Atnaujintas 2004 m. kovo 12 d.
Nr.21
(1224)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Nepažinto nepamilsi

Žmogų galima pažinti iš išorės, kalbos, elgesio, jo gyvenimo ir darbų. Dievo neapžiūrėsi, nepačiupinėsi, kaip ir šalčio ar šilumos. Visa tai tik jaučiame. Pirmąsias žinias apie Dievą turėtume gauti šeimose dar ankstyvoje vaikystėje, sakyčiau, gal net kūdikystėje. Tikėjimo neišmokoma, jis perduodamas širdimi iš kartos į kartą. Tačiau sovietiniais metais dėl įvairių priežasčių kai kuriose šeimose tas perdavimas nutrūko. Taip išaugo jau dvi kartos: dabartiniai tėvai ir jų vaikai, jaunimas. Jų gyvenimas tapo neaiškus, beprasmis. Paskendome materialiniuose dalykuose, užmiršdami pagarbą, meilę, gerumą, pagalbą vienas kitam, ypač silpnesniam.

Dabar didelė atsakomybė parodyti amžinąsias, nenykstančias vertybes tenka mokyklai ir ypač Bažnyčiai. Kai kurie kunigai galvoja, kad Dievo ieškoti turi patys žmonės, bet kaip jie ieškos, jei sovietiniais metais buvo įtikinti, kad Dievo nėra. Nelengva ir kunigams. Juk visi jaunieji dar sovietiniais laikais auklėti, tik kai kurie dalyvavę Eucharistijos bičiulių grupėse ir pan. Ne veltui litanijoje meldžiame „nuolankumo tarnaujant, įžvalgumo veikiant, ištikimybės meldžiantis“, taip reikalingų savybių.

Pagyvenęs kunigas mokyklos jubiliejaus šventėje išbarė mokytojus, kad jie „dar seno raugo“, bet nepaaiškino, kur rasti naujo, kaip pažinti Dievą ir dvasines vertybes dalyvaujant sekmadieniais šv. Mišiose, klausantis pamokslų. Juk čia geriausiai galima pažinti Dievą, Jo mokslą, kai aiškinamas Šventasis Raštas. Gaila, kad nemažai kunigų perskaito pasirašytus žodžius, perpasakodami skaitytas ištraukas, jas mažai susiedami su gyvenimu, ko gal žmonėms labiausiai reikėtų. Jie turėtų suprasti, kad neužtenka su Dievu susitikti tik kartą per metus, bet reikia pakviesti į šeimas, su Juo gyventi, bendrauti, kalbėtis, tiesiog tartis kasdien. Parapijoje keičiasi kunigai, jau ir jaunų pasirodo, tik abejingas požiūris vis dar lieka. Rugsėjo pirmąją į bažnyčią ateina šiek tiek mokinių ir mokytojų, bet jie nekviečiami ateiti sekmadieniais, tarsi jaunoji karta čia būtų nereikalinga. Niekada neprisimenama ir katalikiška spauda, jos reikšmė kiekvienam žmogui, ypač jaunimui. Tas pats ir Pirmosios Komunijos dieną – jokios kalbos apie ateitį, vaikų ir tėvelių susitikimą sekmadieniais bažnyčioje, bendrą maldą, artimesnį Dievo pažinimą.

