Atnaujintas 2004 m. kovo 10 d.
Nr.20
(1223)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Pareiga valstybei

R.Pakso operetė vyksta daugelio žmonių abejingumo valstybei fone. Dėl abejingumo kyla nežinojimas, o nežinančiųjų niekuo nepagrįstos simpatijos ar antipatijos ir dėl to vyksta netikras veiksmas, bet vis dėlto reginys.

Valstybė – tai teisė. Bet ji paneigiama. Tai – demokratija, bet jos nereikia. Pagaliau tai yra laisvė.

O kaip pabandyti mums suprasti žmones, kuriems viso to nereikia, ir dar įsitikinti, kad turime juos suprasti?

Mes patys – ir rašantys, ir skaitantys štai tokį laikraštį arba ateinantys į Vilniuje vykstančius Sąjūdžio paskatintus visuomenės pasitarimus „Kokios mes norime Lietuvos“ - esame skirtingi nei daugybė kitų žmonių. Skiriamės tuo, kad mums reikia tų išvardytų dalykų, kurių kitiems nereikia: tautos, valstybės, laisvės ir tikėjimo.

Mums reikia, ir mes nemanome, kad mūsų pozicija yra bloga. Tuo pačiu norime, kad daugiau būtų tokios kaip mūsų pozicijos žmonių. Norime ir galvojame: ką daryti, kad jų ne mažėtų, bet daugėtų – juk tai yra tautos ir valstybės išlikimo sąlyga! Laisvės sąlyga.

Reikalingas proto veiksmas: mums reikia suprasti, kodėl ir kaip iš viso gali egzistuoti žmonės, kuriems nerūpi ir to nereikia? Sunkus mums tas veiksmas – suprasti: gal todėl, kad neturime tokio patyrimo, kaip galėtų nerūpėti? Galime kiekvienas panagrinėti savo gyvenimą: gal prisimintume, gal ir tą patyrimą turime? Kada nors gal buvo mūsų gyvenime periodas, kada tie dalykai mums nerūpėjo, ir kuo tada mes buvome užsiėmę, kad galėjome rūpestį nuslopinti? Vardykime, kas tai galėjo būti – gal buitis labai užgožė? Gal šeimos ar darbo reikalai visą gyvenimą užpildė?

Bet visu tuo ir dabar esame užsiėmę, ir vis dėlto tai mums rūpi. Geriau pagalvojus, tikriausiai ir tada rūpėjo, tik aiškiai to nesuvokėme, taigi nežinojome. Natūralaus rūpesčio vietoje buvo tuštuma, ir mes ją jautėme kaip nesuvoktą nepasitenkinimą, gal net graužatį, ir ta savo gyvenimo dalele buvome nelaimingi. Nelaimingi dėl nevisaverčio gyvenimo, kuriam trūko galimybės dirbti kaip nors tiesiogiai dėl tautos, valstybės, laisvės. Netiesiogiai beveik kiekvienas, kuris tik ką gero žemėje daro, dirba dėl šitų vertybių, bet reikia ir tiesioginio, suvokto jų siekimo; kitaip lieka tuštuma vienoje žmogaus būties dalelėje, iš kurios kyla nepasitenkinimas ir graužatis, kai kam virstantis pykčiu, neapykanta ir kitais griovimais.

Prisiminę, pamąstę gal ir artėjame prie vieno mįslės rakto: nėra žmonių, kuriems nerūpi ir nereikia. Taigi yra tų, kurie, kaip ir mes kadaise, nežino ir nesupranta, kad jiems rūpi ir reikia. Nesuprasdami jie yra nelaimingi, bet nežino savo nelaimės priežasties. Nesuprasdami nesigelbsti ir, užuot gelbėjęsi, bėga nuo gyvenimo. O paplitusios bėgimo priemonės – triukšmas, burnojimas, kiti dar ką kita sumano, o tikra priemonė ne bėgti, bet gelbėtis būtų žinojimas. Deja, nepasiekiamas ir nenorimas siekti, ir todėl - aklavietė.

Tad tokia aklavietė, kai neverta imtis galvoti ir tyrinėti, kaip ir kodėl yra tokie žmonės. Yra pavojus, kad betyrinėdami galime aptikti, joje gal kartais ir mes esame tokie, kad ir mums nei rūpi, nei reikia, bet susirenkame šiaip sau pafantazuoti arba padejuoti, ir mums tai malonumą suteikia – savos rūšies mazochizmas.

Laimei, taip nėra ir tokio dalyko neaptiksime.

Mums daug kas rūpi, todėl laviname protą ir neužmirštame širdies. Jau kalbėjome, kad nors protu priartėję – šį tą supratę, negalime padėti savo nelaimingiems seserims ir broliams. Labai norėtume padėti, nes esame susiję, nes ne vien save, bet mus su visa valstybe jie tempia į pražūtį.

Supratome, norime, pasakytume, bet negalime tol, kol širdis nedalyvauja. Nuo senovės yra žinoma taisyklė, kad, norint žmones paveikti, paraginti ar jiems padėti, reikia mylėti. Štai tie mūsų veiklos objektai – žmonės be interesų, be polėkio, be laisvės – o mums juos reikia pamilti. Taip pamilti, kad jie mus imtų suprasti, bet šito mes neįstengsime padaryti, nes jų toji būsena per daug neįveikiama mūsų minčiai. Ir vis dėlto mums reikia žinoti. Nors ir nusigandusiems dėl negalėjimo, vis tiek žinoti yra geriau. Žinoti ir ieškoti kelių, kaip mums būti mylintiems ir globojantiems tokius aršius savo nelaimingus seseris ir brolius, kurie, kaip sakiau, save ir mus tempia į pražūtį kartu su visa valstybe.

Ieškome kelių, nerandame, liūdime, bet tuo liūdesiu neapsiribojame, nes dar turime kelių eiti vieni pas kitus, o pradžiai ir tai yra gerai. „Šventųjų bendravimas“ - taip pusiau juokais sakydavo Kovo 11-osios Akto signataras buvęs politinis kalinys Liudas Simutis. Jis , tiesa, sakydavo – kam čia susitikinėjame vieni su kitais vienodaminčiai? Bet susitikinėkime, kol kiti keliai nerasti – vis tiek mokysimės to mokslo, paties reikalingiausio tarp žmonių, kurį jau vardijau – mylėti.

Vytautas Landsbergis dar papildytų, kad vienas reikalingiausių mokslų yra humoro jausmas ir kad neprastai tas jausmas gyvenimą taiso – šitam teiginiui irgi reikia pritarti.

Kalbėkime, projektuokime ir nemanykime, kad mes jaučiamės esantys už ką nors geresni, tegul ir už visus aršiuosius seseris ir brolius. Nesijaučiame geresni, bet taip pat ir nenusivertiname. Nesame geresni, nes žinome, bet tuo baigiasi mūsų galios, ir kitiems nepaskleidžiame žinojimo. Jis yra atsakomybė, ir galime būti kalti žinojimo nepaskleidę. Gal nedrįstame, gal nemokame, tai ir nelieka galimybės savimi didžiuotis, nes reikia ir drįsti, ir mokėti. Nelikus galimybės, nesipuikuojame, bet galutinai nenusivertinti galimybė irgi yra, o mūsų vertė yra ištikimybė. Ištikimybė tam, ką žinome. Ištikimybė tarnauti tiesai. Juk girdint, matant, kaip daug kas, vos ne visi kitaip kalba, gali kilti pagunda prie bendrojo choro prisidėti. Nesakykime, kad kitaip mąsto, nes visai nemąsto: mąstymo procesas, jeigu tik yra, negali nevesti į tiesą; jo iš viso nebūna klaidingo ir bent jau mūsų sąlygomis jis tik yra arba jo nėra. Taigi ne kitaip mąsto, o kitaip sako, bet visuotinis priešiškas dūzgimas gali paskatinti pasiduoti. Nepasiduodame ir liekame ištikimi tiesai, ir šitas yra mūsų vertingumas, o kito dar reikia siekti – galėjimo skleisti žinomą tiesą. Skleisti per protą, stengiantis paaiškinti ir suprasti, ir būtinai per širdį, ir šis uždavinys yra pats sunkiausias ir lemtingas.

Gražina TRIMAKAITĖ

Marijampolė

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija