Atnaujintas 2004 m. kovo 12 d.
Nr.21
(1224)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Laikas išeiti

Petras KATINAS

Pamenate tą garsųjį šūkį Vilniaus centre, Atgimimo metais atsiradusį ir pastatytą aikštėje prieš buvusius LKP centro komiteto rūmus: „Lietuva be suvereniteto – Lietuva be ateities!“? Lozungas buvo išrašytas ne ant raudonos, o ant žalios spalvos lakšto, tai, matyt, turėjo reikšti Lietuvos komunistų sudemokratėjimą. Nors, kaip rašė to meto spauda („Respublika“), pradėjus aiškintis, kaip Lietuvos komunistų partijos centro komitetas ir jo vadovai A.Brazauskas, V.Beriozovas bei kiti supranta tą suverenitetą, jie aiškindavo kažką apie „vieningą ūkio kompleksą“, „ekonominių ryšių su SSRS nustatymą“ bei panašius dalykus. Tik jokiu būdu nekalbėdavo apie nepriklausomybę. Tai, aišku, nieko nuostabaus, ypač žinant, kad Lietuvos kompartijos vadui, kai jau visoje Rusijoje, ypač Maskvos, spauda visais balsais šaukė apie kompartijos nusikaltimus, LKP „organas“ „Tiesa“ rašė apie „socializmą žmogišku veidu“, vadovaujantį komunistų partijos vaidmenį bei pan. Ir taip iki pat 1990 m. kovo 11-osios, kada prasidėjo tikros (po daugelio metų pertraukos) Lietuvos istorijos laikotarpis. Ir ne tik Lietuvos. Štai, paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, Maskvos savaitraštis „Novoje vremia“ savo komentaruose rašė: „Jeigu kovo 11-ąją Vilniuje nebūtų buvusi paskelbta nepriklausoma Lietuvos Respublika, įvykiai mūsų šalyje (SSRS) klostytųsi visai kitaip. Sąjunginės respublikos nebūtų priėmusios deklaracijų dėl suvereniteto, Rusijos parlamentas būtų likęs priklausomas nuo centro. SSKP XXVIII suvažiavimas nebūtų atakavęs šalies vadovybės, pagreitinto perėjimo į rinkos ūkį ir visuotinio valstybinio pertvarkymo programos dar glūdėtų rašalinėse“ („Novoje vremia“. 1990, Nr.42). Ir štai, praėjus keturiolikai metų, praėjusį savaitgalį LNK televizijos surengtame kelių valandų trukmės šou, pavadintame Gerumo diena, šio renginio vedėjas, irgi nepakeičiamas ir amžinas kaip ir pats Premjeras bei valdančiosios partijos vadas, paskelbė A.Brazauską didžiausiu Lietuvos geradariu… O „Baltijos tyrimai“ tą bemat patvirtino, paskelbę, kad dauguma Lietuvos gyventojų labiausiai pasitiki Socialdemokratų partija ir jos vadu. Tiesa, jai ant kulnų lipa kitas geradarys V.Uspaskich su savąja Darbo partija. Tačiau tai nė kiek negąsdina nei A.Brazausko, nei Č.Juršėno politbiuro. Atėjus metui, susigiedos. Juk to paties lizdo paukščiai.

Ir štai Premjeras, ilgai manipuliavęs prezidentinio skandalo mėnesiais, pagaliau metė naują šūkį, kone atvirai pareiškęs, jog būtina kuo greičiau pradėti R.Pakso apkaltą, nes „Lietuva su R.Paksu – Lietuva be ateities“. Taigi nuosprendis pažeidusiam Konstituciją bei priesaiką, keliančiam grėsmę nacionaliniam Lietuvos saugumui Prezidentui lyg ir pasirašytas. Tačiau nebūkime naivūs. Juk ne be reikalo S.Daukanto aikštės rūmų „pilkasis kardinolas“, kuris, kaip ir jo šeimininkas, atvirai spjaudo į Lietuvos įstatymus, G.Šurkus ėmė aktyviai susitikinėti su Premjero ir partijos vado aplinkos žmonėmis, tarp jų ir buvusiu A.Brazausko pavaduotoju V.Beriozovu. Tai, aišku, ne šiaip sau. Juk V.Beriozovas kartu su liberaldemokratų lyderiu V.Mazuroniu, „prezidentinės“ partijos Seimo nariais H.Žukausku ir D.Barakausku minimi Valstybės saugumo departamento pažymose, kurias pasigrobė R.Paksas kartu su Alytaus VSD Alytaus apygardos skyriaus vadovu Albertu Sereika. Pastarąjį netgi atsitempė į Prezidentūrą, pagerbė jį kaip nacionalinį didvyrį, pažadėjo aukštas ir pelningas pareigas. Tiesa, ta proga galima priminti, kad A.Sereika tik palyginti neseniai tapo žmogumi tokia pavarde. Mat tikroji jo pavardė ne Sereika, o Sereičikas. Tokia pavarde jis studijavo Vilniaus universitete istoriją. Be to, dienraštis „Lietuvos rytas“ atskleidė dar vieną įdomų faktą. Studijuodamas istorijos mokslus A.Sereičikas (Sereika) organizavo studentų protesto kreipimąsi į Istorijos fakulteto vadovybę dėl dėstytojos I.Tumavičiūtės „netinkamumo“. Esą ji buvusi neobjektyvi vertindama studentų žinias. Dėstytojai, kaip ji teigė dienraščio žurnalistei, dėl šio A.Sereičiko organizuoto skundo, nepaisant to, jog jau buvo 1989-ieji – Atgimimo metai, kaip buvusiai tremtinei teko iškęsti labai daug nemalonumų. Iš kur A.Sereičikas (Sereika) sužinojo apie „nepatikimos“ dėstytojos biografiją, dabar galima tik spėlioti. Tačiau tai yra gana įdomus faktas, ypač matant, su kokia pagarba ir meile jis buvo priimtas Prezidentūroje. Juk ten tokių pilna. Pakanka paminėti sovietinės milicijos veteraną R.Senovaitį, kuris kartu su VSD Alytaus apygardos vadovu ir atsivežė Prezidentūron VSD dokumentus. Tai dar kartą parodo, kad Prezidentūra, kaip svarbi valstybės institucija, jau galutinai paskendo destrukcijos, sąmoningo įstatymų pažeidinėjimo baloje. Institucija faktiškai nustojo egzistavusi, nes, užuot rūpinęsis valstybės reikalais, R.Paksas ir jo komanda ėmė griauti tos pačios valstybės pamatus.