Dideliuose miestuose, kur kunigai labai užimti, o žmonės bažnyčią lanko dažniausiai ne pagal priklausymą parapijai, bet pagal jaučiamą dvasinę šilumą, gal ir gerai, kad vaikus rengia klierikai, tarsi atlikdami praktiką. Mažuose miesteliuose, bažnytkaimiuose, atrodo, jie gal nelabai tinka, tik tarsi atsilygina materialiai paremiančiam klebonui. Viena močiutė pasiguodė, kad ji pagal savo sugebėjimus vaikaičiui paaiškinusi apie rožinio maldą, tačiau klierikas šiemet vaikams apie rožinį nieko nekalbėjęs. Pašventinti ir užkabinti ant kaklo tik škaplieriai bei medalikėliai – kas ką turėjo. Pagalvojau, gal rožinis, nors ir labai patogi maldos priemonė, jau atgyvena, kai šiandien taip pataikaujama jaunimui, kurio daugelyje bažnyčių vis tiek nėra. Tačiau juk Popiežius įvedė dar net Šviesos paslaptis! Kai bendraujama tik su klieriku, tarp vaikų, jų tėvelių ir klebono nėra jokio ryšio, kuris turėtų tęstis ir vaikams augant, aplankant jaunuosius katalikus ir jų tėvelius namuose. Kaip Kristus ėjo per žmones, taip ir kunigai turėtų bendrauti su parapija, ieškoti ne vienos paklydusios avelės.

Kai kurios parapijos – jau beveik misijų kraštas, kai senelių gretos bažnyčioje vis retėja. Tiems mirus, po metų kitų vargu ar reikės bažnyčių ir kunigų, nors gatvėse pilna jaunimo, skubančio į mokyklą. Nėra žmogaus, kuris parodytų kelią į bažnyčią, padėtų pažinti Dievą, Jo mokslą, pagal jį gyventi, kai net tikybos mokytojai ne visi lanko bažnyčią. Gal ne vienas jaunuolis kiek dažniau ateitų, jei žinotų, kad ir jis čia reikalingas, laukiamas. Juk dabar viskas suprantama, kai pamaldos gimtąja kalba. Tačiau pastarieji įvykiai Lietuvoje, vyskupų ir kunigų pasisakymai per radiją ir spaudoje galutinai sulaikė nuo tokių minčių ir pasiryžimo, kai viešai pasirodyti tikinčiu jau, atrodo, nebegalima. Lieka tik kantri, ištverminga, tyli asmeninė malda už vaikus, jaunimą, jų tėvelius ir mokytojus, už tikėjimą ir skirtingų nuomonių žmonių tarpusavio supratimą, pagarbą vienas kitam. Niekada neužmirškime atsiprašyti ir už viską Dievui padėkoti.

Baisi panieka, pasityčiojimas, kitaip galvojančių žmonių niekinimas, rungtyniavimas, kaip bjauriau apie vienas kitą pasakyti ar parašyti. Didžiausia gėda dėl tokios žemos Lietuvos žmonių kultūros.

Tokia graži ta mažutė širdies pavidalo Lietuva. Vienykimės visi į maldą bendra intencija už Lietuvą, jos žmones, ypač už dvasinius ir politinius vadovus, už žmonių santarvę, pagarbą kitam. Ištieskime rankas, nusišypsokime atleidę vienas kitam už klaidas, nesusipratimus ir silpnybes. Dievo laiminami gyvenkime visi kaip broliai ir seserys gražioje, darnioje Lietuvos šeimoje.

S.K.

Šiauliai

Redakcijos prierašas. Skaitytojas iškėlė įdomias ir reikšmingas mintis apie Lietuvos katalikų bendruomenę. Išties daug kas vyksta žymiai sunkiau nei ateistinės priespaudos metais. Tada katalikų bendruomenė buvo labiau susitelkusi, gerai žinojo savo iškeltus uždavinius ir juos vykdė, nors ir nevisaverčiai. Naujomis laisvės sąlygomis tiek visai Lietuvos visuomenei, tiek katalikų bendruomenei atsiranda iššūkių, į kuriuos būna sudėtinga laiku ir tinkamai atsakyti. Be abejo, čia iškyla ir žmonių, sugebančių prasmingai vadovauti, stoka, ir kontroversiškų veiksmų negatyvios pasekmės, ir laicistinės visuomenės dalies agresija.

Kviečiame „XXI amžiaus“ skaitytojus įsitraukti į diskusiją apie Lietuvos katalikų bendruomenės problemas, galimybes, perspektyvas ir kt.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija