinus
būtų sukurtas placdarmas kitai, jau užbaigiančiai operacijai įtempti
Lietuvą į NVS erdvę.
Lietuva pateko į klampią pelkę, kai iki finišo
buvo belikęs pusmetis. Valstybingumo priešininkams pavyko įgyvendinti
didžiąją dalį kišeninio prezidento scenarijaus. Sumaištis buvo
nuosekliai eskaluojama. Taktikos specialistai, pakankamai gerai
ištyrę Lietuvos Temidės silpnąsias vietas, operatyviai reaguodavo
išmesdami naujas provokacijas. Neverta kapstytis detalėse, kurios
jau nieko nei paaiškinti, nei pakeisti nebegali. R.Pakso prezidentavimo
metų jubiliejaus dovana visa tona apkaltos popierių, suirutė
valstybės valdyme ir didžiulė protų sumaištis visuomenėje.
Svarbu suvokti mūsų krašto padėtį makromastelio
kategorijomis. Tada atskiros ardomosios veiklos detalės, paskiri
įvykiai atsistoja į savo vietas. Centras siekia, kad Lietuvoje
nebūtų stiprių vadovų. Prieš dabartinius, išskyrus Prezidentą, yra
sukurpti arba tebekurpiami kompromatai. Darbo liaudis turi įsitikinti,
jog po sovietmečio Lietuvoje nėra nė vieno padoraus lyderio, išskyrus
valstybės vadovą. O kai nieko tinkamo ir padoraus nėra, turi atsirasti
nauja politinė jėga. Ta jėga darbo partija susikuria per
mėnesį neturėdama jokios politinės programos ar gelbėjimo veiksmų
plano. Tai dar kartą patvirtina imperinio rublio galią Lietuvoje.
Pažadai pataisyti viską ir nedelsiant žarstomi ne blogiau už R.Paksą
rinkimų kampanijos metu. Darbiečių reitingai susukami iki aukščiausio
lygmens. Populiarinamas naujasis numanomas gelbėtojas, kuris pakeistų
dabartinį, jeigu Seimas šį pašalintų.
Dar tebeeinantis valstybės vadovo pareigas (ir
atsarginis) labiausiai rūpinasi į visas valstybės valdymo sritis
įstumti savus žmones. Tai viena svarbiausių Centro užduočių
teisėtomis priemonėmis perimti valstybės valdymą. Po stebėtino
pasisekimo Prezidento rinkimuose, smarkiai subuksuota: nesisekė
pakeisti policijos generalinį komisarą, VSD vadovą.
Centrui ypač rūpi, kad Lietuvoje ne stiprėtų,
o silpnėtų tautinė ir pilietinė savimonė. Čia stipriai talkina komercinė
televizija ir bulvarinė spauda.
Prezidentūra atvirai grumiasi su Vyriausybe ir
Seimu. To dar Lietuvoje nebuvo. Visuomenė skaidoma ir priešinama
pagal iš istorijos sąvartyno atkapstytą ir šiek tiek pataisytą klasių
kovos pseudomokslinę teoriją. Žmonės bus vaduojami iš skurdo
(darbo klasė, proletariatas), o elitas (sovietmečiu buožės,
kapitalistai ir buržuazija) bus sudorotas. Tai daro įspūdį tam tikrai
daliai bendrapiliečių, kurie laukė ir tebelaukia stebukladario vaduotojo,
gal ir nesuvokdami, kad jie yra klaidinami.
Tolydžio didėjanti sumaištis ir teisinis nihilizmas
kelia susirūpinimą visiems sąmoningiems piliečiams. Šviesuomenės
atstovai ne kartą kreipėsi į Prezidentą, siūlydami užbaigti valstybę
kompromituojančią veiką. Buvo išjuokti, nes jie - intelektualai.
Kovo 3 dieną buvo paskelbtas grupės mokslo ir kultūros darbuotojų
kreipimasis į A.Brazauską: Mes kviečiame Jus, Pone Premjere, ne
tik kaip Vyriausybės, bet ir kaip valdančiosios Socialdemokratų
partijos vadovą, užimti principingą ir aktyvią poziciją, ginant
demokratinę, teisinę, vakarietišką Lietuvą. (...) Aplinkybės taip
lėmė, kad Jums ir Jūsų vadovaujamos partijos nariams šiuo metu tenka
didžiausia atsakomybė už Lietuvos valstybės ir tautos likimą. Niekas
kitas šios atsakomybės naštos iš Jūsų perimti negali. (...) Atkurta
Lietuvos valstybė dar niekada nebuvo taip grėsmingai priartėjusi
prie visiško teisinio neigimo ir anarchijos ribos.
Pasirašiusieji netiesiogiai primena Premjerui,
kad R.Paksas laimėjo Prezidento rinkimus su netiesiogine, tačiau
svaria ir lemtinga Socialdemokratų partijos parama.
Seimas pavėluotai susivokė, kad delsimas užbaigti
apkaltą jau seniai nėra būtinoji sąlyga teisingumui vykdyti, o tik
valstybę ardančių veiksmų legalizavimo pratęsimas. Parlamentarai
pradės apkaltą nelaukdami Konstitucinio Teismo išvadų. Atrodo, kad
didžiuma Seimo narių jau įsitikino, kad toliau žaisti valstybės
likimu, tautos gerove ir net pačia Nepriklausomybe nebegalima. Duok
Dieve, jiems supratimo užbaigti šį reikalą kiek galima greičiau.
O dabar apie esminius skirtumus tarp pirmųjų ir
keturioliktųjų Antrosios Respublikos metų.
Pirmaisiais metais Lietuvos Nepriklausomybę, jos
garbę ir dar gležnutį tarptautinį pripažinimą gynė Atkuriamasis
Seimas, tik susiformavusi diplomatija , vadovaujami valstybės vadovo
ir aktyviai remiami visos tautos.
Keturioliktaisiais valstybės vadovas sąmoningai
laužo Konstituciją ir įstatymus, griauna teisinės valstybės pamatus,
nesulaukdamas deramo demokratinių politinių jėgų atsako (citata
iš šviesuomenės 2004 03 03 kreipimosi į Premjerą).
Seimas vangiai rengiasi duoti atsaką, nors žino,
kad ne tautos, o tik jos išrinktų atstovų valia gali būti sustabdytas
valstybės griovimas, apginta valstybės garbė ir nesusilpnintas nacionalinis
saugumas. Premjero įtaka šiuo atveju yra iš tikrųjų lemianti. Ne
mažiau svarbus vaidmuo ir atsakomybė už valstybės likimą tenka ir
Seimo Pirmininkui. Suskaidyta visuomenė neliks nuošalyje stebėdama
įvykius.
Tai suvokia visi piliečiai. Kovo 11-osios metinės
morališkai įpareigoja Valstybės politikus dar kartą apsispręsti,
nors Rubikonas buvo peržengtas prieš keturiolika metų.
© 2004 "XXI amžius"
|