Pagaliau kovo 8-ąją Seimas pradėjo įžanginę Prezidento apkaltos proceso dalį. Kada prasidės pati apkalta, niekas nežino. Bus laukiama Konstitucinio Teismo sprendimo. Taigi valdantieji socialdemokratai, kalbėdami apie apkaltos proceso paspartinimą, bent jau iki šiol darė viską, kad procesas būtų kaip galima ilgiau uždelstas. Ir dabar, paskyrus įžanginės apkaltos proceso dalies trumputį pristatymą Seime, kairieji, o ypač „neatsižadėję principų“, nusistebėjo, kaip galima tokią reikšmingą „tarptautinės“ moters dieną (sugalvotą komunistų klasikės Rozos Liuksemburg) užsiiminėti tokiais niekais kaip apkalta. Juk apvytusių raudonųjų tulpių dieną privalu linksmintis ir švęsti, o ne pulti „liaudies“ išrinktą Prezidentą, kuris taip šiltai pasveikino Lietuvos moteris. Aišku, neatsiliko ir partijos bei jos pagrindinių švenčių minėjimus puikiai išmanantis pirmasis Seimo vicepirmininkas Česlovas Juršėnas. Keliolika Seimo narių netgi išleido specialią kompaktinę plokštelę, kurioje skamba A.Puškino, lietuvių sovietinių poetų eilės ir dainos, skirtos bendrapartietėms „tarybinėms moterims“ kovo 8-osios proga. Nieko nepadarysi, komunistiniai įpročiai ir sovietinės tradicijos Lietuvos neokomunistams kaip buvo, taip ir tebėra neatskiriama ritualo dalis. Arba, kaip dainavo toje kompaktinėje plokštelėje vienas Seimo narys, „menu akimirką žavingą“. Išties įdomu, kaip Č.Juršėnas, Vasilijus Popovas, Sergejus Dmitrijevas numato švęsti dar vieną artėjančią komunistinę šventę – gegužės 1-ąją. Teks gerokai pasukti galvas, nes tą dieną Lietuva jau turi būti visateise ES ir NATO nare, faktiškai gavusia tokias saugumo garantijas, kokių Lietuva dar nėra turėjusi niekada. Nieko – Č. Juršėnas ką nors sugalvos. Tuo labiau kad laiko tam bus į valias. Nes, kaip pasakė apkaltos proceso pirmininku išrinktas Aukščiausiojo Teismo pirmininkas Vytautas Greičius, procesas Seime gali užtrukti kelias savaites, belaukiant Konstitucinio Teismo išvadų. Taigi dar vienos komunistinės šventės R.Paksas su bendražygiais tikrai sulauks ir tinkamai paminės. O iki to laiko Šiaulių „patriotas“ Mindaugas Murza tikriausiai jau ir savo skustagalvių „skinų“ kovinį būrį sukurs. Ir kodėl gi nekurti, jeigu tokie kaip M.Murza bei panašūs dabar puikuojasi laikraščių puslapiuose bei televizijos ekranuose ir tik atvirai šaiposi iš vidaus reikalų ministro V.Bulovo miglotų samprotavimų, kad tokių „kovinių būrių“ kūrimas yra neteisėtas. Tačiau kas gi dabar kreipia dėmesį į tokius niekus kaip teisė ir įstatymai, jeigu pats vyriausiasis Konstitucijos ir įstatymų sergėtojas tai atvirai niekina ir nepaiso.

Kaip pažymėjo rašytojas Markas Zingeris, jis esąs visiškai tikras, kad antiglobalizmas, antiamerikietiškumas, antisemizmas ir ekstremizmas yra tie mygtukai, kuriais Lietuvoje, reikalui esant, operuoja „vyresnysis brolis“. Tą, aišku, žino ne tik M.Zingeris. Visiškai akivaizdu, kad Kremliuje įsitvirtinę KGB ir GRU veikėjai bando kuo tvirčiau apglėbti Lietuvą. Ir apglėbia ją ne kokių nors ivanovų ar petrovų rankomis, o nupirktų už pinigus žmonių su lietuviškomis pavardėmis. Geresnio varianto kaip politinis chaosas Lietuvoje Maskvos meškinas tiesiog negalėjo ir tikėtis. Tuo labiau kad pats nepriklausomos Lietuvos Prezidentas galanda tam meškinui nagus. Juk kaip kitaip galime pavadinti tai, kad R.Paksas nusprendė suteikti teisę Valstybės gynimo tarybos posėdžiuose dalyvauti savo patarėjams A.Medalinskui, A. Norkui ir R.Senovačiui, taip pat neatsitiktinai R.Paksas taip aktyviai ragina kuo skubiausiai sušaukti jo vadovaujamos Valstybės gynimo tarybos posėdį prieš pat Lietuvai tampant NATO nare. Mat jau beveik visiškai aišku, kad tame posėdyje R.Paksas bandytų iš anksto, dar Lietuvai nesant Aljanso nare, pateikti NATO savotišką ultimatumą – nesteigti Lietuvoje NATO bazių. Ir tai norima padaryti skubiai – naujojo NATO generalinio sekretoriaus J.de Jupo Scheferio, pirmą kartą atvykstančio į Lietuvą su oficialiu vizitu, apsilankymo išvakarėse.

Taigi kuo ilgiau vilkinamas R.Pakso apkaltos procesas, tuo geriau „vyresniajam broliui“ ir jo globos išsiilgusiesiems Lietuvoje. Visa bėda, kad bijoma ryžtingai pasakyti S.Daukanto aikštės rūmų komandai: susivyniokite, vyrukai, meškeres.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija